Atkūrę Nepriklausomybę, dar buvome pilietiškai aktyvūs. 1993 metais, kai Lietuvos prezidentu tapo Algirdas Mykolas Brazauskas, rinkimuose dalyvavo 78,6 proc. balsavimo teisę turinčių piliečių. Iš viso 2 012 420 žmonių. Užsienyje esančių lietuvių aktyvumas siekė 87,3 proc. Aktyviausiai užsienyje balsavo mūsų tautiečiai Kolumbijoje, Ukrainoje ir Venesueloje. A.M.Brazauską pasirinko 61,6 proc. balsavusiųjų, o Stasį Lozoraitį - 38,1 proc.

Toks istorinis Lietuvos rinkėjų aktyvumas per vėlesnius prezidentų rinkimus jau nepasikartojo. Gal ir todėl, jog daugėjo kandidatų. Vienas už kitą gražesnių bei protingesnių. Žmonės, neapsisprendžiantys, kurį iš penkių ar septynių išsirinkti, galbūt nutardavo visai nebalsuoti. Kad nesuklystų ir vertingiausiam nepakenktų. Kad ir kaip ten būtų, 1997 metais, kai pirmąkart prezidentu tapo Valdas Adamkus, rinkėjų aktyvumas jau buvo truputį mažesnis. Pirmajame ture - 71,61 proc., o antrajame - 73,66 proc. Aktyvumas dar visiškai neblogas. Beveik toks pat, kaip renkant Vladimirą Putiną Rusijoje. Matyt, piliečiai dar buvo aktyvūs iš inercijos. Tačiau rinkėjų aktyvumas užsienyje, palyginus su 1993-iųjų rinkimais, sumenko vos ne perpus. Tesiekė 46,38 proc. Matyt, užsienio lietuviai, pradžioje apsvaigę nuo atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės euforijos, savo kasdieniuose gyvenimuose taip ir nepajuto ypatingų permainų. Tačiau aktyvumo pakako, kad rinkimus laimėtų V.Adamkus. Savo varžovą Artūrą Paulauską nugalėjęs visai menkute 0,74 proc. persvara.

Kreivė slenka žemyn

2002 m. į prezidentus susiruošė net 17 kandidatų. Nėra duomenų, kiek mūsiškių balsavo užsienyje, tačiau Lietuvoje rinkėjai tapo dar tingesni. Į pirmą turą susirinko 53,92 proc. nuo turinčių balsavimo teisę. Antrame rinkimų ture balsavo dar mažiau. Tik 52,65 proc. balsuotojų. Lietuvos prezidentu išrinktas Rolandas Paksas. Už jį balsavo 54,15 proc. balsavusiųjų.

2004 m., kai atstatydinus R.Paksą, dar kartą buvo išrinktas V.Adamkus, rinkėjų aktyvumas pirmajame ture tesiekė 46,05 proc., o antrajame ture - dar mažiau. Tik 41,20 proc.

Kai 2009 m. pirmąkart jau pirmame ture buvo išrinkta Dalia Grybauskaitė, balsuotojų aktyvumas tik truputį šoktelėjo. Iki 49,40 proc. Tačiau faktiškai išryškėjo pastovi demokratinė tendencija, kad tik pusė ar net mažiau nei pusė rinkėjų yra pilietiškai aktyvūs. Būsimą šalies vidaus ir užsienio politiką faktiškai nulemia tik apie 45-55 proc. balsuotojų. O lygiai toks pats procentas piliečių rinkimus ignoruoja. Neišreiškia savo pilietinės valios, o vėliau piktinasi, aimanuoja, balsuoja kojomis.

Mažumos prezidentai

Rinkėjų vangumas išryškina dar vieną nemalonią tendenciją. Prezidentą vis dažniau išsirenka šalies piliečių mažuma. Valdą Adamkų 1997 metais, kai lietuvių dar tikrai buvo trys milijonai, išrinko 968 031 žmogus. Rolandą Paksą - 777 769 žmonės. V.Adamkų antrai kadencijai - jau tik 723 891 žmogus. O D.Grybauskaitę antrai kadencijai - 701 999 žmonės. Tik truputį daugiau nei gyventojų yra Vilniuje.

