respublika.lt

Valdančiųjų politinių žaidimų kaina, kurios niekas neskaičiuoja

Apskrito stalo diskusija su Gediminu JAKAVONIU

(0)
Publikuota: 2021 rugsėjo 12 19:25:00, Gediminas JAKAVONIS
×
nuotr. 2 nuotr.
Mūsų užsienio politikos veikėjų „kliurkas“ labiausiai jaučia „Lietuvos geležinkeliai“ ir Klaipėdos uostas. Eltos nuotr.

Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje turėję nulinę valstybės skolą, dabar, po trijų dešimtmečių, sugebėjome „pasiekti", kad ji viršija 50 proc. BVP. Nepaisant to, toliau skolinamės. Į skolas klampina ir valdančiųjų vykdoma užsienio politika, kurios rezultatas - trūkinėjantys ekonominiai ryšiai. Atrodo, kad šalies valdžiai kur kas svarbiau save demonstruoti pasauliui kaip atkaklią kovotoją už demokratiją, pamirštant, kiek tai gali kainuoti ir kainuoja Lietuvos žmonėms.

 


Apie politinių žaidimų kainą prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutuoja Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pirmosios Vyriausybės narys Rimvydas JASINAVIČIUS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Egidijus KLUMBYS, Seimo narys Artūras SKARDŽIUS, filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Plika akimi matyti, kad užsienio politikoje pridaryta daugybė kvailysčių, kenkiančių mums patiems. Ypač daug „malkų priskaldė" Užsienio reikalų ministerijai vadovaujantis anūkas. Kodėl dominuojantys politiniai sprendimai vis prasilenkia su valstybės ekonominiais poreikiais?


V.RUBAVIČIUS: Pirmiausia, kas tą valstybę valdo? Atsakymas neguodžiantis - stokojame nacionalinio politinio elito, kuriam būdinga įgimta valstybingumo jausena, nacionalinių interesų suvokimas ir geopolitinio strateginio mąstymo bruožai. Šiuo metu valstybė ne valdoma, o administruojama žmonių, kurie vadintini vienokio ar kitokio lygio buhalteriais. Labai ideologizuotais vaivorykštiniais buhalteriais. Jie jau niekaip nesugebės mąstyti valstybės, nacionalinių ir geopolitinių interesų, tad ir valstybės ekonomikos kategorijomis. Administratoriams svarbiausia mokesčių įplaukos, o visa kita - kaip finansų rinkos nuspręs. Kiek ir už kiek skolinti. Didžioji dalis administratorių veiklos ir yra susijusi ne su ekonomika, o su skolinimusi ir biudžetinių lėšų įsisavinimu. Mūsų ekonomikos stuburu yra laikomos valstybinės įmonės, smulkusis ir vidutinis verslas, taip pat mokesčius mūsų šaliai mokantys verslai. Tačiau šis darinys stokoja aiškaus strateginio lokomotyvo - strateginio valstybės ekonominės ir socialinės raidos plano, kad jį būtų galima vadinti „valstybės ekonomika". Realiam strateginiam planui sukurti mes stokojame kolektyvinio intelekto ir politinės nuovokos. Šiuo metu viešumon patekę sumanymai valstybines įmones paversti akcinėmis bendrovėmis kaip tik ir rodo, jog nutarta galutinai išsivalstybinti, kad tik smulkusis ir vidutinis verslas bei viešasis sektorius liktų valstybiniai. Tokiu atveju nebereikėtų net galvoti apie jokias strategines raidas. Suprantama, tas „valstybinis kąsnis" labai didelis - skirtas tik labiausiai nusipelniusiems gyventi dar geriau. Administratoriams skolinimasis yra geros veiklos požymis. Valstybių skola - pats pelningiausias finansinių institucijų verslas, o kartu ir išvalstybinimo įrankis. Didžiosios valstybės, ypač Kinija, yra linkusios supirkinėti mažųjų valstybių skolas, o už jas periminėti tam tikrus infrastruktūros ar valstybinių sektorių „kąsnius". Pastaruoju metu tai vyko Portugalijoje, Graikijoje, kitose šalyse. Nemenkai nubyra ir praskolinantiems valstybes. Tačiau tai jau kita tema.

