Užsienio politikos pragmatiškumas ir moralė

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, buvęs Vilniaus universiteto rektorius Benediktas JUODKA, Seimo nariai Povilas URBŠYS bei Egidijus VAREIKIS ir filosofas Krescencijus STOŠKUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Seime kuriasi parlamentinės draugystės grupės su kitais parlamentais. Gal reikia riboti šių grupių skaičių, palikti tik tų valstybių, su kuriomis Lietuva palaiko diplomatinius santykius?

B.JUODKA: Pirmiausia noriu paminėti, kad faktiškai yra dvi grupės: tarpparlamentinės grupės ir laikinosios grupės. Šiandien yra 62 tarpparlamentinės ryšių grupės, o laikinųjų - 29.

Užsienio reikalų komitetas peržiūrėjo visus mūsų statuto paragrafus, kurie reglamentuoja tarpparlamentines ir laikinąsias grupes. Galiu iš karto pasakyti dvi tezes ir jos daugmaž atspindės visus mano pasakymus. Pirma: Seimo statuto pataisomis dėl tarpparlamentinių ryšių grupių sudarymo siekiama apsaugoti Lietuvos vykdomą užsienio politiką, kad dėl pavienių kartais nelabai atsakingų Seimo narių iniciatyvų nebūtų pažeisti tarptautiniai valstybiniai susitarimai ir įsipareigojimai. Antra: apibrėžti tarpparlamentinių ryšių ir laikinųjų grupių kūrimo Seime klausimus, kurie prieštarauja oficialiai Lietuvos užsienio politikai ir galėtų diskredituoti mūsų šalį.

Lietuva turi tam tikrą savo užsienio politiką. Pagal Konstituciją labai svarbų vaidmenį atlieka prezidentė. Taip pat Vyriausybė ir Užsienio reikalų ministerija. Jeigu laikomės tam tikros užsienio politikos, tai mūsų, parlamentarų, veiksmai, nors ir turime laisvus mandatus, neturėtų prieštarauti mūsų užsienio politikai. Kitaip bus jovalas.

Dar noriu pasakyti, kad viena iš mūsų pataisų norima apsiriboti tomis valstybėmis, su kuriomis Lietuva palaiko diplomatinius santykius. Tokių valstybių, gal jūs nežinote, yra 180. Taigi erdvės kurti tarpparlamentines grupes yra daug.

Deja, yra tarpparlamentinių grupių, kurios išprovokuoja tam tikrus politinius nesusipratimus. Jeigu mūsų užsienio politika pripažįstama, kad Azerbaidžanas vientisas, kad Kinija nedaloma valstybė, tai logiška, jog visi kiti niuansai sukelia tam tikrą nepasitenkinimą.

P.URBŠYS: Šis projektas įtvirtina pasikeitusią valstybės politiką, susijusią su tarptautiniais santykiais. Pirmiausia išskiriamas politinis imperatyvas, kaip ir privaloma norma, reikalavimas, taisyklė. Bet iki tol buvo kalbama apie moralinį imperatyvą politikoje, apie moralinius įsipareigojimus, ypač tarptautiniuose santykiuose.

Jeigu mes pasižiūrėtume Užsienio reikalų ministerijos puslapyje, ką ji kalba apie susijusius tarptautinės politikos aspektus žmogaus teisių kontekste, ten aiškiai yra pasakyta, kad pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo klausimai nėra vien tik suverenių šalių vidaus reikalas. Tai yra vienas pagrindinių tarptautinių santykių aspektų. Veiksmingai įgyvendintos žmogaus teisės ir laisvės stiprina taiką, saugumą, demokratiją ir užkerta kelią agresijai. Kol kas būtent buvo akcentuojamas moralinis imperatyvas politikoje, kuris buvo glaudžiai siejamas su žmogaus teisėmis ir laisvėmis.

