Vaikai - suaugusiųjų "žaidimų" aukos

Prireikė net kelių dienų, kad valdžios vyrai sureaguotų į žiniasklaidos pranešimus ir susirūpinusių tėvų žodžius. Išsigandę visuomenės pasmerkimo programos vykdytojai meluoja, kad nieko panašaus Lietuvoje nevyksta. Atsirado net jų šalininkų, teigiančių, kad tokios “pamokėlės” nedaro vaikams jokios žalos. “Duomenų, kad kalbėjimas apie homoseksualumą kenktų vaikams, nesu girdėjęs”, - žiniasklaidai sakė Lietuvos psichologų sąjungos prezidentas dr. Robertas Povilaitis. Jis teigė abejojantis, ar iš tiesų metodika daro ką nors bloga, nes vien nuo kalbų homoseksualu netapsi.

“Respublika” domėjosi, ką apie visa tai mano šalies psichikos sveikatos specialistai.

Viktorija GRIGALIŪNIENĖ - Vaikų psichologė - psichoterapeutė:

Lietuviai - gana religinga tauta. Mūsų tautos požiūris į netradicines orientacijas iš esmės yra neigiamas. Manyčiau, kad tai reikėtų gerbti ir prieš dėstant tokius dalykus vaikams atsiklausti tėvų, ką jie apie tai mano. Šiuo atveju tėvai, kiek žinau, net nebuvo informuoti, kas vaikams bus dėstoma. Labai neetiška neatsižvelgti nei į tėvų, visuomenės požiūrį, nei į tautos tradicijas. Manau, tai nebuvo teisinga. Be to, į visokius panašius dalykus reikėtų žiūrėti labai atsargiai, prieš tai aptariant tai su specialistais, informuojant visuomenę. Šiuo atveju tai buvo staigmena tiek specialistams, tiek tėveliams.

Kitas klausimas, kuris tiek man, tiek kitiems psichologams kyla, - ką tai duoda vaikui? Vaikai šiame amžiuje turėtų būti tiesiog supažindinami su kūno schemomis, su tuo, kas yra lytis, nes 5-6 metų jau domisi savo konstitucija. Reikėtų pradėti nuo to. O tokių dalykų, kas yra homoseksualizmas, keturmetis, penkiametis vaikas apskirtai nesuvokia, ir nemanau, kad jam reikia tai suvokti. Tikrai nėra gerai mokyti vaikus, kad “princas sutinka princą ir jie įsimyli”, kai jie jau žino, kad princas įsimyli princesę. Minėtos “naujovės” vaikų jausmuose įneš sumaištį, nes tai prieštarauja viskam, ką vaikai iki šiol žinojo.

Vaiko asmenybės pamatai dedami pirmaisiais-trečiaisiais gyvenimo metais, ir jie yra labai svarbūs. O formuojasi pasaulėžiūra visą likusį gyvenimą, kol žmogus subręsta kaip asmenybė. Darželinukiškas amžius ypač svarbus, nes tokio amžiaus vaikas yra imliausias, visą informaciją jis geria į save. Šeštaisiais amžiaus metais formuojasi aukštesnieji - doroviniai, dvasiniai jausmai. Manau, kad tie, kas programą rengė, visa tai puikiai žinojo. Jie dirbo kryptingai ir tikslingai. Juk jei būtų mėginę tokią programą diegti mokyklose, būtų sulaukę atitinkamos reakcijos tiek iš vaikų, tiek iš pedagogų. Gal programos iniciatoriai ir nenorėjo pakenkti - tik išdėstyti savo pasaulėžiūrą. Tačiau mes turime teisę apsaugoti savo vaikus nuo to, kas mums nepriimtina. Aš tikrai nenorėčiau, kad mano vaikui darželyje būtų vedamos tokios pamokėlės.

Sigita LESINSKIENĖ - Vaikų ir paauglių psichiatrė:

Pamokėlės apie homoseksualizmą darželyje labai pavojingos, nes šiame amžiuje vaikams formuojasi savasties suvokimas - kas aš esu. 4-6 metų vaikai “atranda” savo lytinius organus, jais domisi, eksperimentuoja. Tad apie visokias mažumas, įvairius nukrypimus vaikai turėtų sužinoti tik būdami gerokai brandesni, kai jau bus susiformavusi jų lytinė identifikacija. Kol ji formuojasi, bet koks “makalavimasis” sukelia didelę emocinę painiavą.