E.KLUMBYS: Geras tūkstantis pasaulio istorijos prabėgusių metų akivaizdžiai parodė, kad valstybės stabilumo ir visuomenės matas yra vienokia ar kitokia forma sukauptas turtas. Viduramžiais tuometės galingosios valstybės - Ispanija, Britų imperija - plėšdavo svetimas šalis ar savo kolonijas ir turtus įvairiausia forma gabendavo į metropoliją. XX a., išsivysčius kalnakasybos ir naftos-dujų gavybos pramonei, milžinišku turtu tapo valstybių gelmėse glūdintys gamtiniai ištekliai. Tai puikiai išnaudojo ir tebenaudoja JAV, Artimųjų ir Vidurio Rytų Arabijos šalys, Norvegija, Rusija, Kinija, Venesuela. Pagaliau XX a. įvykiai leido JAV sukurti unikalią pramonės šaką - pinigų spausdinimą, o tai leido Amerikai tapti pasaulio ekonomika Nr.1 viso likusio pasaulio sąskaita.

Lietuva neturi didesnių naudingųjų iškasenų klodų, negali spausdinti pasaulyje vertinamų pinigų. Beveik visą tarybiniais metais sukurtą stambiąją pramonę, išskyrus „Mažeikių naftą", Jonavos „Azotą" ir Kėdainių chemijos kombinatą, nužudė įsijungimas į vakarietišką ūkio sistemą. Šios trys tarybinio ūkio transformaciją išgyvenusios įmonės, beje, besiremiančios išimtinai importinių gamtinių išteklių perdirbimu, šiandien gamina beveik trečdalį visos Lietuvos pramoninės produkcijos. Tuo metu aukšta intelektinė produkcija sudaro vos 2,5 proc. Akivaizdu - neblizgame.

Lietuvos ekonomikos šerdis - paslaugų sektorius, sudarantis apie 75 proc. mūsų ūkio produkcijos. Koks jis yra pažeidžiamas, puikiausiai atskleidė „kovidinė" pandemija. Tiesa, gelbėjimo ratu tapo didelis kiekis iš eurosojuzo gautų prispausdintų pinigų. Negana to, mūsų ūkio problemas didina ištikimi, Lietuvoje įsitvirtinę Vašingtono-Briuselio liokajai, visiškai sukomplikavę santykius su Baltarusija ir Kinija. Kol kas sunku įvertinti, kokius nuostolius Klaipėdos uostui ir „Lietuvos geležinkeliams" sukels anūko noras Baltarusijoje pakeisti valdantį režimą bei įkurti Taivano atstovybę. Akivaizdu, kad niekuo nebus galima pakeisti baltarusiškų kalio trąšų tranzito Lietuvos geležinkeliais bei eksporto per Klaipėdos uostą, o Kinijos kroviniai, gabenami geležinkeliu, keliaus į Vakarų Europą ne per Klaipėdą, o per Lenkijos uostus.

