Apie holokaustą - tik viena tiesa

Kreipimąsi  pasirašęs Socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas Algirdas Sysas konstatavo: „Mes visada bandome kai kuriuos Lietuvos istorijos puslapius pagražinti arba nudailinti taip, kaip kažkam norisi matyti. Istorija yra žiauri, nieko nepadarysi. Bet geriau, kai mes matome tiesą, o ne įvairius išvedžiojimus."

Bet paklaustas, ką konkrečiai ne taip parašė V.Rakutis minėtame straipsnyje, A.Sysas neatsakė. „Nenoriu analizuoti. Man, kaip piliečiui, kaip Seimo nariui, tokia profesoriaus nuomonė, juolab kad jis yra Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininkas, pasirodė nepriimtina. Tą konstatavo keli ambasadoriai, Lietuvos žydų bendruomenė, - sakė A.Sysas. - Jeigu mes norime susitaikymo, tai tokių dviprasmiškų nuomonių neturėtų būti. Klausiate, kokie faktai buvo iškraipyti? Reikia žiūrėti ne į pavienius faktus, o į visą turinį, kurį Holokausto dienos paminėjimo proga parašė profesorius. Manau, jis pasielgė džentelmeniškai ir po mūsų raginimo atsistatydino. Matyt, ir jis, ir jo bendrapartiečiai suprato, kad perlenkė lazdą."

Paprašytas įvardyti faktus, kuriais buvo „perlenkta lazda", A.Sysas net pyktelėjo, sakydamas, jog „reikia žiūrėti į visumą ir straipsnio pasirodymo kontekstą". O paklaustas, ar visuma yra tokia, kad apie holokaustą ir žydus negali būti jokios kitos nuomonės, nes yra tik viena tiesa, atsakė: „Čia jau jūs interpretuojate. Aš pasakiau savo nuomonę, daugiau nekomentuosiu."

Komentaro prašyti siūlė kreipimosi iniciatoriaus

Kreipimuisi pritarusi Dovilė Šakalienė taip pat nenorėjo detalizuoti, kokius faktus V.Rakutis iškraipė, kad nusipelnė būti pašalintas iš komisijos pirmininko pareigų.

„Etiškiausia būtų kalbinti mūsų kreipimosi iniciatorių Gintautą Palucką, nes aš tik pasirašiau šį kreipimąsi. Aš jam pritariu, bet vis tik iniciatyvos autorius geriausiai galėtų ir turėtų komentuoti. Mano motyvacija pasirašyti šį raštą tokia - V.Rakučiui pritrūko jautrumo. Nes tokie pasvarstymai neturėtų būti daromi žmogaus, kuris vadovauja Istorinės atminties komisijai, nes mūsų istorinė atmintis yra apie labai kraujuojančias žaizdas, kurios yra dar be galo skausmingos. Dėl to korektiškumas ir gebėjimas suprasti, kad sakiniai, kuriuos galima interpretuoti ar netgi suprasti, kaip galimą aukų kaltinimą, labai žeidžia. Ir kalbėti apie tokius dalykus, kurie sudaro įspūdį, kad tie žmonės ar dalis tų žmonių patys buvo kalti, yra nejautru. Reikėtų sugebėti atskirti, kokiomis progomis ir apie ką galima kalbėti. Atėjus į aukos laidotuves, kalbėti apie tai, kad galbūt ji iš dalies buvo kalta, arba nagrinėti, kaip budelis jautėsi, tiesiog ne ta vieta ir laikas", - sakė D.Šakalienė.

Dėl komentaro apie V.Rakučio straipsnyje išdėstytus faktus kreiptis į G.Palucką siūlė ir socialdemokratų frakcijos narys Linas Jonauskas: „Mes viską puikiai įvardinome mūsų rašte - jame labai aiškiai viskas surašyta, tarp eilučių nieko nėra ir nebereikia ieškoti kokių nors dalykų. Todėl nieko nekomentuosiu, juo labiau kad jei V.Rakutis nebūtų supratęs, jog suklydo, nebūtų pasitraukęs iš komisijos pirmininko pareigų."

Kreipimąsi pasirašiusi Orinta Leiputė, išgirdusi klausimą, paprašė paskambinti vėliau. O vėliau nebeatsiliepė.

Interviu

- Gal galėtumėte konkrečiau įvardyti, kokią istorinę netiesą parašė prof. V.Rakutis, kokie faktai buvo iškraipyti? - „Vakaro žinios" paklausė Gintauto Palucko.

- Savo rašte išdėstėme priežastį, dėl ko pono Rakučio, kaip komisijos pirmininko, veikla negali būti tęsiama. Pirmiausia, jo pozicija sukėlė tarptautinį skandalą - trijų mūsų strateginių partnerių valstybių ambasadoriai į tai sureagavo. Bet pagrindinė priežastis ta, kad V.Rakutis skatina vadinamąją dvigubo genocido teoriją, kuri yra žinoma tiems, kas domisi šia tema (kad žydai nusipelnė arba prisišaukė visa tai savo tam tikra veikla, pvz., parama kairiesiems judėjimams ir sovietų okupacijos metu bendradarbiaudami su sovietais, atėjusiais į Lietuvą).