Tokiame amžiuje seksualinėmis temomis vaikai ne visada linkę kalbėti su tėvais - jie pradeda jausti gėdos jausmą. Tad yra pavojus, kad apie homoseksualizmą prisiklausęs vaikas, jeigu ta programa neapima ir tėvų, sutriks ir neturės su kuo apie tai pasikalbėti.

Juk žinome, kad darželyje vaikai bando ir pasibučiuoti, ir vienas kito lytinius organus pasižiūri - tai natūralu, jiems smalsu ir įdomu šiame amžiuje, todėl labai reikalingas šio amžiaus ypatumų supratimas. Kas apsaugos ar galės tinkamai reaguoti, jei vaikai po “pamokėlių” pradėtų eksperimentuoti? Auklėtojos mokytos pravesti pamokėlę, bet ar jos mokytos, ką turėtų sakyti, kaip reaguoti po jų? Kaip vaikams tvarkytis su naujai gauta informacija? Kaip reaguoti tėvams, kurie apie tokias pamokėles net nebuvo informuoti?

Taip, mūsų visuomenėje yra kitokios orientacijos žmonių, ir mes turime būti jiems pakantūs ir tolerantiški. Tačiau vaikai bėgant laikui tai pamatys ir suvoks natūraliai - tam nereikia specializuotos programos. Juk nėra darželiuose specializuotos programos, kur būtų kalbama, kad yra aklų, kurčių, neįgalių žmonių. Tradicinės vertybės - vyro ir moters sąjunga, iš kurios gimsta vaikai, meilė, šeima, pareigos, atsakomybės jausmas, mokėjimas gyventi kartu. Tokių pamatinių vertybių formavimas ir yra svarbus vaikams šiame amžiuje.

Ir ne apie tai dabar kalbame, ar mes už homoseksualumą, ar prieš. Tiesiog faktas tas, kad ne laiku ir ne vietoj tokios programos vykdomos, o tai, kas turėtų būti daroma norint pagelbėti vaikams, nedaroma, nors ne kartą tai siūlėme valdžios institucijoms.

Raimundas MILAŠIŪNAS - Psichiatras - psichoanalitikas:

Dabar homoseksualumas pasaulyje nevertinamas kaip liga - jis vertinamas kaip vidinio konflikto kompromisas. Kitaip sakant, kiekvienas iš mūsų patiriame vidinius konfliktus, kai susiduria norai, poreikiai, pareigos ir kt. Kilus vidiniam konfliktui kartais žmogus kaip sprendimą pasirenka nesąmoningą kompromisą. Homoseksualumas laikomas būtent tokiu kompromisu. Tad homoseksualumas rodo, kad žmogaus viduje yra kelios tarpusavyje nesutariančios asmenybės dalys - dėl kažkokios priežasties žmogus atmeta įprastą seksualumą ir renkasi homoseksualumą kaip išeitį iš jam nepriimtinos situacijos.

Seksualumas prasideda nuo gimimo - vaikas nesąmoningai ieško pasitenkinimo, taip pat ir seksualinio. Jis žaidžia su savo lyties organais, patiria pasitenkinimą, ir tai yra pirmosios jo tikrojo seksualumo užuomazgos, tačiau realiai tuo metu jam tai visiškai “nepažįstama žemė”.

Kai vaikui 3-5 metai, jo dvasinis seksualumas yra suvešėjęs. Berniukas į savo mamą pradeda žiūrėti kaip į tam tikrą santykių objektą, ruošiasi ją vesti, mergaitė - į tėvą. Galima sakyti, vaikas tam tikra prasme bando atrasti savo vietą. Čia ir yra didžiausia bėda: jeigu mes tokiame amžiuje pradėsime dirginti vaiko fantaziją tokiais dalykais kaip “princas veda princą”, galime sukelti rimtų bėdų. Vaikui gali kilti labai daug neaiškumų, jis gali jaustis sutrikęs, tad jo tolesnė seksualinė raida gali būti kompromisinė - jis jau gali nebežinoti, kur eina.

Sakyčiau, kad darželinukiškame amžiuje net kalbos apie heteroseksualumą yra tam tikras dirginimas, todėl jos neturėtų būti skatinamos, o apie homoseksualumą juo labiau. Tokio amžiaus vaikas dar tik bando įsisąmoninti, kas jis yra seksualine prasme - vyras, moteris. Jis stebi, siekia identifikuotis, berniukai mėgina susitapatinti su tėvu, mergaitės - su motina. Jeigu jam bus pasiūlytas dar koks nors variantas, tai sukels vidinį konfliktą ir tikrai apsunkins gyvenimą.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"