G.JASINAVIČIUS: Prisimenate sovietinių laikų mokymus, juose buvo įtikinamai diegiama, kad „politika - tai koncentruota ekonominių poreikių išraiška". Ši taisyklė yra universali ir socialistinėms, ir kapitalistinėms valstybėms. Tad jos naudojimas turėtų pasireikšti ir mūsų politikų vykdomų veiksmų analize, ir jų pasekmių ekonominiu vertinimu. Deja, mūsų politikų pastarųjų veiksmų rezultatai nėra džiuginantys ir sulaukia nuolat stiprėjančios mūsų šalies žmonių kritikos. Pirmiausia, žmonių netenkina faktinis jų turimos gerovės lygis ir jos kilimo tempai. Kainų kilimas aplenkia daugumos pajamų pokyčius, viešųjų paslaugų kokybė stipriai atsilieka nuo joms skirtų išlaidų dydžių. Kodėl taip yra? Mano pastebėjimu, pagrindinės šių blogybių priežastys yra šios: pirma, daugelis politikų nesuvokia pačios valstybės sąvokos, kuri buvo suformuluota dar Aristotelio laikais, - valstybė - tai konkrečiai apibrėžtoje teritorijoje gyvenantys žmonės, su jų turtu bei priemonėmis jį gausinti ir apginti nuo priešų; antra, dėl to nesuvokimo jie tapatina save su valstybe, o ne tik su joje naudojamų priemonių administratoriais; trečia, jie valdo mokesčių mokėtojų pinigus, tačiau vengia atsakomybės už tų pinigų valdymo rezultatus; ketvirta, piliečiai, renkantys mūsų politikus, iki šiol nesugebėjo išsireikalauti iš valstybės vadovų, kad jie sukurtų ir įdiegtų objektyvią ir pamatuojamą valstybės politikų ir pareigūnų darbo kokybės ir atsakomybės už ją metodiką. Juk efektyvios ir sėkmingos veiklos viena svarbiausių taisyklių skelbia: kaip žmonių veikla yra matuojama ir atlyginama, taip jie ir elgiasi.

A.SKARDŽIUS: Konservatorių Vyriausybės ir jų pirmininko G.Landsbergio vykdoma užsienio politika yra akivaizdus pavyzdys, kaip per metus galima sugriauti tai, ką ankstesnės vyriausybės kūrė ne vieną dešimtmetį. Žvelgiant į chaotiškus dabartinės Vyriausybės veiksnus užsienio politikoje, matyti, kad sąmoningai kertama šaka, ant kurios sėdima, ant kurios laikosi mūsų valstybės ekonomika.

G.Landsbergis sumanė paerzinti Kiniją ir pažiūrėti, kas bus. Lietuva paskelbė apie Vilniuje atidaromą Taivano atstovybę. Tai buvo Kinijos nubrėžtos ribos peržengimas. Net Jungtinėse Amerikos Valstijose taivaniečių atstovybė yra vadinama Taipėjaus vardu, taip pripažįstant vienos Kinijos principą.

Kinija reagavo žaibiškai: nustojo pirkti lietuvišką produkciją, stojo eksportas, taip pat atšaukė tiesioginius prekinius traukinius į Lietuvą. Valstybinė Kinijos geležinkelių įmonė „China railway container transport corp" klientams Lietuvoje pranešė, jog tiesioginiai traukiniai iš Siano į Vilnių, tikėtina, nebevažiuos vienerius metus.

Dar visai neseniai „Lietuvos geležinkeliai" džiaugėsi, kad praėjusiais metais kiniškų krovinių srautas, palyginti su 2019 m., išaugo 5 kartus. Šiemet buvo tikimasi, kad jis dar augs dvigubai. Dabar „Lietuvos geležinkelių" vadovas M.Bartuška ramina, teigdamas, kad kroviniai iš Kinijos į Lietuvą, tikėtina, vėl bus gabenami per Lenkiją ar per Maskvą, tačiau primena, kad tai kainuos brangiau. Verslas planuoja kiniškas prekes ar elektronikos komponentus įsigyti per tarpininkus Vidurio Europoje, taip pat atidaryti savo įmones kaimyninėse valstybėse, tačiau tai neišvengiamai didins įmonių kaštus. Nelikus tiesioginių traukinių tarp Kinijos ir Lietuvos, kroviniai bus vėl perkelti į laivus, nors išaugusios šio transportavimo kainos ir lėmė krovinių iš Azijos srauto didėjimą geležinkeliuose.