Tad šalies prezidentai, beje, kaip ir Vakarų Europoje, laipsniškai tampa ne piliečių daugumos, bet jau mažumos prezidentais. Tiesa, Latvijoje ir Estijoje prezidentus išrenka Parlamentai, tačiau toliau pasižvalgius, rinkėjų aktyvumas panašus. Ukrainos prezidentu Petro Porošenką 2014 m. išrinko 54,7 proc. rinkimuose dalyvavusių ukrainiečių. Lenkijos prezidentą Anžejų Dūdą (Andrzej Duda) - 53 proc. Prancūzą Emanuelį Makroną (Emmanuel Macron) - 65 proc. Kaip kadaise ir Nikolia Sarkozį (Nicolas Sarkozy). Ir tik šiek tiek daugiau nei balsavo už E.Makrono pirmtaką Fransuą Olandą (Fransois Hollande). Tačiau pirmajame rinkimų ture dabartinis Prancūzijos prezidentas tegavo 24,01 proc. balsų. Kiti balsai jau sužvejoti iš kitų kandidatų. Kad ir kaip būtų, demokratinėse šalyse, įskaitant ir Lietuvą, prezidentai, kuriais pasitiki tik ketvirtadalis piliečių, gali atstovauti visai šaliai. Kita tendencija - jei piliečiams rinkimai vis mažiau įdomūs, vadinasi, jie nemano, kad šis demokratijos instrumentas gali ką nors valstybėje lemti. Ypač jei jau vos ne dešimtmetį gyveni užsienyje ir esi nutolęs nuo Lietuvos realijų. Gal tikrai nuo Lietuvos nutolusiems, tik savo gimines dar prisimenantiems, emigrantams net neverta balsuoti?

Demokratijai trūksta charizmos

2015-aisiais, kai baltarusiai eilinį kartą išrinko prezidentą Aliaksandrą Lukašenką, rinkėjų aktyvumas siekė 86,8 proc. nuo rinkimų teisę turinčių piliečių skaičiaus. Už A.Lukašenką balsavo 83,5 proc. balsuotojų. Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną 2018 m. ketvirtoje kadencijoje panoro regėti 76,7 proc. balsavusiųjų. Tiesa, rinkėjų aktyvumas buvo mažesnis nei Baltarusijoje. Tesiekė 67 proc. O štai šešioliktus metus Turkijai vadovaujančio prezidento Redžepo Tajipo Erdogano (Recep Tayyp Erdogan) paskutiniai rinkimai 2018 metais jau primena vakarietiškus. R.T.Erdoganas laimėjo surinkęs tik 52,5 proc balsų.

Sunku vien iš šalies spręsti, kiek šiose trijose šalyse rinkimų rezultatus paveikia prezidentų asmeninė charizma, o kiek „skaičiavimo metodika“, bet Lietuvoje ir Vakarų Europos valstybėse surinkti 83,5 proc. balsų nepavyko niekam. Tiesa, Prancūzijos pasipriešinimo prieš nacius dalyvis, charizmatiškasis generolas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle) 1958 m. gavo per prezidento rinkimus 75,5 proc. balsų. Beveik tiek pat, kiek Rusijos prezidentas V.Putinas. Ir išbuvo prezidentu dvi kadencijas. Tačiau demokratinių šalių rinkėjų meilė labai nepastovi. Buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Valensa (Lech Walęsa) 1990 m. laimėjo triuškinama persvara, o 2000 m. surinko tik 1 proc. balsų.

Vytauto Didžiojo universiteto docentas, politologas Bernaras IVANOVAS:

- Kodėl Vakaruose rinkėjai neaktyviai balsuoja? Todėl, kad žemas visuomenių visuotinis politizavimasis. Visuomenės politizavimasis labai pakyla per revoliucijas, sukrėtimus, kaip dabar Venesueloje, tautinius atgimimus. O jei politinė sistema veikia be ekscesų, tai aktyvesni piliečiai, eidami balsuoti, kartu reprezentuoja ir neinančių balsuoti poziciją.

Lietuvoje žmonės individualistai, nelinkę į solidarumą. O vakaruose žmonės yra integruoti į mažų mažiausiai tris, keturias visuomenines organizacijas.

Vakaruose piliečiai supranta, kad didesnė problema yra ne pats balsavimas, bet dalyvavimas pilietinėje valdžios kontrolėje. Darbas su išrinktaisiais svarbesnis nei patys rinkimai. Vakarų visuomenėse vyksta tylus, bet nuolatinis darbas su politikais. Jie priverčiami dirbti, tesėti pažadus. Kodėl Trampas ar Makronas taip stengiasi, taip neriasi iš kailio? Nes rinkėjai jiems alsuoja į pakaušius. O mūsų politikams pakanka prieš pat rinkimus sušokti kadrilį, pasistaipyti, kaip beždžionių patinams, nes žmogus tam tikra prasme irgi primatas, visko prižadėti ir neįvykdyti. Nes visuomenė jų po rinkimų nekontroliuoja. Jei pažadai nevykdomi, tai nėra jokio skirtumo, koks nuošimtis Lietuvos piliečių balsuoja.

Ar gerai, kad mūsų rinkimuose balsuoja ir seniai užsienyje įsikūrę Lietuvos piliečiai? Konstitucinės teisės atžvilgiu jie turi visišką teisę balsuoti, jei turi Lietuvos pilietybę. Manau, problema pernelyg sureikšminta. Nemanau, kad daug mūsų piliečių, įsikūrusių, pavyzdžiui, Airijoje, aktyviai dalyvaus Lietuvos savivaldybių rinkimuose ir žino, kas šiuo metu yra jų tėviškių seniūnai. Manau, tokių balsuotojų bus mažiau nei vienas procentas.