Kaip minėjau, aiškiai yra deklaruota, kad tai nėra vien tik suverenių šalių vidaus reikalas. Būtent dabar mes kalbame apie Kiniją kaip nedalomą valstybę, apie Azerbaidžaną, bet taip traktuojant jau nebelieka moralinio imperatyvo, susijusio su žmogaus teise į jo gyvenimą. Konkrečiai kalbėkime apie grupes, kurias norima naikinti. Tai - Tibeto rėmimo grupė.

B.JUODKA: Naudokite tikslius faktus, tomis pataisomis niekas nesiruošia naikinti.

P.URBŠYS: Naujoje kadencijoje būtent šios pataisos įsigalios ir pagal šias priimtas pataisas šitų grupių nebeliks. Tai ir yra naikinimo procesas.

Kalbame apie Tibeto rėmimo grupę. Visi žinome, kad Tibetas buvo okupuotas Kinijos. Visi žinome, kad Taivano valstybė atsirado po 1949 m. pilietinio karo Kinijoje: būtent tie, kurie nesutiko su raudonuoju teroru, pasitraukė į šią salą ir įkūrė valstybę. Ir ilgą laiką, net iki 1971 m., Taivanas atstovavo Kinijos valstybei Jungtinių Tautų Organizacijoje. Ta nepripažinimo politika šių dviejų užgrobtų valstybių atžvilgiu ar, sakykime, totalitarinio režimo agresijos, kaip pasekmės, atsiradimas, ir yra mūsų, kaip valstybės, nuoseklios politikos prioritetas, siejamas su žmogaus teisėmis ir laisvėmis.

Jeigu mes kalbame apie Kalnų Karabachą, kuris siejamas su Azerbaidžano suvereniomis teisėmis ir nedalomumu, vis dėlto turime pripažinti, kad atsiranda Kalnų Karabacho problema. Ji atsirado 1988 metais, kai sovietinės respublikos, autonominės respublikos, taryba paskelbė nepriklausomybę, atsiskyrimą nuo Azerbaidžano.

Tai buvo 1988 metai. Nebuvo kitų kontekstų ir tada Sąjūdis, tiek Estijos, tiek Latvijos, tiek Lietuvos, rėmė būtent šią iniciatyvą. Net yra priimta deklaracija dėl Kalnų Karabacho, nes, matote, mums tada buvo naudinga. Visa, kas yra susiję su atsiskyrimu nuo Sovietų Sąjungos, mums buvo naudinga ir mes Kalnų Karabacho temą naudojome. Dabar, kai mes tapome protingi ir saugesni, mums ši tema nebeįdomi.

Nesakau, kad ta tema vienaip ar kitaip turėtų būti vienpusiškai eskaluojama. Bet būdami nuoseklūs turėkime omenyje, kad mes, kaip valstybė, buvome pripažinti vien tik dėl to, kad pasaulyje buvo valstybės, kurios laikėsi moralinio imperatyvo politikoje. Būtent Islandija, kuri pirma pripažįsta mus kaip valstybę ir užmezga ryšius. Užmezga ryšius su valstybe, su kuria niekas nebuvo užmezgęs diplomatinių santykių. Manyčiau, tai yra vienas iš politinių aspektų.

Antras aspektas - konstitucinis. Konstitucinė doktrina kol kas įtvirtina laisvą Seimo nario mandatą. Tai vienas iš Seimo nario veiklos savarankiškumo ir lygiateisiškumo garantijų. Kartu akcentuojama, kad Seimo narys nėra kurios nors jį iškėlusios politinės partijos ar politinės organizacijos atstovas Seime, Seimo narys yra Tautos atstovas ir jo mandatas yra laisvas. Savo veikloje Seimo narys vadovaujasi tik Konstitucija, valstybės interesais ir savo sąžine. Jeigu mes kalbame, kad mus į Seimą išrinko žmonės dėl savo skirtumų, dėl skirtingų pasaulėžiūrų, tai šia pataisa dabar norima įtvirtinti Užsienio reikalų komiteto viršenybę kitų komitetų atžvilgiu. Vadinasi, tokiu būdu norima apriboti saviraiškos, politinės laisvės reiškimąsi Seime, atsiranda Seimo narių, lygesnių tarp lygiųjų. Manyčiau, kad tai yra tiesioginis Konstitucinio imperatyvo pažeidimas laisvo Seimo nario mandato atžvilgiu.