Kodėl taip elgiasi G.Landsbergis, veldamasis į konfliktą su Kinija ir aukodamas Lietuvos ekonominius interesus? Ar Lietuva viena pati pajėgi paveikti Kinijos ir Taivano tarpusavio santykius? Net JAV nuo Šaltojo karo pabaigos nepavyko išspręsti Taivano konflikto. G.Landsbergis turi pasiteisinimą - Lietuva vykdo „demokratinėmis vertybėmis paremtą" užsienio politiką. Tačiau tikroji priežastis yra tai, kad Vašingtonas siekia „perkrauti" santykius su Azija po Donaldo Trumpo valdymo laikotarpio ir suformuoti atsvarą didėjančiai Pekino įtakai, o Lietuva - nepakeičiamas pagalbininkas, kaip tas gerai ištreniruotas skalikas. Todėl palaikymą Lietuvai konflikte su Pekinu jau pareiškė JAV valstybės sekretorius Antonis Blinkenas bei JAV Senato užsienio reikalų komiteto pirmininkas Robertas Menendezas. Tačiau pati JAV, į kurią lygiuojasi Lietuvos užsienio politika, ir toliau vadovaujasi principu „Pirmiausia - Amerika". Kitos Vakarų valstybės į Lietuvos ir Kinijos konfliktą, sukeltą dėl Taivano, žiūri kaip į eksperimentą, modeliuodamos, ko galima ateityje sulaukti santykiuose su Kinija. Kiek mums, Lietuvos žmonėms, kainuos tokia už virvučių iš Vašingtono tampoma G.Landsbergio užsienio politika?

G.JAKAVONIS. Įdomu, kiek. Kažkodėl apie tai tylima...

A.SKARDŽIUS: G.Lands-bergis po didelių pastangų pagaliau prisiprašė sankcijų Baltarusijai - JAV ir Kanada jas A.Lukašenkai paskelbė. Sankcijos apims ir kalio trąšų, kurios keliauja per Klaipėdos uostą, eksportą. Gruodį, kai įsigalios sankcijos, baltarusiškų trąšų tranzitas per Lietuvą nutrūks. Baltarusiškų krovinių praradimas neabejotinai suduos stiprų smūgį visam Klaipėdos uostui ir jame veikiančioms įmonėms. Jau dabar Klaipėdos uoste nebekraunami Baltarusijos naftos produktai ir azoto trąšos. Mūsų uostas neteks trečdalio krovinių srauto - 15 mln. tonų per metus, t.y. 32 proc. visos uosto krovos. Tai bus smūgis ir „Lietuvos geležinkeliams", kadangi trečdalis mūsų geležinkeliais keliaujančių krovinių yra trąšos. Kalio trąšos sudaro apie 30 tūkst. tonų kasdieninio tranzito. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto ir „Lietuvos geležinkelių" praradimai dėl sankcijų „Belkalij" gali būti skaičiuojami šimtais milijonų eurų. Labai nukentės ir Klaipėdos uoste veikiantis birių krovinių terminalas, kuris jau paskelbė, kad prašys valstybės pagalbos. Tačiau ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė pareiškė, kad su Baltarusija dirbusios įmonės turi prisiimti verslo riziką.

Netekus tokio didžiulio krovinių kiekio, uosto krovos įmonėms reikės ne vienerių metų veiklai perorientuoti. Jos tikisi palaikymo iš valstybės, kuri turėtų užtikrinti finansinę pagalbą. Klaipėdos uostas, penkerius metus pagal krovą pirmavęs regione, praras lyderystę. Tai kelia klausimų ir dėl uosto plėtros perspektyvų, kurios dar neseniai buvo itin ambicingos. „Lietuvos geležinkeliai" jau pareiškė, kad jiems taip pat reikės Vyriausybės finansinės paramos. Akivaizdu, kad Vyriausybei vėl teks skolintis ir gelbėti įmones, kurios iki sankcijų veikė pelningai. Kas gali paneigti, kaip pasakytų G.Landsbergio senelis Vytautas, kad tai sąmoningas siekis nustekenti „Lietuvos geležinkelius" ir Klaipėdos jūrų uostą bei pusvelčiui perleisti pasirinktiems užsienio „investuotojams"?

Nors prezidentas švelnina karingą užsienio reikalų ministro toną, bando taisyti G.Landsbergio klaidas, tačiau tai daugiau primena kovą su vėjo malūnais. Užsienio reikalų ministerija jau seniai yra Briuselio ir Vašingtono politikos nuolanki vykdytoja. Ši Vyriausybė neturi nei valstybės valdymo, nei užsienio politikos vizijos, o apie ministrų kompetencijas nėra net ką ir kalbėti.

