Svarbu, kad žmonės nepamirštų, dėl ko buvo kovojama

Užteko tik paskatinti

Artėjant įsimintinai datai, Nacionalinio susivienijimo Vilniaus skyriaus valdyba kreipėsi į visuomenę, ragindama tuos, kurie gali uždegti žvakelę Vilniaus Lukiškių aikštėje.

„Uždekime padėkos, pagarbos ir meilės žvakeles istorinės mūsų sostinės vietoje, kurioje baigėsi daugelio iškilių Lietuvos laisvės gynėjų žemiškosios kovos kelias. Šitaip sutelktai ir prasmingai pagerbkime visų laikų Tautos ir Valstybės laisvę gynusių didvyrių atminimą. Mūsų žvakelės Lukiškių aikštėje turi tapti ne tik padėkos ženklu Sausio 13-osios didvyriams. Degdami jas įsipareigosime neleisti, kad Kovo 11-osios atmintį ir idealus pamynusi ir visaip trukdanti paversti šią vietą valstybės reprezentacine aikšte, senoji-naujoji nomenklatūra toliau niekintų kankinių krauju aplaistytą aikštę. Prisiminkime, jog privalome ryžtingai kovoti, kad ši aikštė netaptų sąmoningai trinamos Tautos bei Laisvės kovų atminties ir nesibaigiančių patyčių iš Lietuvos valstybės ir ją gynusių patriotų vieta. Ji buvo, yra ir amžiams išliks nepriklausomos ir laisvos Lietuvos valstybės simbolis", - buvo rašoma į sąmoningą visuomenę orientuotame kreipimesi.

Nors kvietimas buvo palyginti abstraktus, į jį atsiliepė nemažai žmonių - vėlyvą antradienio vakarą kas poromis, kas su vaikais, kas po vieną žmonės traukė į Lukiškių aikštę, kurioje vis ryškiau žiebėsi visų laikų didvyrių atminimui skirtos žvakutės.

Suklastoti istorijos nepavyks

Su anūku Ignotu uždegti žvakučių atėjęs vilnietis Gaudentas sakė, jog labai svarbu, kad žmonės nepamirštų, dėl ko prieš trisdešimt metų iš tikro buvo kovojama.

„Aš su anūko tėčiu ir kitu savo sūnumi 1991-ųjų sausio mėnesį stovėjome prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos. Kaip dabar pamenu - kas segėjo Vytį, kas Gedimino stulpų simbolį, tad niekaip negaliu suprasti, iš kur ir kokiu tikslu buvo ištraukta nieko bendro su šia atmintina data dabar siejama gėlė, - garsiais svarstė solidaus amžiaus vyras. - Neieškau priešpriešų, tačiau manau, kad žvakutės, skirtos ne tik sausio įvykių didvyriams, bet ir visiems, kada nors kovojusiems už Lietuvos laisvę, yra teisingesnis pasirinkimas, negu neaiškios kilmės gėlytė".

Išsakė Gaudentas ir savo požiūrį į tai, kas pastaruoju metu vyksta sostinėje.

„Tuomet visi draugiškai gynėme šalies Nepriklausomybę, o dabar pagrindinėje miesto aikštėje niekaip negalime Vyties pastatyti. Dar daugiau, praėjusiais metais įrengęs pliažą, šiais meras Remigijus Šimašius žadėjo naujų staigmenų. O kur dar keičiami gatvių pavadinimai ar slapta nuimamos, už Lietuvą kovojusių patriotų atminimui skirtos, paminklinės lentos. Akivaizdu, kad kažkam labai kliūna Lietuvos nepriklausomybės kovos, tačiau mūsų tikroji istorija per daug sulaistyta krauju, kad tokiais būdais ją pavyktų ištrinti. Esu tikras, kol liks gyvas bent vienas Lietuvos patriotas, bus išsaugota ir krašto istorija", - sakė sausio 13-osios įvykių dalyvis.

Beje, nors valdžia seniai prarado visuomenės pasitikėjimą, vyras buvo įsitikinęs, jog pavojaus atveju žmonės vėl susivienytų.

„Politikai ateina ir, nepaisant to, ką būna pridarę, vėl išeina, o šalis ir paprasti žmonės visada buvo ir bus. Dabar pasigirsta abejonių - ar žmonės, matydami, ką išdarinėja valdžia, vėl susirinktų, jeigu reikėtų ginti Lietuvos Nepriklausomybę? Manau, klaidinga tapatinti politikus su valstybe. Pirmieji seniai niekam nerūpi, o štai savo šalies ir jos laisvės tikrai stotų ginti ne vienas", - buvo įsitikinęs Gaudentas.

Žvakutės - mažas laužų simbolis

Lietuvos šaulių sąjungai priklausantis Audrius į žvakučių įžiebimą Lukiškių aikštėje buvo linkęs žiūrėti filosofiškai.

„Lietuvių tauta per amžius didvyrių ar protėvių atminimui pagerbti naudojo laužus - ugnies simbolį. Sakyčiau, kad šiandieninės žvakutės yra tarsi sumažintas, tačiau tą pačią funkciją atliekantis, ugnies simbolis", - pastebėjimais dalinosi šaulys.

