respublika.lt

Ugniagesys nepamiršta nė vieno gaisronuotraukos (1)

2021 sausio 18 06:40:37
Dalia BYČIENĖ

Ugniagesiai gelbėtojai daug metų visuomenės keliami į reitingų viršūnes. Vieni sako, kad taip yra todėl, kad ugniagesiai - pareigūnai, kurie neskiria baudų. Bet tai ne visai tiesa. Skiria ugniagesiai baudas, kai gyventojai to nusipelno, kai piktybiškai stato į pavojus save ir kitus.

×
nuotr. 4 nuotr.
Vidaus tarnybos generolas Kazys Zulonas. PAGD nuotr.


Už ką žmonės myli ugniagesius, „Vakaro žinios" kalbėjosi su daugiau nei 40 metų šiai tarnybai atidavusiu, 11 metų departamento vadovo pareigas ėjusiu Kaziu ZULONU.

- Kodėl žmonės taip pasitiki ugniagesiais gelbėtojais?

- Pirmoji ugniagesių gelbėtojų užduotis yra padėti žmogui. Laiku, greitai ir gerai. Kad ir kaip gerai dirbtų, stengtųsi policija, jie negali turėti tokių reitingų, kadangi jų funkcijos yra kitos. Galite patikėti, kad iki Lietuvai tapus laisva, ugniagesiams gelbėtojams Maskva neleido daryti nieko kita, tik gesinti gaisrus. Net kačiuko iškelti iš medžio gaisrininkas neturėjo teisės, nebūtų galėjęs padėti raktus pametusiam žmogui patekti į savo namus. Neduok Dieve, jei ugniagesys būtų padaręs gera dėl žmogaus, tuoj būtų prasidėję tarnybiniai tikrinimai.

Reikia pripažinti, kad ugniagesiai dabar yra daug geriau parengti, turi daugiau žinių, yra įvaldę įrangą. Daug geriau yra aprūpinti apsaugos priemonėmis, technika. Sovietiniais metais ugniagesiai ką turėjo? Tik ZIL ir GAS mašinas. Per televiziją tenka matyti, kad Rusijoje dar ir dabar gesinti gaisrų tokiais važiuojama.

Ko gaisrininkui reikia? Kad jis turėtų darbo vietą, jam būtų suteiktos sąlygos pasiruošti darbui ir šiek tiek poilsio. Kad būtų gerai aprūpintas ir gerai paruoštas. Klausėte, ar sovietmečiu ugniagesiai turėjo tokį pat autoritetą, kokį dabar turi? Atsakingai sakau, ne, nieko panašaus nebuvo.

- Kuo skyrėsi 1991-ųjų ugniagesių tarnyba nuo šiandieninės?

- Ryžtu. Lietuvai tapus laisva, mes labai pasitempėme. Tapome ne tik gaisrininkais, o ir ugniagesiais gelbėtojais, įgijome visuomenės pasitikėjimą. Jis labai didelis. Nebuvau ir nesu nusivylęs ugniagesiais. Pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais mes daug ko neturėjome. Neturėjome gelbėjimo įrangos, technikos, apsaugos priemonių. Pradžioje mums daug kas padėjo: švedai, norvegai, vokiečiai, lenkai. Siųsdavome grupes ugniagesių pas juos mokytis įvairių gelbėjimų darbų. O kai mes iš Amerikos įsigijome 25 gelbėjimo automobilius, kurie labai praversdavo gelbėjimo darbuose keliuose, mūsų kaimynai latviai, estai mums pavydėjo.

- Ugniagesiai petys petin stojo su laisvės gynėjais Sausio įvykiuose. Į budinčius prie tuomet dar sovietines uniformas dėvinčius vyrus ne vienas iš minios žiūrėjo nepatikliai, bet ko tada gynėjai nežinojo?

- Nežinojo, kad ugniagesiai Sausio 13-osios naktį prisiekė tarnauti Lietuvai. Tuo laiku vadovavau Vilniaus priešgaisrinei tarnybai. Mes ruošėmės. Įtampa didėjo, ir buvo aišku, kad kažkas turi įvykti. Mūsų pagrindinis tikslas buvo kontroliuoti svarbiausių objektų priešgaisrinę būklę. Ypač Seimo, kur buvo sukoncentruota daug degių medžiagų, Molotovo kokteilių, kai kurie atsarginiai išėjimai buvo uždaryti. Nuolat tuose objektuose budėjo ugniagesiai, o vadovai nepaliko kabinetų per dieną ir per naktį.

Sausio 13-ąją, apie pusę pirmos, per langus pamatėme nuo televizijos bokšto į dangų kylančias šviečiančias kulkas. Supratome, kad prasidėjo šturmas. Tada mes su vienu Vilniaus Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vadovų Edmundu Uldukiu paskubomis ant paprasto lapo sukūrėme priesaikos Lietuvai tekstą ir išvažiavome į gaisrines komandas. Iš visų ugniagesių, įskaitant karininkus, išdavė tik vienas.