E.VAREIKIS: Norėčiau rasti vidurį tarp dviejų prelegentų pozicijų. Pirmiausia turiu pasakyti, kad vargu ar kas gali drausti steigti grupes. Seimo valdyba gali tik pasakyti savo nuomonę. Ką valdyba gali padaryti? Ji, atsižvelgdama į Užsienio reikalų komiteto rekomendacijas ir konkrečios grupės darbo intensyvumą, ekonominių, politinių, moralinių aspektų svarbą, remia parlamentinių grupių veiklą: skiria grupės sekretorių, finansuoja grupės kviestų svečių priėmimą ar grupės narių vizitus pagal parlamentinių grupių planus. Nėra tokio punkto, kad Seimo valdyba gali nurodyti, kad mes neturime teisės su kuo nors sukurti grupės. Parlamentarai yra laisvi žmonės ir šiuo požiūriu gali prieštarauti Lietuvos užsienio politikai.

Kas tą politiką formuoja? Taigi mes patys ir formuojame. Netgi ne prezidentė. Prezidentė turi užsienio politiką remti. O formuoja, leidžiu sau pasakyti, visuomenės nuomonė. Kadangi mes atstovaujame visuomenės nuomonei, nori nenori mes tą politiką ir formuojame.

Savo rinkėjams negaliu pasakyti, kad mes negalime mylėti Kalnų Karabacho armėnų ar tibetiečių. Kiekvienas iš mūsų turime teisę tokias grupes steigti. Kitas dalykas - galime pasiginčyti dėl pavadinimo.

Mes įkūrėme grupę „Už demokratinę Baltarusiją“. Beje, irgi buvo kautynės dėl pavadinimo. Dėl Baltarusijos situacija yra sudėtinga, mes tarsi formaliai pripažįstame, kad pastarieji Baltarusijos parlamento rinkimai yra teisingi, teisėti buvo prieš keliolika metų. Mes tą parlamentą, kuris buvo išvaikytas, pripažįstame kaip teisėtą parlamentą. Ar mes neturime moralinės ar kokios kitos teisės jo nepripažinti, ar turime teisę pripažinti? Dabartinis parlamentas, kad ir kaip būtų liūdna, išrinktas nedemokratiškai. Mes, visos Europos institucijos, sakome, kad rinkimai buvo neteisėti, bet neteisėtų rinkimų vyksta daugelyje pasaulio šalių. Taigi nežinau, ar mūsų moralė yra labai aukšta, jei draugaujame su parlamentu, kuris, žinome, pagal Europos Sąjungos nuostatas pripažįstamas išrinktas neteisėtai ir nelaisvai. Dabar išeitų, kad draugauti su jais galima, o su tais, kurie buvo išrinkti teisėtai, - negalima. Tai šiuo požiūriu man niekas negali uždrausti. Štai tokių kyla keblumų dėl tų teisėtų ir neteisėtų dalykų.

Yra kitas dalykas. Manau, kad Seimo valdyba nuogąstauja dėl to, esą Seimo nariai yra kvaili, nes nežino, ką daro. Ir jiems reikia truputį pasakyti, kad žinote, vaikučiai, šioje vietoje gal nedarykite šito, o kitoje vietoje darykite. Pabandykime Seimo narius padaryti valstybės tarnautojais, kuriems viršininkas nurodo, jūs tą galite, jūs to negalite. Manau, kad kol esame demokratinė valstybė, o tokia esame, ne šioje vietoje reikia spręsti, ką Seimo nariai gali, ko negali. Kad Seimo nariai būdami laisvi privalo elgtis atsakingai, tam visiškai pritariu.

