1 nuotr.Lietuvoje dėl emigracijos ir imigracijos procesų sparčiai keičiasi gyventojų tautinė sudėtis. 2000 m. buvo užregistruota 9,4 proc. mišrių santuokų, 2017 m. - 16 proc., o praėjusiais metais - jau 21 proc. Vis dažniau tenka prisitaikyti ir prie kitokių papročių, kultūrų. Vienos patinka, žavi, praturtina, o kitos - gal ne? Ar itin išaugusi kultūrų, papročių, net ir nacionalinių virtuvių maišalynė nepaveiks lietuvių tautinio identiteto?
Tautiniai margumynai
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje šiuo metu gyvena 2 794 80 nuolatinių gyventojų.
85,9 proc. jų yra lietuviai, 5,7 proc. - lenkai, 4,5 proc. - rusai, 1,7 proc. - baltarusiai, 1,2 proc. - ukrainiečiai. Po 0,1 proc. sudaro žydai, totoriai, latviai, vokiečiai, čigonai. 0,5 proc. slepiasi po grafa „kitos tautybės".
Globalizacijos procesai vis labiau veikia? Migracijos departamento duomenimis, 2020 m liepos 1 d. Lietuvoje gyveno 82 754 užsieniečiai. Jie sudarė 2,96 proc. gyventojų. Tad, palyginus su 2012 m. liepos 1 d., užsieniečių skaičius padidėjo daugiau nei 2,5 karto.
Lietuvos tautinių mažumų folkloro ir etnografijos centro vadovė Irena Zacharova sakė, kad jos vadovaujamame centre aktyviausios yra rusų, baltarusių ir lenkų bendruomenės. Ar labai skiriasi skirtingų tautų tradicijos?
„Aišku, kad skiriasi, - pyktelėjo I.Zacharova, - net rusų sentikių ir stačiatikių tradicijos skiriasi. Priklauso, iš kur žmonės į Lietuvą atvyko. Bet mūsų centras daugiau per muziką, šokį, dainavimą supažindina su skirtingų tautų tradicijomis. Domimės papročiais, rengiame etnografines ekspedicijas".
Tautinių mažumų departamento duomenimis, šalyje aktyviai veikia šios tautinės bendrijos - armėnų, azerų, baltarusių, estų, graikų, kartvelų, karaimų, kazachų, latvių, lenkų, moldavų ir rumunų, romų, rusų, totorių, ukrainiečių, uzbekų, vengrų, vokiečių ir žydų. Bendruomenės turi ir savo atmintinas šventes. Pvz., uzbekai kovo 20-22 d. švenčia Novrūzą - pavasario lygiadienį. Rumunai ir moldavai turi daugiau nei 8000 metų senumo pavasario atėjimo šventę - Marcitor. Švenčiamą kovo 1 d. ir įtrauktą į UNESCO paveldo sąrašą. Latviai kasmet mini mitologinio didvyrio Latplėsio dieną (lapkričio 11 d.). O kazachai - Nauryr, tai yra Naujuosius metus pagal Rytų kalendorių. Prasidedančius kovo 22 d.
Iš kai kurių tautų, pavyzdžiui, uzbekų, kartvelų, azerų lietuviai galėtų pasimokyti pagarbos vyresniam žmogui ir svečiui. Puiku, tačiau šalia nuo seno gyvenančių, mums įprastų tautinių, mažumų atsiranda ir naujų. Tačiau ar neištirpsime tautų ir jų papročių katile?
Ar atneš naudos mano Tėvynei?