Nieko labai blogo jis neįžvelgė ir naujuosiuose simboliuose, tačiau atkreipė dėmesį į keletą niuansų.

„Laikai keičiasi, vieni simboliai ateina, kiti - traukiasi. Viskas būtų kaip ir nieko, jeigu ne keli esminiai momentai. Pirmiausia žmogus turi suvokti, ką jis nešioja ir ką tas jo nešiojamas ženkliukas reiškia. Taip pat naujų simbolių atėjimas neturi būti dirbtinas, būtina natūrali evoliucija. Galiausiai neturėtų būti to, kas aiškiai matoma dabar - simbolių supriešinimas," - pabrėžė Šaulių sąjungos narys.

Visgi, nepaisant visuomenėje sklandančių prieštaringų nuotaikų, jis išreiškė viltį, kad didvyrių atminimui uždegtos žvakutės niekam neužklius.

„Provokatorių ir provokacijų pasitaiko visada, tačiau kiek pamenu sausio 13-osios minėjimus, ten incidentų būdavo išvengiama. Tad labai tikiuosi, kad šiandien uždegtos žvakutės ramiai sudegs. Galų gale, kėsintis į jas būtų šventvagystė, tad nemanau, kad kas nors tam pasiryžtu", - sakė Audrius.

Laisvė reiškia nebijoti

Su dukra žvakučių uždegti atėjusi Daiva neslėpė, jog apsilankyti Lukiškių aikštėje jas paskatino pagarba žuvusiesiems už laisvę, tačiau šiandieninė laisvė tikrai yra ne tokia, už kurią buvo kovojama.

„Mano supratimu laisvė reiškia įsitikinimų, žodžio ir tikėjimo laisvę. Deja, šiandien to nebėra. Lietuviams tenka įrodinėti, kad tie, kurie kovojo už tautos išlikimą, nėra naciai ar karo nusikaltėliai, reikia bijoti garsiai išsakyti savo nuomonę apie peršamas 72 lytis, nes paskui gali tekti atsiprašinėti ar net nukentėti. Visiška laisve šiandien gali džiaugtis tik Laisvės partija ir jai prijaučiantys, o manantys kitaip priversti lysti į pogrindinį", - nūdieną įvertino Daiva.

Mankurtai niekur neišnyko

Radikaliausiai šiandieninę situaciją įvertinto į žvakučių uždegimą atvykęs Nacionalinio susivienijimo pirmininkas, profesorius Vytautas Radžvilas.

„Priminsiu, kad bet kurios tautos ar visuomenės gyvenimui tiesioginę įtaką daro jose sklandančios idėjos. Kas valdo visuomenės sąmonę, tas valdo ir pačią visuomenę. Iš to kyla klausimas - visuomenė pati kuria idėjas, kuriomis remiamasi puoselėjant kultūrą ir prigimtines vertybes ar dresuojama taip, kad priimtų tai, ką jai numeta šeimininkai? Jeigu susiduriama su antruoju variantu, tai žmonės, patys to nesuprasdami, gali tapti ne tik paklusniais svetimųjų valios vykdytojais, bet ir vergais. Sovietiniais laikais tokia situacijai apibrėžti dažnai buvo vartojamas terminas „mankurtizmas". Šiandien jis yra primirštas, tačiau mankurtai niekur neišnyko, jie tik kiek pasikeitė", - teigė profesorius.

Ypatingai, pasak jo, tai pasimato tokiomis progomis, kaip sausio 13-oji.

„Dabar visur akcentuojama, kad pagerbiamas laisvės gynėjų atminimas. O kas ta laisvė? Žmonija dėl laisvės termino nesutaria tūkstantmečiais, kiekvienas tą laisvę supranta savaip, tad, sakyčiau, tiksliau būtų sakyti, kad pažymima valstybės Nepriklausomybės gynėjų diena, nes tuomet žmonės žuvo ne dėl abstrakčios laisvės, o dėl laisvos valstybės. Ir tikrai ne dėl tokios laisvės, kurią šiandien bandomą pateikti, kaip galimybę viešai rūkyti žolę", - pastebėjimais dalinosi V.Radžvilas.

Sutikdamas, kad bet kuri tauta vis tiek turi būti valdoma, jis akcentavo, jog valdymas gali būti skirtingas.

„Vienu atveju tauta yra savivaldi, tai yra, pati save valdo, kitu atveju jai diriguoja kitos valstybės, transatlantinės korporacijos, bankai ir t.t. Kadangi tai bandoma padaryti ir su lietuvių tauta, ši diena ir jos paminėjimas, tampa dar prasmingesni, nes mes, degdami žvakeles, pagerbiame tuos, kurie kovodami už laisvę, siejo ją ne su naujo valdovo atėjimu ar krašto atidavimu svetimiesiems, o su savo tautos nepriklausomybe ir savarankiškumu. Ir šito negalima pamiršti", - apibendrino V. Radžvilas.