Tai geras ar blogas tas prezidentas?

Politologas, humanitarinių mokslų daktaras Algis Krupavičius patikino, jog iššūkių netrūko ir G.Nausėdos pirmtakams. Tad visų veikla buvo ir skirtinga, ir panaši:

„Tą panašumą pirmiausiai formavo krizės. Buvo prezidento inauguracija, o po gero pusmečio prasidėjo pandemijos krizė, visuomenės sveikatos krizė. Vos atsigavome, prasidėjo Rusijos-Ukrainos karas. Sakyčiau, prezidentui, kaip valstybės vadovui, tikrai teko audringi laikai. Bet nereikia suabsoliutinti. Ir buvę Lietuvos prezidentai gyveno labai įvairų laiką, iššūkių kiekvienam buvo daug."

- Po audringojo Dalios Grybauskaitės valdymo atėjo visiškai kitokio tipažo žmogus?

- G.Nausėda, pradėjęs šalies prezidento pareigas, neturėjo pakankamos politinės patirties. Jam reikėjo šiek tiek mokytis, bet buvo geras mokinys. Mokėsi intensyviai ir rezultatai yra akivaizdūs.

Kitas dalykas - Lietuvos politikos kontekste pabandė atstovauti politikai su žmogišku veidu. Po D.Grybauskaitės, kuri norėjo vaidinti budelio, galvų kapotojo vaidmenį, G.Nausėda atėjo su kitokiu politikos matymu. Pabrėžė, kad reikia dialogo, susitarimo.

G.Nausėdos esminis siekis buvo Gerovės valstybė, bet tiek pandemija, tiek karas Ukrainoje įšaldė šiuos siekius, dabar esame prie naujos ekonominės-socialinės krizės slenksčio, tačiau prezidentui deleguotoje užsienio politikoje matau tęstinumą. Nepaisant visų audrų, kurios vyksta aplink Lietuvą.

Tiesa, matome diskusiją, ginčus dėl Taivano, santykių su Kinija. Čia prezidentas neišdrįso pasakyti, kad mano kitaip, nei dabartinė Seimo dauguma. Bet dėl Europos Vadovų Tarybos (EVT), kas joje turi Lietuvai atstovauti - čia prezidentas pasakė aiškią poziciją. Kai Angela Merkel bandė išeidama stabdyti būsimą krizę, išvirtusią į karą Ukrainoje ir kalbėjo su Vladimiru Putinu, Lietuvos politinė dauguma kategoriškai teigė, kad A.Merkel neturėjo taip elgtis, kad tai kapituliacija, o G.Nausėda matė kitaip.

Ne viename epizode matysime, kad jis turi savo požiūrį, gal ir ne visais atvejais idealų.

- Kad ir kaip būtų, sprendžiant iš reitingų, visuomenei šis prezidentas patinka?

- Pirma žinia, kad prezidentas yra tas politinis veikėjas, kuriuo pasitikima labiausiai. Turime Lietuvoje savotišką tradiciją, kad visuomenė pasitiki prezidentais labiau, nei kitais politiniais veikėjais.

Tiesa, buvo epizodas, kai D.Grybauskaitę jos pirmoje kadencijoje aplenkė socialdemokratų premjeras Algirdas Butkevičius. Atlikau analizę, kaip prezidentai buvo vertinami visuomenės po trejų jų pirmosios kadencijos metų. Remiantis „Vilmorus", G.Nausėda pasitiki 52-53 proc., o Valdu Adamkumi irgi pasitikėjo apie 50 proc. Vos per mikroskopinį dydį pirmauja G.Nausėda. Šiek tiek daugiau pasitikėjo D.Grybauskaite - apie 55 proc. Vėlgi tai galima 3 proc. paklaida. Įdomu, kad antroje kadencijoje po trejų metų prezidentais pasitikima šiek tiek daugiau, bet reitingai nesiekia 60 proc.

- Bet vis vien G.Nausėda puolamas socialiniuose tinkluose, vadinamas AIG (aukštas ir gražus).

- Žiniasklaida yra svarbus veikėjas, bet G.Nausėdos atžvilgiu nebuvo didžiosios dalies žiniasklaidos palankumo. Pozicija buvo šališka, netgi tendencinga, ypač liberalesnio žiniasklaidos sparno. Žvelgė į prezidentą per pesimizmo prizmę, matė ne pusiau pilną, bet pusiau tuščią stiklinę.

Prezidentas atėjo kaip nepriklausomas kandidatas, todėl jam sutarti su dviem skirtingomis parlamentinėmis daugumomis nebuvo paprasta. Tuometinis „valstiečių" premjeras S.Skvernelis irgi dalyvavo prezidento rinkimuose. Konkurencija paliko tam tikrą antspaudą. O po Seimo rinkimų nauja centro dešinės dauguma yra dar stipresnis oponentas. Bet jeigu D.Grybauskaitė turėjo nekalbadienius su socialdemokratų premjeru A.Butkevičiumi daugiau negu pusmetį, tai dabar to nėra.

- Bet trintis tarp prezidentūros ir Seimo daugumos jaučiama? I.Šimonytė nepraleidžia progos G.Nausėdai įgelti.

- Yra keletas bendravimo tarp prezidento, Vyriausybės ir parlamentinės daugumos modelių. Yra bendradarbiavimo modelis, kai politiką formuluoja ir įgyvendina kartu. Antras modelis - sugyvenimo modelis. Tokio modelio esmė - kompromisas. Trečias modelis grįstas nuolatine konkurencija ir priešiškumu.

Žiūrint iš perspektyvos, premjero S.Skvernelio atvejis buvo panašesnis į sugyvenimo režimą, o šioje Seimo kadencijoje sugyvenimas gerokai pasislinkęs į priešiško modelio pusę. Vienu metu buvo visai prastai, o dabar yra ir sugyvenimo savybių, bet Lietuvoje nė vienos šalies prezidento kadencijos atveju nematėme bendradarbiavimo modelio. Gali būti, kad, artėjant prezidento rinkimams, įtampa tarp valdančiųjų ir prezidentūros tik stiprės.