Kai kurių grupių steigimas, žinome, yra lobistiškai inspiruotas. Užsienio valstybės irgi plėtoja savo lobistinę veiklą Seime, jie mus ragina: jūs būtinai steikite tą arba uždarykite aną. Ieško savo draugų, ieško savo sąjungininkų. Ne paslaptis, kad ir mes, Seimas, vienaip ar kitaip to esame veikiami. Jeigu Seimo nariai elgiasi atsakingai, laisvė negali būti ribota. Aišku, Seimo valdyba gali pasakyti, kad vienos ar kitos grupės finansiškai nerems, nes ji esą prieštarauja Lietuvos interesams. Tą Seimo valdyba daryti gali.

Ir paskutinis dalykas, kurį noriu pasakyti. Iki šiol nebuvo didelių bėdų ir nereikia manyti, kad jeigu Lietuvoje įsisteigs kokia nors grupė, kuri nepatiks kažkokios valstybės sostinei, tai viskas grius. Jeigu aš dabar išstosiu iš kokios nors Tibeto rėmimo grupės, nemanau, kad mūsų santykiai su Kinija staiga pagerės ir atsivers prekybos vartai. Nei jie atsivers, nei ką.

Noriu paklausti pono Juodkos, kaip Užsienio reikalų komiteto pirmininko. Seimo antrame aukšte kabo garbingų svečių, valstybės vadovų ir parlamento pirmininkų portretai. Ten yra toks Dalai Lama keturioliktasis. Ar jūs tą portretą išmesite iš galerijos, jei Tibeto grupė išnyks? Jeigu išmesite, tai suprasiu, kad situacija pasikeitė, o kol jis ten kabo, aš gyvenu laisvame parlamente, laisvoje šalyje.

G.JAKAVONIS: Kiek mūsų politika morali, kiek pragmatiška?

K.STOŠKUS: Manau, kad visada, kai susikuria nauja valstybė, būna atėjęs naujas vadovas ar valdovas, įvykdytas perversmas, į pirmą planą iškyla klausimas, kiek bus laikomasi visuotinės reikšmės moralinių principų, t.y. tų, kurie geriausiai kontroliuojami atskiru žmogaus elgesiu, ir kiek bus taikomas jėgos principas. Tai vyksta nuo pat valstybės atsiradimo pradžios, taigi būtų labai gražu, jei politikai pasižiūrėtų į istoriją, kaip tie debatai formuojasi.

Sakykime, valdžią turi monarchas arba koks nors tironas, tai visa visuomenė, net ir politikai, tampa autoritarinės valdžios priklausiniai ir visi laukia, kada jis numirs arba jį nuvers, kitaip pasikeitimų nevyksta. Visur taip buvo. Juo griežtesnės represijos, daugiau disciplinos, daugiau apribojimų, daugiau vienvaldiškumo, tuomet, savaime suprantama, labiau dominuoja jėga. Jėga įtraukiama ne tik visuomenė, bet ir valdžios žmonės. Ir jeigu atsiranda galimybė kaip nors įvykdyti perversmą, pradžia visada prasideda nuo demokratizacijos. Jeigu tėvas, pavyzdžiui, buvo griežtas tironas, atėjęs sūnus būtinai bus demokratas.

E.VAREIKIS: Kaip tai?

K.STOŠKUS: Tiesmukai priėmėte mano žodį. Aš sakau, kad jis gali būti dar didesnis tironas, bet jis neturi to rodyti, nes jam reikia eiti su tauta, su dauguma žmonių, kurie turėtų įtaką sprendimams. Jis turi tai demonstruoti. Žinoma, kartais būna, kad paskui ateina dar baisesnis tironas, kaip matome iš šių laikų pavyzdžių.

