Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai Vytautas Plečkaitis, Justas Vincas Paleckis, publicistė Nida Vasiliauskaitė ir europarlamentaras Juozas Olekas. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Šiam pokalbiui paskatino viešoje erdvėje atsiradęs buvusio Socialdemokratų partijos pirmininko, ėjusio šalies premjero pareigas Algirdo Butkevičiaus interviu. Jame buvęs socialdemokratų vadovas pareiškė, kad liberalizmas ir socialdemokratų vertybės niekuo nesiskiria. Toks teiginys, pasirodo, Lietuvoje nieko nestebina. Kas atsitiko, kad dar 1896 m. susibūrusi Socialdemokratų partija, kuri po įvairių istorijos primestų išbandymų buvo ir dabartinės mūsų valstybės kūrėja, žadėjusi savo piliečiams socialinį teisingumą, nusirito iki liberalų ideologijos lygio?

J.V.PALECKIS: A.Butkevičius, manau, per stipriai pasakė, kad ir „superkairiųjų", ir „superdešiniųjų" ekonominės ir socialinės nuostatos faktiškai yra tos pačios. Jeigu taip būtų iš tikrųjų, neliktų prasmės vaikščioti į rinkimus, ką, deja, ir daro didžioji dalis mūsų piliečių. Na, o dėl liberalizmo, prisimenu A.Butkevičiaus pirmtaką, irgi Socialdemokratų partijos pirmininką, irgi premjerą, Algirdą Brazauską, kuris yra pasakęs, kad socialdemokratija tai tas pats liberalizmas, bet iki tam tikro laipsnio. Tų dviejų buvusių mūsų partijos lyderių pareiškimai kaip tik ir liudija, kad Socialdemokratų partijos bėda buvo ta, kad ji vis per daug nukrypdavo į liberalizmą, į pataikavimą stambiajam verslui. Kaip tik prieš trejus metus, kai nuo mūsų partijos atskilo nedidelė dalis ir įkūrė Lietuvos socialdemokratų darbo partiją, mūsų partija pasisakė už tvirtą kairiąją ekonominę ir socialinę politiką, palaikydama kaip tik silpnesniuosius ir vidurinįjį sluoksnį, o ne stambųjį kapitalą. Kas kita, kad socialdemokratai su liberalais turi daug bendro kultūrinėje terpėje, visapusiškai garantuojant žmogaus ir įvairiausių mažumų teises.

V.PLEČKAITIS: Pirmiausia, man visiškai nesuprantama, kaip gali buvęs Socialdemokratų partijos vadovas dalyvauti rinkimuose su kita partija? Kyla mintis, kad jis atsitiktinai tapo LSDP pirmininku, kad LSDP nariai labai paviršutiniškai vertina savo vadovus, neteikia jokio arba teikia pernelyg mažą dėmesį jų skelbiamoms idėjoms. Jeigu, žinoma, jie apskritai jas turi. Kita vertus, tai rodo, jog partijoje nebūta tikro lyderio, jei išrenkamas toks, kuris lengvai gali ją palikti. Be lyderio, ne nominalaus, o galinčio patraukti žmones savo iškalba, idėjomis, mokančio įtikinti ir vesti paskui save, jokia partija rinkimų laimėti negali. LSDP gavo tiek balsų, kiek jų buvo verta. Žmonės negirdėjo iš LSDP nei naujų idėjų, nei pasiūlymų. Galima susidaryti įspūdį, kad LSDP, tokia, kokia ji yra, nelabai patraukli ir suprantama žmonėms. Ar ji apskritai tokia reikalinga? LSDP buvo ir liko provinciali partija, nerandanti ar nemokanti ieškoti savo rinkėjo didžiuosiuose miestuose. Jeigu jų nesuras, LSDP balansuos, turėdama palaikymą nuo 5 iki 7 proc. rinkėjų, ir taps antraeile, neperspektyvia politine jėga.

N.VASILIAUSKAITĖ: Socialdemokratai keičia toną, pereidami nuo bendros ekonominės nelygybės akcentavimo, nuo struktūrinių priežasčių ieškojimo, prie saviraiškos laisvės, lyčių tematikos. Kodėl? Galima įtarti, kad čia suveikė viešųjų ryšių patarimai, bandymas įtikti jaunam miesto rinkėjui, naujai atsiradusiai kartai, noras nepralaimėti šio rinkėjo liberalams. Dalis tų žmonių, miesto hipsterių, yra įvairiai suprastų kairiųjų pažiūrų, bet dalis jų balsavo už liberalus ar net už konservatorius. Iš tiesų, jie veikiau identifikuotų save kaip kairiuosius. Bet kas atsitiko? Atsakymas gana akivaizdus. Šie žmonės daug kuo yra išsakę savo sentimentą kairiajai partijai, kurią vienintelę yra tradiciškai įprasta laikyti daugiau mažiau kairiąja, nors ji ir nelabai kada tokia buvo. Tačiau, tikimasi, ji gali tokia būti. Tad jai logiška tikėtis šį rinkėją privilioti. Tuo metu pačiam rinkėjui atsirado problema, kad jis negali balsuoti nei už vieną iš po skilimo atsiradusių socialdemokratų partijų, iš esmės dėl to, kad jie realiai nieko kairuoliško nepasiūlo. Jie siūlo tą patį, ką siūlo ir liberalai, ir konservatoriai - aktualią saviraiškos laisvės ar žmogaus teisių tematiką. Taigi, socialdemokratai neturi jokio išskirtinumo, nieko specifiškai kairiojo, todėl praranda tapatybę. Antra, jie neturi lyderių. Pretendentai į lyderius tokie nėra. Jie fiktyvūs, ne charizmatiški. Kaip ir senoji Socialdemokratų partija akivaizdžiai nėra patraukli šitai rinkėjų daliai, dėl kurios turbūt ir buvo visos šitos nuolaidos. Naujosios LSDP silpnoji dalis yra komunikacija, negebėjimas elgtis socialiniuose tinkluose. Yra visas sektorius žmonių, kurie identifikuojasi kaip kairieji, bet jiems svarbios su liberalizmu siejamos žmonių teisių temos. Šie žmonės turėjo pagrindo įtarti, kad socialdemokratai juos nuvils. Tarkime, V.Andriukaičio parama P.Gražuliui antrajame ture savo ruožtu galėjo tik pabloginti socialdemokratų situaciją. Atitinkamai visas šis sektorius, dėl kurio tiek daryta nuolaidų, gali tik pasibaisėti tokios paramos išreiškimu. Blogas sprendimas buvo prisikviesti įvairių neva populiarių ir gerai žinomų veidų, kurie galbūt autoritetingai atrodo kažkam giliai provincijoje, bet miesto elektoratą galėjo tik atgrasyti, turiu omeny G.Drukteinį ar panašias figūras. Kaltos komunikacijos klaidos, neturėjimas jokio kito turinio, išskyrus tą, kurį gali pasiūlyt ir kiti, taip pat nebuvimas jokios specialios kairiosios politikos.