Etnologė Gražina Kadžytė į Lietuvoje daugėjančių kitų tautybių skaičių žvelgia be baimės:
„Žmonija gyvena bendroje mūsų planetoje, todėl bendravimas tarp tautų yra neišvengiamas. Lietuviai ne iš Mėnulio nužengė. Nuo Adomo ir Ievos esame broliai ir seserys. Europos tautos ir savo kalbas iš indoeuropiečių prokalbės perėmė, vieni - vienus žodžius, kiti - kitus. Kai žiūri į mūsų papročius, juos galima atsekti ne tik pas artimiausius kaimynus, bet ir plačiau. Juk žmogus - tokia būtybė, kuri trokšta bendro buvimo, darnaus sugyvenimo, užuojautos, o tai atsispindi ir papročiuose. Viduramžių amatininkų cechai siuntė savo pameistrius į visos Europos miestus, tai jie matė tų kraštų vietines šventes ir pagalvodavo - o gal ir man tokios reikėtų? Pastebėjęs naują, dar neregėtą paprotį, pirmiausiai žmogus turi savęs paklausti, ar tai gera, teisinga, ar atneš naudos mano Tėvynei. Ar tai tiks mano aplinkoje.
Tautinius mentalitetus juk ir gamtinės sąlygos formuoja. Šiauriečiai ramesni, labiau filosofuoja, o pietiečiai - šokius šoka. Kalnėnų vienoks dainavimo būdas, o miško žmogaus - kitoks. Todėl turime paklausti, ar tas naujas paprotys suderinamas su mūsų aplinka. O jei kitų tautų papročiai - teigiami, kodėl jais nepraturtinus lietuviškų?
Tautų maišymasis visada būdavo. Ir maišydavosi, ir vieni kitus asimiliuodavo. Meilė neklausia nei vardo, nei tautybės. Kai dėsčiau Lietuvos edukologijos universitete, studentams reikėdavo rašyti asmeninius kalendorius. Iš mišrių šeimų kilę studentai pažymėdavo gruodžio 24-25 dienas, kai švenčiamos Kūčios ir Kalėdos. Bet pažymėdavo ir sausio 6-7 dienas, kai švenčia jų seneliai stačiatikiai. Tokie studentai turėjo dvigubas šventes."
Čia kaip turguje
Bet ar laikui bėgant mūsų pilietėms neteks dėvėti chidžabų, o vyrams - nesiskusti barzdų? G.Kadžytė nenorėjo sutikti, jog kitų tautų papročiai visada veikia mūsų papročius:
„Niekas negali padaryti įtakos, jei ji nepriimtina. Viena pusė yra įtaką siūlanti, o kita pusė - arba priimanti, arba ne. Tiek įtakos galime padaryti kitoms tautoms ir mes, lietuviai. Arba mūsų įtaką priima, arba ne.
Čia kaip turguje. Mes pamiršome derėtis, o mūsų protėviai derėdavosi. Paviršinius dalykus mes su malonumu priimame. Pavyzdžiui, kitų tautų gastronominį paveldą. Karaimų kibinus jau įsirašėme į savo paveldą. Vokiečių šakotį irgi laikome savu. Atsimenu, per renginį vaikai turėjo parodyti, kiek išmoko lietuviškų etnografinių papročių. Jų paklausė, koks yra tradicinis lietuvių patiekalas. Manė, kad paminės kastinį, o jie choru atsakė - šašlykas!
Mūsų tautiniame kostiume irgi jaučiama Europos tautinių aprėdų stilistika. Klaipėdietiški delmonai ir Skandinavijoje turi tam tikrų atitikmenų. O Vilniaus krašte lenkiškos, baltarusiškos ir lietuviškos dainos su tomis pačiomis melodijomis, tik žodžiai - išversti.
Geriausia - kai įtaka lygiavertė. Nėra prievarta brukama. Turi būti dialogas toks, kad tarp skirtingų tautybių žmonių atsirastų abipusis palankumas.
Tiek turime iš kitų tautų paveldėtų žodžių. Balkonas, ajerai - turkiški. Agurkus valgome, bet ne karaimams, o Kėdainiams jau dėkojame.
Turėtų būti taip - savo papročių nepamiršk, bet ir kitų neniekink. Susipriešinimas yra blogas dalykas."