Kaip rodo istorija, represuojami žmonės subrandina tokią susipriešinimo būklę, tą pasipriešinimą visada, net ir monarchai, turėdavo išnaudoti arba norėdavo išnaudoti, kad galėtų įtvirtinti valdžią. Tokiais atvejais, kai atsirasdavo opozicija iš šalies, procesai jau būdavo prasidėję. Pavyzdžiui, Šumero civilizacija. Buvo sakoma, atėjo toks Gudėja, geras žmogus, į istoriją įėjęs kaip pradėjęs globoti našlaičius, įvedęs teisingus įstatymus. Jis pats ant paminklų nurodo, kokie jo nuopelnai ir kaip su jo atėjimu pasikeitė Šumero gyvenimas. Graikai ir romėnai daug kartų tuos procesus pergyveno. Žinoma, kai prasideda demokratija, balansuojama šiek tiek kitaip, bet situacija vis tiek būna ta pati.

Pavyzdžiui, Sparta ir Atėnai. Spartoje buvo ir griežtų metodų, ji buvo beveik autoritariška. Nors iš tikrųjų taip sakydami labai suprimityviname, nes ten priimant sprendimus dalyvaudavo ir masės, t.y. demas, galų gale pati valdžia buvo represuojama vadinamųjų eforų. Bet procesas buvo tas pats, ten buvo laikomasi jėgos principo arba, jeigu norite, pragmatizmo.

O Atėnai didžiavosi, kad jie turi moralesnę politiką, nes leidžia sprendimus priimti demui, t.y. miesto gyventojų daugumai. Taigi šia prasme, - kaip jūs sakote: morali ar pragmatiška - nieko nėra pasikeitusio. Dabartinė politika iš tikrųjų, drįstu pasakyti, gravituoja. Žodis „autoritarizmas“ šiuo metu turbūt nelabai tinka tiems procesams apibūdinti, bet vis dėlto demokratinės teisės, kad nesikištų tauta, apribojamos. Jūs patys tai gerai žinote: jūs nesikiškite, mes sutvarkysime, jūs nesuprantate, jūs nebalsuokite, mes už jus nuspręsime. Tiesioginė demokratija Lietuvoje - labai komplikuotas reikalas.

Taip, teisę atstovauti jie gavo. Rinkite jūs mus, rinkite, bet, gink Dieve, patys nesikiškite. Išrenkant jūs reikalingi, vadinasi, jūs suprantate, ką daryti, o kai reikia, sakykime, dėl referendumo, jūs jau nepakankamai pajėgūs, intelektualūs, primityvūs ir jūs negalite tokių sprendimų priimti. Veidmainystė nuo to momento ir prasideda, kai reikia rodyti demokratiškesnį, teisingesnį veidą, o realiai jo realizuoti politiniais sprendimais nepavyksta. Kadangi visuomenės spaudimo iš esmės beveik nėra, dar keletą smūgių patyrusi visuomenė, sakykime, dėl tų nepavykusių referendumų, tokio deklaratyvaus ir atviro, ciniško Konstitucinio Teismo įsikišimo, kai jis nusprendžia, ar referendumas galioja, ar negalioja, dar labiau susigūžia ir kiekvienas galvoja, kad nieko čia, žmogeli, nepakeisi.

Kodėl žmonės bėga iš Lietuvos? Jiems čia negerai gyventi arba, kaip sakoma, gyventojo padėtis Lietuvoje nepatikima. Norint padaryti ją patikimą, reikia sudaryti tokias sąlygas, kad jie gautų tam tikras saugumo garantijas, kad žinotų, jog dalyvauja kaip piliečiai sprendžiant savo valstybės likimą.

