respublika.lt

Tarp dviejų ugnių: lenkų, rusų (0)

2013 sausio mėn. 18 d. 11:04:00
Julius GIRDVAINIS, „Respublikos“ žurnalistas

Su pralaimėjimu Seimo rinkimuose dar nesusitaikę konservatoriai triukšmauja, kad naujoji valdžia tuoj tuoj atsiduos Maskvai ir išduos Vašingtoną. Kada tai atsitiks?

×


Apie tai su užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi kalbėjosi „Respublika“.

- Valstybės valdymą perėmus naujai valdžiai pasigirdo kalbų, kad nuo šiol Lietuva nusisuks nuo Amerikos, o atsisuks į Rusiją. Tad kokių pokyčių numatote mūsų užsienio politikoje?

- Esmė yra labai paprasta - brandžioje valstybėje visada turi būti klijų, kuriais klijuojama užsienio, saugumo, gynybos politika. Mums visada reikia siekti bendrų sutarimų šiais klausimais tarp visų politinių partijų, negali būti revoliucijų ar vien lozungų. Buvusios valdžios veiklos tęstinumas yra reikalingas ir tam, kad valstybė būtų prognozuojama, t.y. patikima.

Kalbant apie tuos posūkius nuo Vašingtono prie Maskvos, turiu nuraminti, kad taip nėra, kaip bandoma pateikti. Tai tebuvo fragmentai, kurie dažniausiai nukreipia dėmesį nuo esmės ir ji lieka nepastebima.

- Kaip jūs vertinate ligšiolinę Lietuvos užsienio politiką artimiausių kaimynių požiūriu, nes, regis, neturime gerų santykių jau ne tik su Rusija, Baltarusija, Lenkija, bet ir apsileidome bendraudami su Latvija?

- Geri santykiai su kaimynais yra svarbūs ne tik valstybių lygmeniu. Žmonėms svarbu, kad jie sutartų su savo daugiabučio kaimynais, gatvės, kiemai būtų saugūs, visi bendrai saugotųsi vagių ir t.t. Net jeigu man nepatinka kaimyno šukuosena, jo namo stogo spalva, tai dar nereiškia, kad daug naudos duotų tai, kad aš su juo dėl to nesisveikinčiau.

Visos keturios Lietuvos valstybės kaimynės yra gana skirtingos. Dvi iš jų turėtų būti mums labai artimos jau vien vertybių požiūriu. Latvija ir Lenkija yra ES, NATO narės, mus kartu sieja bendra istorija, gynybos, energetinio saugumo saitai, o su latviais - vienodos, baltiškos šaknys.

Tad su šiomis šalimis esame tarsi pasmerkti gerai bendradarbiauti, tačiau kartais jaučiame tam tikrą šaltuką. Bet, nepaisant to, privalome klijuoti gerus, artimus santykius. Aš asmeniškai pradėsiu nuo Latvijos, kur vykstu su vizitu būtent gerinti tų santykių. Aš nesakau, kad jie yra atšalę, bet tam tikrų specifikų pastaruoju metu tikrai atsirado.

Kalbant apie santykius su Baltarusija, reikia pripažinti, kad kai kurių dalykų negalima aukoti visų Lietuvos žmonių sąskaita. Ekonominiai santykiai su šia šalimi yra labai svarbūs mūsų žmonių gyvenimui ir jo gerovei, bet tai galima išlaikyti nepaminant savo vertybių ir interesų.

Jeigu yra nesutarimų su kaimynu, žinoma, galima apie tai kartoti kasdien, vos tik susitikus sakyti, kur mes nesutariame ir nesutarsime, uoliai baksnoti pirštu. Tačiau tas bendravimas kartu negali būti ir stabdys geriems, pragmatiniams santykiams.

Nors ambasadoriumi Minske dirbau gana trumpai, supratau, kad Baltarusijoje yra tokių partnerių, su kuriais reikia ir galima kalbėti.

Jei kalbame apie santykius su komplikuotais partneriais, galimi du keliai. Pastatyti sieną ir visiškai izoliuoti savo kaimyną. Tačiau kartais tokia siena mes nenubaudžiame kito, o tik apribojame savo pačių galimybes.

- Tačiau Baltarusijai mes jau pastatėme tokią sieną - esame įgalioti vykdyti ES sankcijas kai kuriems šios šalies valdininkams, tai galbūt visiškai neatsiliepia Briuseliui, Londonui ar Paryžiui, tačiau yra tiesiogiai žalinga Lietuvos ekonomikai. Tad su šia kaimyne mes draugaujame ar pykstamės?

- Sankcijos yra kraštutinės priemonės, kurios taikomos tik tada, kai nebelieka kitų kelių. Aš visada būčiau linkęs rasti kitokį kelią, bet Baltarusijos atveju ES nusprendė taip. Beje, aš dėl tų sankcijų visiškai nedžiūgauju, man tai yra liūdna žinia, ja nereikia puikuotis.

