1 nuotr.Šalčiui pokšint arti 20, daugiabutyje gyvenantis Jonas išėjo kasti tako per pievą. Vietomis surausdamas bokštelius šuniukams pasižymėti. Mosuoja vyras, net garas kyla. Kitomis aplinkybėmis Jonas gal sukiotųsi prie ežeriuko, bandytų eketę prasikalti. Bet dabar negali nuvažiuoti. Viena, kad ežerėlis gretimoje savivaldybėje, policija nepraleis. O kita, „pasatas" per šalčius gyvybės neberodo.
„Ką čia darai?" - lyg iš niekur išdygsta Aldutė, pagarsėjusi daugiabučio šnekutė. Ilgu paltu, iš po jo lenda dar ilgesnis sijonas, ant galvos kailinė kepurė, ant nosies kaukė, akiniai vos ne iki viršugalvio. „Kad tokiems kaip tu nereikėtų bristi per sniegą", atsitiesia Jonas. Žandai kaip šviesoforas, akys blyksi, burna be kaukės vypso. Aišku, kad vyras darbo prasimanė todėl, kad ką nors užkalbintų. Nusibodo vienam ant sofos sėdėti ir į televizorių žiūrėti. Kad dar būtų ką. Vienoje laidoje du humoristai kitų dviejų klausinėja, kokie bus šie metai. Gyvenimas pagerės, bus toks pat, ar blogesnis? Jonui nepatinka humoristų būrimai. Per optimistiniai, nusprendė, kankinamas nerimo, kad praėjus šalčiams gali tekti krapštyti piniginę naujam akumuliatoriui. Pasiklausiu tautos, pagalvojo ir išdrožė su kastuvu už namo kampo.
„Tai va, Aldut, kaip tu galvoji, kokie bus šie metai, išvysim koroną ir eisim laisvi sodinti bulvių pavasarį, o gal ir toliau gyvensim iš pašalpų, vaitodami?" Ką tik padidintą pensiją gavusi Aldutė įsitikinusi, būsią geriau. „O kas blogai, ko trūksta iki pilnos laimės", kvočia kaimynas. „Man tetrūko fejerverkų. Kam reikėjo tūkstančius mėtyti, jei lemputes ant eglių užgesino, tvorom jas apstatė, policiją pastatė", - samprotavo moteris. Ir nudrožė ką tik kaimyno išraustu patogiu taku. Jonas susimąstė, teisi ta Aldona. Jeigu humoristai pakviestų jį į televiziją, taip ir pasakytų - „Nereikia pinigų taškyti, tada ir metai bus geri."