Leidžiantis nuo Tauro kalno, mus pasivijo tanketė, o iš jos skambėjo Jermalavičiaus balsas. Pravažiavome visas gaisrines komandas, nė viena pamaina tą naktį nemiegojo ir prisiekėme tarnauti Lietuvai. Apie pusę keturių atvažiavome prie televizijos bokšto į vieną mūsų gaisrinių ir ką ten matėme apsakyti sunku. Mūsų gaisrinėje buvo medicinos punktas, žmonės bėgo į jį pagalbos... Naktis, nulėmusi Lietuvos likimą, buvo ilga ir žiauri.

Sausio 13-ąją po pietų pasirodė pranešimų, kad nuo televizijos bokšto išgabenami žuvusiųjų kūnai, pro langus mėtomi maišai. Televizijos bokštą jau buvo užėmęs „Alfa" būrys". Tuometinio vidaus reikalų ministro Marijono Misiukonio prašymu man, kaip neblogai žinančiam bokštą, teko lydėti tuometinį generalinį prokurorą Artūrą Paulauską ir sveikatos apsaugos ministrą Juozą Oleką. Po tam tikrų tikrinimų ir derybų desantininkai mus įleido į bokštą. Elektra buvo išjungta, į 166 aukštą, kur buvo kavinė, teko kopti atsarginiais laiptais.

Mūsų tikslas buvo įsitikinti, ar evakuacinėse patalpose nėra slepiami žuvę gynėjai. Šturmo grupė dar nebuvo išvykusi. Matėme stiklines apgirtusių kareivukų akis. Sunku net įsivaizduoti, kaip jie čia buvo siautėję. Pramoniniai šaldytuvai subadyti durtuvais, viskas išdaužyta.

- Kokie gaisrai per visus darbo metus įsiminė labiausiai?

- Avarija ir gaisras Jonavos „Azote". Žmonės bėga, palikdami batus su nusinėrusia oda juose. Ėjome į žvalgybą po cechus, netoli amonio salietros sandėlio randi žmogų, gulintį koridoriuje su dujokauke, nuimi, o čia - juoda. Tos dujokaukės buvo pritaikytos visai kitkam. Žuvo žmonių ir mūsų vienas gaisrininkas žuvo. Tokia buvo situacija. Dirbome visi, negailėdami jėgų. Šios avarijos niekaip nebuvo įmanoma nuslėpti nuo pasaulio akių. Paradoksaliausia, kad už dalinį vadovavimą ir avarijos likvidavimą vienintelis gavau tuometinio Sovietų sąjungos lyderio Michailo Gorbačiovo ordiną už asmeninę drąsą (juokiasi).

Apskritai, nėra nei vieno gaisro, nei vienos gelbėjimo operacijos, kuri ugniagesiui gelbėtojui kada nors išsitrintų iš atminties. Kiekvienas gaisras yra nelaimė. Vienas žmogus nukentėjo, ar daug žmonių - jokio skirtumo. Man per širdį eina, kai matau, kad kaime kažką gesina. Baisu, kai žmonės praranda turtą, bet dar baisiau, kai prarandamos gyvybės.

Prisimenu, nors jau daug metų praėjo, Kupiškio rajone sudegė penki vaikai. Nuvažiavome su kolega, kasinėjame griuvėsius, renkame kaulelius, kas iš jų liko. Žmonės kalbėjo, šeima asociali, motina vaikų neprižiūrėjo. Bet nuo to ne lengviau, kai vertini prarastas gyvybes.

- O jūs prisimenate padangų gaisrus Trakuose, Alytuje?

- Alytaus padangų gaisrą visi labai gerai prisimena. Ten buvo daug politikos. Ir ugniagesius įtraukė į tą politiką. Mano supratimu, tai buvo labai rimtas gaisras, labai rimtai reikėjo jį tirti. Didžiausia žala buvo padaryta gamtai. O jos niekaip neatlyginsi. Patriukšmavo, patriukšmavo daug kas po šio gaisro, kai kas bandė politinį kapitalą susikrauti...

Kodėl tokie gaisrai kyla pas mus, bet neįsivaizduojami jie, tarkime, Švedijoje? Todėl, kad ten didesnė tvarka, didesnė objektų vadovų atsakomybė.

 

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (1)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar Lietuva turėtų įsigyti rusišką „Sputnik V” vakciną?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar jau skiepijotės nuo COVID-19?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+1 +2 C

 -1 0 C

 

 0 -1 C

+3 +6 C

 +2 +3 C

 

   +5 +7 C  

0-5 m/s

  0-4 m/s

 

0-4 m/s

       

Nuorodos