G.JAKAVONIS: Aštuonerius metus atstovavau Lietuvos parlamentui Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje. Visą tą laiką stebėjau, kaip pragmatiškai didžiosios valstybės elgiasi savo šalių piliečių atžvilgiu. Jei tik klausimas, kurį svarsto ši organizacija, paliečia jų ekonominius interesus bei darbo vietas kuriantį šių šalių verslą, „myliu - nemyliu" neegzistuoja. Visada nugali ekonominiai interesai ir jų nauda valstybei. Paaiškinkite, kodėl Lietuvoje valstybiniais apdovanojimais pamaloninami asmenys, kažką nupirkę savo šaliai už trigubą kainą? Kodėl Vyriausybėje sėdi ministrai, kurių kompetencija nuo pat pirmos dienos nekelia abejonių? Atrodo, tapome šalimi, kurią gali valdyti bet kuri valytoja. O pabandyk pakritikuoti kokią valdžios personą, tuoj būsi apšauktas valstybės priešu, kuris neva neišmano mūsų išrinktųjų politikos...

V.RUBAVIČIUS: Didžiosios valstybės dar mąsto geopolitiškai, joms svarbu ne tik jų ekonominė galia, bet ir socialinė sanglauda. Kaip tik sanglauda svarbi ir Europos Sąjungai - juk didelę dalį lėšų gavome iš Sanglaudos fondo. Tačiau tos lėšos mūsų aplinkoje skatino ne sanglaudą, o socialinę atskirtį. Ne tik atskirtį, bet ir korupciją. Toks lietuviškasis paradoksas. Tačiau ES politikai į tai žiūrėjo pro pirštus - juk kaip tik korupcija yra pats tikriausias išsivalstybinimo virusas. Tas virusas aktyvina visokius mąstymus apie valstybę, nacionalinius interesus, Tautos likimą naikinantį godumą, jis ypač paveikus mažųjų šalių politiniuose sluoksniuose. Lietuvos administracinis elitas savo šalį jau senokai įsivaizduoja ne kaip valstybę, o kaip Europos Sąjungos etnokultūrinį teritorinį darinį, kurio pagrindiniai simboliai yra neužmirštuolė plius vaivorykštinė vėliava. Vaidinamas parodomasis politinis vyksmas - rinkimai, po kurių ir buriamas atnaujintas savųjų administratorių sluoksnis. Tam sluoksniui visuomenė visai nesvarbi, juk net premjerė Ingrida Šimonytė leidžia sau arogantiškai pareikšti, jog atėjus laikui nepatenkinta visuomenė galės išsirinkti kitą valdžią, tad dabar jie valdysią nekreipdami į nepatenkintuosius jokio dėmesio. Grynas, be jokių priemaišų dabartinės demokratijos ir tolerancijos suvokimo deimantas. Administruoti teritorinį darinį nereikia ypatingų gebėjimų - svarbiausia tinkama ideologinė laikysena aukštesniųjų institucijų atžvilgiu, gebėjimas „pelnyti palankumą". Kai įdėmiau žvelgi į dabartinį kovingųjų administratorių sluoksnį, pastebi, kad jie ne iš virėjų ar valytojų - tėvai ir seneliai gludino tarnystės okupacinėms jėgoms įgūdžius, tad jiems persidavė gentinis „lankstumas", ideologinė uoslė ir žvėriška „chvatkė".

R.JASINAVIČIUS: Reikėtų pažymėti, kad aukščiausi šalies politikai ir vadovai yra patys nusistatę savo algas, premijas ir priedus, visai nesusietus su jų darbo rezultatais ir jų konkrečia nauda, suteikta visiems Lietuvos žmonėms. Juk žiniasklaidoje ne kartą buvo skelbta, kad už kovą su COVID-19 poveikiu pirmiausiai stambiomis premijomis buvo apdovanoti SAM vadovai, o ne gydytojai, realiai gelbėję ligonius. Todėl privalome suvokti, kad neįvedus teisingo ir pamatuojamo politikų darbo rezultatų vertinimo, ko gero, galime sulaukti, kad prie valstybės valdymo vairo ir prie jos pinigų skirstymo bus prileistos ir valytojos, be būtinos tam kompetencijos ir atsakomybės.