Savivaldos Lietuvoje beveik nėra. Niekur kitur žmonės neišmoks tvarkyti valstybės reikalų, jeigu nebus savivaldos. Savivalda yra žemiausia valdymo pakopa ir joje dalyvaudamas žmogus supranta, kad jam reikia kištis į valstybės reikalus. Jeigu sako: jūs kiškitės, - bet kištis nėra per ką, tai ką tos kalbos apie kišimąsi reiškia? Kodėl ta mano kalba tokia abstrakti, kaip jūs manote? Bet ji, man rodos, šiek tiek galėtų turėti racijos, jeigu į viską pažvelgtume kritiškai.

G.JAKAVONIS: Kaip rasti mūsų valstybės balansą tarp pragmatiškumo ir idealizmo? Gegužės 9-osios paradas Maskvoje, Lietuva vienintelė nedalyvauja jokiu lygmeniu. Vieni nesiunčia prezidento, bet siunčia kažkokį ministrą, kiti nesiunčia ministro, bet siunčia diplomatą, mes vieninteliai nedalyvaujame. Ar mes gerai elgiamės būdami vieninteliai?

E.VAREIKIS: Labai gerai.

G.JAKAVONIS: Ar iš tiesų mūsų užsienio politika yra savarankiška?

E.VAREIKIS: Mes truputį supainiojame du klausimus.

G.JAKAVONIS: Jie labai susiję.

E.VAREIKIS: Kalbame apie mūsų užsienio politiką apskritai ir kalbame apie parlamentines grupes kaip apie konkrečią politikos kryptį.

G.JAKAVONIS: Jos yra susijusios.

E.VAREIKIS: Jos yra susijusios, bet mes vienos kita nepakeisime.

Lietuvos valstybė jau 25 metai kaip atkurta. Per tuos 25 metus iš esmės užsienio politika buvo sėkminga. Mes padarėme viską, ką užsibrėžėme, - įstojome į NATO, į Europos Sąjungą, esame kaip niekada saugi, respektabili šalis ir viskas šiuo požiūriu yra gerai. Prieš 25 metus visi žinojome, ko mums reikia iki pilnos laimės, - kad reikia NATO, Europos Sąjungos, kad reikia susitaikyti su lenkais, nubrėžti sienas su rusais.

Kita problema - ko mes patys iš savęs norime. Atsimenu, kai pirmą kartą 1990 metais nuvažiavau į Ameriką, man sakė, kad esame pasaulio sąžinė. Man buvo džiugu, kad Lietuva įvardijama pasaulio sąžine. Jeigu šiandien paklaustume, ar esame pasaulio sąžinė, mums tvirtai atsakytų, kad ne. Šiandien mes nesame pasaulio sąžinė. Ar gerai tai, ar blogai? Sakykime mums „dzin“ ta sąžinė, mums svarbu tik pinigai. Vis dėlto blogai, kad mes prarandame tam tikrus dalykus, už kuriuos mus kitados ne tik gyrė, bet ir kurie mus padarė laisvus. O laisvus mus padarė ne pinigai, ne ginklai, o sąžinė. Mes šiandien sakome, kad mes nesame sąžinė. Nežinau, ar norime būti ta sąžinė, ar nenorime. Tibetiečiai tegul būna sąžinė, tai jų problema. Šioje vietoje mums reikia labai gerai pagalvoti.

Visiškai sutinku, užsienio politika turi būti protinga, negali būti politikos be prekybos, be ryšių. Viskas yra natūralu, visos šalys taip daro, bet manau, kad Lietuva tikrai nenukentėjo dėl to, kad buvo sąžininga valstybė. Ką mes padarėme per tuos 25 metus moralinėje plotmėje, tikrai nėra minusas. Ne kartą girdėjau sakant, esą tu nebark Rusijos užsienio politikos, nes kažkieno sunkvežimį sulaikys prie sienos ir jis neparduos savo prekių. Tikrai nepaisiau šių draudimų ir manau, kad Lietuvos ekonomikai tikrai nepakenkėme.

Politiką mes turime vykdyti protingai. O ją formuoja ne gatvė, bet didelės dalies visuomenės nuomonė.

