Vaikų teisių gynimas Lietuvoje tik imituojamas

Itin skaudžių su vaikais susijusių įvykių Lietuvoje pastaruoju metu netrūksta. Šiek tiek aprimus emocijoms dėl Švėkšnos specialiosios mokyklos auklėtinių išnaudojimo, tebesitęsia skandalas dėl Norvegijoje iš lietuvių atiminėjamų vaikų.

Tėvai ir eiliniai žmonės kovoja už savo vaikus - Lietuvos piliečius, o vaikus „ginančių“ organizacijų atstovai, viešai akcentuojantys vaikų teisių ir jų gerovės svarbą, smerkia ir kaltina tėvus dėl vaikų nepriežiūros, smurto prieš juos naudojimo. Anot jų, jei nebūtų tokių neišprususių, atsilikusių tėvų, viskas būtų puiku, vaikų gerovė klestėtų.

Valdininkai ir specialistai, dirbantys su „sunkiais“ vaikais, anot kalbėtojų, puikūs, jiems jokių priekaištų niekas neturi. Net ir tada, kai paaiškėja tokie dalykai kaip Švėkšnos skandale, kalti lieka tik patys vaikai ir nemokšos tėvai. Bet tikrai ne pedagogai ir juolab ne kai kurie psichiatrai, kurie 10 metų apie viską žinojo, bet nieko nedarė.

Kalbant apie Norvegijos nemalonėn patekusias šeimas, matome tik valstybinių institucijų darbuotojų gynybinę reakciją: mes darome viską, ką leidžia tarptautiniai santykiai. Savo neveiklumą ir neįgalumą valdininkai argumentuoja tuo, kad Norvegija nėra prisijungusi prie Hagos konvencijos.

Lietuvos ambasados Norvegijoje darbuotojai ragina į bėdą patekusius tautiečius kreiptis pagalbos, tačiau tuo pat metu tvirtina negalintys kištis į teisinės sistemos darbą. Jie galintys tik patarti, kaip šioje sistemoje elgtis, esant reikalui, parūpinti Lietuvos piliečiams teisinę pagalbą.

Tiesa, gynybos tie patys valdininkai pataria jokiu būdu nenaudoti tėvams Norvegijoje, nes tai tik sustiprins įtarimus, kad šeimoje tikrai kažkas negerai. Svetimoje šalyje gyvenantiems lietuviams, kai iš jų atima vaikus, patariama labai ramiai, racionaliai elgtis, konstruktyviai bendrauti su pareigūnais, nes tėvų gynyba šiose situacijose yra labai „neadekvatus“ elgesys.

Valdininkai vieningai aiškina - Lietuvos piliečiai Norvegijoje privalo laikytis šios šalies įstatymų, kad ir kokie tie įstatymai būtų, ir tylėti, nes gali būti dar blogiau.

Net ir vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė, paklausta, kokių priemonių reikia, kad nebebūtų atimami vaikai ir Lietuvai jos vaikai būtų grąžinti, teigė, jog „yra laisvas asmenų judėjimas, tad pilietybė šiuo atveju nebėra toks svarbus faktorius. Šeimos pasirinkimas, kur ji nusprendžia gyventi, ir ji turi gyventi pagal tos valstybės teisę.“

Gabrieliaus B. bylos nagrinėjime Moldės mieste dalyvaujanti Lietuvos ambasados pirmoji sekretorė Jurgita Bilvaisienė žurnalistus tikino, kad Norvegijos vaiko teisių sargai - tikrai ne monstrai. Anot jos, daugybė lietuvių šeimų Norvegijoje augina vaikus ir į „Barnevernet“ akiratį nepatenka. O kas patenka? Matyt, tik tie - neišprusę, atsilikę, smurtautojai ir alkoholikai.


Žinios iš Norvegijos

Gražinai L. Norvegijoje atstovaujanti advokatė Sandra Latotinaitė „Vakaro žinioms“ teigė, kad pastarosiomis dienomis pasigirdo labai daug įvairios informacijos apie jos klientės Gražinos L. bylą. Nemaža dalis jos - iš anoniminių šaltinių, didelė dalis tos informacijos - neteisinga.

„Gražina niekada neteigė, kad yra Mergelė Marija. Ji - paprastas žmogus, kaip ir daugelis mūsų, einantis per gyvenimą klysdamas ir mokydamasis, - sako S.Latotinaitė. - Labai apmaudu, kad ji dėl to, ką pereina daugelis iš mūsų, kalama prie kryžiaus. Nė vienas nėra šventas. Ar tai, kad mama kažkada kažką darė ar nedarė, pateisina vaiko atėmimą be teisės matyti ir realios galimybės kada nors jį susigrąžinti? Ar tai pateisina vaiko, Lietuvos piliečio, atėmimą iš šeimos, giminių, jo nutautinimą? Net ir nuteistieji, atlikę paskirtą bausmę, turi galimybę kada nors išeiti ir viską pradėti iš naujo. Kodėl Gabrieliaus motinai neturėtų būti suteikta tokia galimybė ir pagalba?“