Tačiau tokie mėginimai pateisinti vienos tautos naikinimą nepriimtini. Ponas Rakutis, būdamas istoriku, tikrai galėjo ir turėjo pasverti savo žodžių reikšmę, svorį ir vengti tokios dviprasmiškos situacijos, į kurią jis įvėlė visą Seimą.

- Daugeliui sunku įžvelgti V.Rakučio straipsnyje teigimą, jog žydai patys kalti dėl holokausto. Ir holokausto neigimą sunku įžvelgti. Kur jūs tai įžvelgėte?

- Holokausto neigimą tikrai sunku įžvelgti, nes už tai yra numatyta ir baudžiamoji atsakomybė. Tačiau kalbant apie pačių žydų atsakomybę dėl susiklosčiusios situacijos, dėl genocido, yra labai aiškiai rašoma ir samprotaujama: pamėginkime suprasti, kas išprovokavo ir pan. Tad galiu pakartoti, jog dvigubo genocido teorija, kurią Rakutis mėgino išdėstyti, yra absoliučiai nepriimtina.

- Ar manote, jog išties esame žydšaudžių tauta ir neturime teisės kelti jokių klausimų apie holokaustą, tiesiog viską turime formuluoti taip, kaip nori ir diktuoja vienos tautos atstovai?

- Pirmiausia, atskirkime, ką reiškia kelti klausimus ir ką reiškia autoriaus nuomonė, kai jis yra Seimo Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininkas. Kitas dalykas, įvairūs samprotavimai, mėginant pridengti ar pritraukti faktus, jog viena tauta, nesvarbu kaip ji ten būtų vienokia ar kitokia forma susijusi, nusipelnė būti išnaikinta, yra nežmoniškas absurdas.

- Bet juk niekas ir neteigė, kad žydai nusipelnė...

- Samprotavimai ta kryptimi, kad kažkas bendradarbiavo su sovietais ir t.t., todėl supraskime, kodėl buvo tokia lietuvių reakcija, yra labai pavojingas kelias. Tas pats būtų, kai per aukos laidotuves kažkas ateitų ir pradėtų aiškinti: pamėginkime suprasti žudiką ir jo motyvus. Tokie samprotavimai - labai blogas politinis skonis. Istorinės atminties komisijos pirmininkas negalėjo mesti tokio šleifo ir dviprasmybės visai komisijai, todėl pasielgė teisingai, pasitraukdamas iš komisijos pirmininko pareigų.

P.S.

Ne visi Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariai atsiribojo nuo kolegos. Štai konservatorė Liudvika Pociūnienė feisbuke stojo ginti V.Rakutį.

„Kolegos, atsipeikėkit. Tas puolimas prieš Valdą Rakutį tikrai nedaro garbės. Publikuotame tekste nėra nieko žeidžiančio kurią nors tautą. Profesorius savo straipsnyje kelia labai konkrečius klausimus, kurie, žinoma, ne visiems malonūs. Bet tik dėmesingas ir nešališkas atsakymas būtent į tuos klausimus gali tapti vaistu ilgai negyjančioms praeities žaizdoms. Sąžiningas žvilgsnis į istorinę atmintį gali būti neparankus konjunktūrai, bet kito kelio tiesiog nėra. Ypač jei galvojame apie tvarius ir pagarbius tautų santykius tolimesnėje perspektyvoje", - rašė L.Pociūnienė.

Vito TOMKAUS trigrašis: Netiesa, kad svetimo skausmo nebūna... Būna ir dar kaip būna! Pasirodo, net būna lietuviškas skausmas ir žydiškas. Pavyzdžiui, kai kalba eina apie holokausto aukas, nukankintas lagerių dujų kamerose, lietuviams skauda. O kai vos užsimenama apie lietuvių genocidą, kai NKVD tardytojai žvėriškai Lietuvos patriotus kankino, žydų bendruomenei neskauda. Gal dėl to, kad tai bendruomenei vadovauja "žydelka" (pasak Landsbergio), kuri pati sovietiniais laikais dirbo tardytoja?

Seniai žinau, kad holokausto su niekuo lyginti negalima. Kas po to būna, ne kartą savo kailiu patyriau. Ta proga dar noriu pridurti, kad negalima minėti, jog holokausto metu ir čigonai, ir kitos tautybės piliečiai nukentėjo. Jie neturi teisės būti minimi net po mirties. O dėl lietuvių genocido galima teisti tik tuos čekistus, kurių tėvynainiai holokausto nepatyrė, ar ne Fayna? Antraip būsi apkaltintas antisemitizmu. Ar ne geriau tokių išgamų aukas a priore paskelbti mirusiais nuo... savižudybės. Bus lengviau Lietuvos istorikams karo nusikaltimus tirti. O tuo pačiu išvengsime idiotiškų nesusipratimų su mažumų bendruomenėmis, kurios daugumą baigia pribaigti.

Esminis klausimas: Kodėl žydai iki šiol neleidžia lietuviams įvardinti savo Tautos budelių? Gal yra bendraminčiai?!