Į pačių grupių veiklą, - gal dėl to, kad daug metų esu Seime, - žiūriu su atlaidžia šypsena. Kad ir ką jūs priimsite, uždrausite, neuždrausite, reglamentuosite, nuo to nei mano moralinės nuostatos pasikeis, nei, manau, daugelio mūsų. Neleisite vienaip, grupės susiorganizuos kitaip, taigi kol mes turėsime savo pažiūras, tol tos pažiūros ir bus. Jos netgi buvo nedemokratinėje sistemoje. Kad statutą kiek nors pakeitus tą veiklą galima padaryti mažiau patogią, čia kitas dalykas. Mes prie to prisitaikysime. Manyčiau, kad taip, kaip yra dabar, nėra blogai. Kodėl tos grupės steigiasi? O tai, sakyčiau, netgi bėda. Labai dažnai parlamentarai steigdami arba stodami į grupę nevisiškai supranta, kokia tos grupės misija.

Žinau, kad daug, ypač naujai atėjusių parlamentarų, mano, kad jeigu bus įrašyti į kokią nors grupę - Bolivijos ar Madagaskaro, - tai po pusės metų važiuos atostogauti į tą šalį. Mes įspėjame, kad taip nebus. Jeigu tu stoji į kokią nors grupę, tu turi domėtis tos šalies politika ir būti jeigu ne tos šalies advokatas, tai bent tos šalies žinovas, ekspertas. Tam būtent mes ir reikalingi. Važiavimas - paskutinėje vietoje. Ne tam kuriame grupę, kad važiuotume į tą šalį ir mėgautumėmės kalnais ar saule. Būti grupės ekspertu visą laiką skatinu, bet jūs domėkitės, bent žinias paskaitykite, žinokite, kas ten rinkimus laimi. Kad nebūtų taip, kad atvažiuoja tam tikros valstybės parlamentaras, o mūsų grupės nariai klausia, kas pas juos rinkimus laimėjo. Gėda. Kaip tu gali būti grupės nariu ir net nežinoti, kas ten prezidentas?

Mums reikia ir Kalnų Karabacho ekspertų, ir Tibeto ekspertų. Nematau didelės tragedijos. Manau, kad daug keisti nereikėtų, nieko mes čia labai neišrasime, pinigų nuo to taip pat nepadaugės. Jeigu norite - keiskite, gal tai bent kiek išjudins bendrą domėjimąsi grupe.

B.JUODKA: E.Vareikis atkreipė dėmesį į 1990 metais Amerikoje susidarytą įspūdį, kad Lietuva yra pasaulio sąžinė. Neseniai, prieš pat Kalėdas, keletas Užsienio reikalų komiteto narių vėl buvo Amerikoje, tai galiu pasakyti, kad irgi buvo jaučiama didžiulė pagarba Lietuvai.

E.VAREIKIS: Už praeitį.

B.JUODKA: Ir už dabartį. Už Lietuvos laikyseną dabartinėje geopolitinėje situacijoje.

E.VAREIKIS: Nenuolaidžiavimo.

B.JUODKA: Praėjo 25 metai, bet Amerikos akimis į Lietuvą iki šiol yra žiūrima kaip į tikrai sąžiningą šalį.

E.VAREIKIS: To mums ir reikia laikytis.

P.URBŠYS: Tai vertinimas Rusijos kontekste, ne Kinijos, ne Azerbaidžano.

B.JUODKA: Geopolitinės situacijos kontekste.

G.JAKAVONIS: Ką tik grįžau iš Kazachstano prezidento rinkimų. Kai manęs kas nors iš vakariečių klausia, kaip aš vertinu tai, kad prezidento kadencija užsitęsė, atsakau, žinote, man svarbiausia, kaip Kazachstano žmonės vertina, o ne kaip vertina Vakarų. Amerika mus vertina gerai. Bet man atrodo, kad svarbiausia, kaip mūsų užsienio politiką vertina Lietuvos žmonės.

Daugiau galite rasti čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“