E.KLUMBYS: Pastarieji šių dienų įvykiai parodė, kad už ekonomiką ir inovacijas atsakinga „trijų mergelių" koalicijos atstovė-ministrė pagrindinį dėmesį sutelkė į dalyvavimą Kauno Laisvės alėją išniekinusioje „zombių" eisenoje bei Galimybių paso galiojimo tikrinimą Vilniaus knaipėse, tarsi ten slypėtų Lietuvos ekonomikos gaivinimo didieji rezervai. Beje, ši ministrė su kitais Vyriausybės nariais galėtų pasimokyti iš Ukrainą valdančių bepročių - šie, paskelbę Rusiją didžiausiu priešu, o jos gamtines dujas toksiškomis, desperatiškai kovoja, kad kuo ilgiau tos toksiškos dujos būtų transportuojamos per Ukrainos teritoriją iš Rusijos į Vakarų Europą. Ir tai suprantama, nes nuo 3 iki 5 milijardų JAV dolerių subyra į Ukrainos iždą. Logika paprasta - svarbu dideli pinigai, o kad juos neša dujos iš, Ukrainos valdančiųjų nuomone, pačios velnio peklos, nesvarbu. Negana to, dedamos desperatiškos pastangos sužlugdyti beveik baigtą „Šiaurės srauto-2" dujotiekio projektą, ignoruojant akivaizdžią ekonominę logiką - 1000 kub. m dujų tranzitas per Ukrainą kainuoja 32 JAV dolerius, o to paties kiekio dujų „Šiaurės srautu" - 20. Būtų labai gerai, kad Lietuvos valdantieji lygiai taip pat kautųsi už baltarusiškų trąšų ir naftos perdirbimo produktų tranzitą per mūsų šalį.

G.JAKAVONIS: Ar dabar, kai amerikiečiai su savo satelitais bėga iš Afganistano, neturėtume susimąstyti, kad būtų laikas pradėti gyventi savo galva ir labiau rūpintis savo valstybės interesais. Ar Afganistanas nėra įrodymas, kad svetimiems visuomet pirmiausia rūpi savas kailis ir, esant reikalui, mūsų niekas neapgintų?

E.KLUMBYS: Absoliučiai visos Lietuvos politinės partijos ir joms atstovaujantys politikai visose valstybės struktūrose privalo padaryti esmines išvadas iš begėdiško „javiečių" pabėgimo iš Afganistano. JAV administracija likimo valiai bei nežinomybei, o gal net ir pražūčiai, Afganistane paliko šimtus savo piliečių, jau nekalbant apie tūkstančius jiems 20 metų ištikimai tarnavusių liokajų-afganistaniečių bei jų šeimų narių. Akivaizdžiai matome, kad „javiečiais" negalima pasitikėti, ypač kritinėse situacijose, nes jie nori realizuoti tik savus interesus, o sąjungininkai, net patys artimiausi yra tik interesų realizavimo įrankiai. Pagaliau turime atsitokėti ir suprasti, kad JAV kariai Lietuvoje nerizikuos savo gyvybėmis, nelies kraujo už Lietuvos laisvę susidarius kritinei situacijai. Atėjo laikas suvokti, kad turime vadovautis tik savais interesais ir stengtis juos realizuoti taip, kaip mes norime. Tik pirmiausia reikėtų atsakyti į fundamentalų klausimą - ar dabar Lietuvą valdantis konservatoriškai liberalus politinis elitas dar turi savo galvose pilkosios galvos smegenų žievės kritinės masės, kad sugebėtų įvertinti kardinaliai pasikeitusią geopolitinę situaciją.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s