Strategai, pasiklydę menamoje vertybinėje politikoje

Koks sutapimas! Lietuvos politikams parūpo boikotuoti žiemos olimpiadą Kinijoje būtent tada, kai prieš tai apie galimą diplomatinį žaidynių boikotą užsiminė JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Biden). Taip mūsiškė užsienio politika, tiksliau - papūgėlė, tik imituojanti savarankišką užsienio politiką, pritariamai karktelėjo galingajai Amerikai. Dar vienas sutapimas - vos Vokietijos kanclerė Angela Merkel telefonu pakalbėjo su Lietuvos užsienio politikos ignoruojamu Aliaksandru Lukašenka, jo nepraardomas, vieningas „ignoras" prairo ir Vilniuje. Prezidentas Gitanas Nausėda jau sutinka, kad ir su ponu Lukašenka reikia kalbėtis. Mūsiškė užsienio politikos papūgėlė dar kartą pritariamai karktelėjo. Tad ar galima iš viso kalbėti apie Lietuvos užsienio politiką bent kiek rimtai. Ne kaip apie mažytę papūgėlę. Ausylai besiklausančią, ką daryti, kad JAV ar ES galingiesiems įtiktume.

Anksčiau Pekinas nekliuvo

Žiemos olimpinėse žaidynėse, prognozuoja Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, dalyvaus 12 mūsų sportininkų - slidininkų, biatlonininkų, šokėjų ant ledo pora. Sportininkai šioms žaidynėms ruošėsi mažiausiai 4 metus nuo tada, kai Pietų Korėjoje 2018 m. vasarį buvo užgesinta čia vykusių žiemos olimpinių žaidynių ugnis. Tos žaidynės kažkodėl nepasmerktos viso pasaulio gamtosaugininkų, nors korėjiečiai medžioja banginius. Priešingai. Pagirtos. Nes žaidynėse pirmą kartą dalyvavo ir Šiaurės Korėjos komanda.

Kodėl mūsiškiams seimūnams neužkliuvo 2008 metais Pekine vykusios vasaros olimpinės žaidynės? Juk ir tada Kinijoje gyveno uigūrai, niekur nebuvo dingęs Tibetas ir nebuvo itin skrupulingai gerbiamos žmogaus teisės. Bet ne. Niekas boikotuoti olimpiados nesiūlė. Kaip ir niekas nesibaidė, kad Jonas Kazlauskas treniruoja Kinijos krepšinio rinktinę. O kodėl nesibaidė? Nes olimpiados diplomatiškai boikotuoti nesiūlė tuometinis JAV prezidentas Džordžas Volkeris Bušas (George Wolker Bush). O šįkart laišką, siūlantį boikotuoti olimpines žaidynes, pasirašė net dviejų Seimo komitetų vadovai - Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis ir Žmogaus teisių komiteto vadovas Tomas Vytautas Raskevičius.

Principas - politinis neutralumas

Anot LTOK vadovės Dainos Gudzinevičiūtės, pagrindinis Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) principas - politinis neutralumas. Jei mūsiškiai sportininkai Pekino olimpiadoje nedalyvautų, jų lauktų TOK sankcijos. Galų gale prisiminkime, kokie miestai buvo pareiškę norą surengti 2022 m. žiemos olimpines žaidynes. Pekinas (Kinija) rungėsi su Lvovu (Ukraina), Oslu (Norvegija), Stokholmu (Švedija), Krokuva (Lenkija) ir Almata (Kazachstanas). Nors Kazachstanas toli gražu nėra pati demokratiškiausia Azijos valstybė.

Principas - visi rūpinasi savo įvaizdžiu

Mūsiškių laiško autorių argumentas - „prestižiniai sporto renginiai negali vykti valstybėse, kur nepaisoma žmogaus teisių, o sportas bandomas panaudoti savo įvaizdžiui gerinti". Natūralu. Ir gamtovaizdžiai, paplūdimiai, kalnai, ežerai, kinas, baletas, muzika bei gėlytės su piramidėmis nuolat yra panaudojami šalių įvaizdžiui gerinti. Bet turistai veržiasi ir į tokias valstybes, kurias valdo karinės chuntos. O savo įvaizdžiu rūpinasi visi. Tiek valstybės, tiek ir besiporuojantys briedžiai ar kupranugariai. O ir mes savo turistus taip pat vežame į Trakus, vedame į Valdovų rūmus, bet ne į Pravieniškių pataisos namus.