Kadangi tokia situacija jau yra, netapkime vien vartotojais, kuriems rūpi tik verslas, bet yra visiškai nesvarbu, kad Baltarusijos kalėjimuose laikomi politiniai kaliniai.

- Kita mūsų istorinė kaimynė yra Lenkija, kuri, regis, nuo mūsų tolsta dar labiau nei Baltarusija?

- Nenorėčiau tam pritarti - santykius su Lenkija šaldo tam tikri dalykai, kurie susiję tik su dvikalbiais vietovardžiais, lenkiškomis pavardėmis ir vardais mūsų šalyje. Šiuo klausimu aš visada siūliau elgtis europietiškai.

- Leisti Lietuvoje oficialiai naudoti užsienio kalbą?

- Ne, bet nesileisti į žmonėms suprantamą, tačiau vargu ar toliaregišką principą „akis už akį“. Tarptautinės konvencijos, tokios kaip Tautinių mažumų, nėra privalomos valstybių teisei, jos tėra rekomendacinio pobūdžio, tačiau ragina atsižvelgti į vietinių mažumų poreikius. Esu įsitikinęs, kad šį klausimą galima labai kultūringai ir naudingai išspręsti. Be to, nepamirškime, kad mes turime ir savo piliečių interesus Lenkijoje - Punske, Seinuose.

- Kalbate apie dvikalbystės įteisinimą Vilniaus rajone, tad tuomet rusai prašys savo kalbos įteisinimo Visagine, Klaipėdoje ir t.t.?

- Nemanau, kad ten iškyla rusų kalbos klausimų. Bet noriu akcentuoti tik galimybę, o tai dar nereiškia, kad ji bus realizuota.

- Kaip jūs elgsitės su Rusija, iš kurios reikalaujame okupacijos žalos atlyginimo, tačiau kartu norime ir pigesnių dujų?

- Manau, kad turime visas galimybes pasiekti tam tikro santykių su Rusija progreso, o tuomet galbūt lengviau spręsis ir probleminiai dalykai. Žinoma, neatsisakant savo skaudžios praeities.

Kai aš kalbu apie užsienio politikos perkrovą, visiškai neturiu omeny revoliucijos, senų tikslų atsisakymo. Mano suprantama perkrova yra panaši į kompiuterinę operaciją, kuria saugiai paliekama atmintis, tačiau išvalomi nereikalingi dalykai, virusai.

Mes negalime pamiršti savo netolimos praeities, susijusios su Sovietų Sąjunga. Tačiau taip pat neturime pamiršti, kad praeitis negali valdyti dabarties. Aš suprantu, kad Rusija visada pyks, kai Lietuva kalbės apie sovietinės okupacijos žalos atlyginimą, tačiau šie dalykai juk visada lieka darbotvarkėje.

Šiais klausimais aš labai normaliai sutardavau net su tokiu griežtai savo gana aiškią nuomonę ginančiu rusų politiku, tuometiniu Rusijos atstovu prie NATO Dmitrijumi Rogozinu, kai pats ėjau tokias pat pareigas Briuselyje. O su buvusiu Rusijos gynybos ministru Sergejumi Ivanovu 2002 metais mano santykiai buvo net šilti.

Su rusais galima ir reikia kalbėtis, rasti tinkamą pokalbio toną, taktiką. Kita vertus, nėra gerai, kad paskutiniai Lietuvos ir Rusijos vadovų Vytauto Landsbergio bei Boriso Jelcino susitikimai vyko tik prieš 20 metų.

Kad ir kokių minčių turėtume apie Rusiją, niekas nepaneigs, jog ši valstybė yra svarbi ne vien Lietuvai, bet ir visam pasauliui. Ir savo dydžiu, ir jėga, ir energetiniais resursais, tad Rusijos ignoravimas būtų visiškai nesuprantamas net pačioje ES. Deja, kartais Lietuvoje labai sunkiai pamatome vidurį, dažniau dairomės kraštutinumų.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"

Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • EGZAMINAS: antradienį vyks istorijos valstybinis brandos egzaminas; jį pasirinko laikyti 8 459 kandidatai.
  • GAISRAS: Telšių rajone, Viešvėnų seniūnijos, Vembūtų kaime, kilo gaisras grūdų sandėlyje.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar gerai, kad LRT vadovybės nariai uždirba daugiau nei prezidentas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar vis dar mintyse eurus verčiate į litus?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+13 +15 C

+9 +11 C

 

+8 +10 C

 +16 +18 C

+17 +19 C

 

+17 +19 C

3-4 m/s

3-4 m/s

 

3 m/s

Nuorodos