Principas - kalbėtis būtina

Jei Lietuvos politikai iš tikrųjų būtų vertybiškai nuoseklūs, iš savo diplomatinių santykių turėtume išbraukti pusę, o gal ir daugiau Afrikos valstybių, didžiąją dalį Pietų Amerikos, Azijos. Bet ne. Mūsų visiškai nedomina, kokios vertybės Filipinuose ar kaip valdomos valstybės, kuriose viešpatauja absoliuti monarchija. Net mūsų feministės nebara šeichų, kad jie turi per daug žmonų. Mūsų užsienio politikos asai nereiškia pretenzijų Sakartvelui, kad suvaržė Michailo Saakašvilio teises. Kažkodėl nepamokslauja Austrijai, Nyderlandams, kad atidengė ugnį į protestuotojus, ginančius savo teises. Nesišaipo iš Turkmėnistano, kur dar gyvam prezidentui pastatyta paauksuota statula. Tiesiog su visais - patinka ar nepatinka, - reikia kalbėtis, derėtis, kažko nematyti, o gerąsias savybes išryškinti. Toks yra visų pasaulio diplomatų pagrindinis užsiėmimas. Svarbiausia - jokios valstybės, žmogaus ar šuns nepatartina su pagaliu įvaryti į kampą. Nepalikti viražo galimybės. Nes puls, pasius, priešinsis. Kaip A.Lukašenka. Na, ir ką dabar su juo daryti? Gal Sviatlana Cichanouskaja, mūsiškių legitimuota kaip Baltarusijos prezidentė, atidarys humanitarinį koridorių, kad galutinai nesušaldytų miškuose susigūžusių, apgautų kurdų? Europos Sąjunga, spręsdama įvairius klausimus, savaime yra biurokratinio nerangumo šedevras. Net tvora apsitverti bijo. Kol nuspręs, kaip elgtis, silpnesni nelegalai paprasčiausiai išmirs. O juk Lietuvos užsienio politika pati sau užkirto galimybę kalbėtis su A.Lukašenka. Pati nuo Baltarusijos izoliavosi. Tad kas beliko dar esamai Vokietijos kanclerei, supratusiai, kad Lietuvos užsienio politika labai buka, o ES per daug lėta? Teko pačiai įsikišti. Nes gelbėjant žmonių gyvybes galima kalbėtis net ir su Somalio piratais.

Pateisinčiau vertybinę politiką, jei ji iš tikrųjų būtų vertybiška ir nė kiek neveidmainiška. Tada pasaulis į mus žiūrėtų kaip į savotišką sektą. Šaipytųsi, trūkčiotų pečiais, bet gerbtų. Kaip įtikėjusius sektantus. Aplinkui latviai, lenkai, baltarusiai, rusai gyventų taip, kaip jiems gyvenasi. O mes, grynuoliai, nuo jų izoliuotumės. Rastume vertybinių priekabių ir Rygai, ir Maskvai, ir Varšuvai, jau nekalbant apie Baltarusiją. Na, ir ką apie mus sakytų prašalaičiai, važiuojantys per Lietuvą. „Vaikeli, - sakytų, - čia keisti „durniai" gyvena. Tiek vertybiškai izoliavosi, kad net į olimpines žaidynes jų niekas nekviečia. Kam veltui kviesti? Vis vien neatvyks. Paskutiniai draugai, su kuriais tie sektantai nutraukė santykius, buvo svetimą obuolį gatvėje pakėlęs, todėl vertybiškai suklydęs, Jonukas. Iš miestelio gretimos gatvės. Na, tiek tie sektantai vertybiškai įsijautė, kad net Taivanas jų nesupranta."