J.OLEKAS: Iš tikrųjų, tiek socialdemokratai, tiek liberalizmas, yra pažangios srovės, lyginant su konservatizmu. Tačiau tiek ankščiau, tiek dabar mes turime labai aiškius skirtumus. Socialdemokratai visuomet pasisakė labiau už socialines vertybes, atskirties mažinimą, visuotinį įdarbinimą, pajamų mažesnį skirtumą.

Man atrodo, kad mūsų kasdieniame gyvenime trūksta to, kad Lietuva, tapusi Europos Sąjungos ir NATO nare ir užsitikrinusi tam tikrą saugumą ir darydama pažangą, neapsaugo didžiosios dalies žmonių nuo tokios didelės socialinės atskirties. Tada žmonėms kyla nusivylimas, nepasitikėjimas. O kai buvęs vienas partijos lyderių pasuka į visiškai priešingą pusę - nuo socialdemokratinių vertybių prie liberaliųjų, - tada dar labiau tos galvos jaukiasi. Todėl mums, socialdemokratams, būtina suglausti savo gretas, pakviesti mūsų nuolatinius partnerius, profesinių sąjungų judėjimus, kūrybinę inteligentiją, kad kartu Lietuvoje įgyvendintume skandinavišką socialdemokratinės gerovės valstybės modelį.

G.JAKAVONIS: Po šviesios atminties Algirdo Brazausko, socialdemokratai tokio ryškaus, charizmatiško lyderio, kuris vadovautų tiek partijai, tiek valstybei, neturėjo. Dabartinis socialdemokratų pirmininkas Gintautas Paluckas, mano manymu, tik suskaldė partiją, kuri Seime pasidalino į dvi priešingose pozicijose esančias frakcijas. Nesinorėtų landžioti po partijos vidaus virtuvę, nors pikti liežuviai G.Palucką vadina konservatorių „socdemams" atsiųstu „Trojos arkliu". Akivaizdu, kad tiek su vadyba, tiek su socialdemokratų ir jų idėjų viešinimu viešojoje erdvėje jam nesiseka. Tai, daugelio politologų nuomone, nulėmė ypač prastą socialdemokratų pasirodymą rinkimuose. Žadėjęs atvesti į Seimą jaunimą, jis sėdės Seimo opozicijoje su tais pačiais veidais, kuriuos pažįstame daug metų. Kodėl tokią solidžią partiją persekioja nesėkmės ir kol kas tendencijos nieko gero jai nežada?

V.PLEČKAITIS: Tenka sutikti, kad lyderio problema LSDP, kaip ir daugeliui Lietuvos partijų, yra aktuali. Kita vertus, pirmininką išrenka LSDP nariai. Tad ir atsakomybė už partijos nesėkmes tenka ne tik pirmininkui, bet ir partijos nariams, rinkusiems pirmininką. Ir dar artimiausiai komandai, dirbančiai su pirmininku. Daugumai LSDP narių pirmininkas tiko, rimtesnių varžovų jis neturėjo.

Dėl partijos suskaldymo. Manyčiau, kad įvyko dalies narių, norinčių bendradarbiauti su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, atskilimas nuo LSDP. Partijos vairą perėmė jauni bei energingi, bet menkai žinomi visuomenėje žmonės (menedžeriai?), turintys menką politinę patirtį, ignoravę „senąją gvardiją", be kurios pasirodė silpnai. Visai kitaip kandidatus į Seimą pasirinko konservatoriai, kur šalia jaunų narių buvo gana patyrusių politikų. Žinomumas partijoje nieko nesako apie kandidatų žinomumą visuomenėje. Per visą kadenciją visuomenė menkai žinojo apie LSDP veiklą Seime, kur ji pasiklydo tarp didžiausių politinių jėgų: konservatorių ir „valstiečių". Atskilimas turėjo įtakos partijos pasirodymui rinkimuose.

J.V.PALECKIS: Nepritariu nuomonei, nors ji labai tikslingai platinama ir paplitusi, kad G.Paluckas suskaldė partiją. Ne partijos pirmininkas 2017 metais priėmė sprendimą trauktis iš valdančiosios koalicijos su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga ir netgi ne mūsų partijos taryba ar prezidiumas. Tiesiog buvo surengtas visų partijos narių balsavimas šiuo klausimu ir didelė dauguma pasakė: trauktis iš koalicijos reikia. Ir čia atsitiko labai keistas dalykas. Didesnioji partijos frakcijos parlamente dalis, nepakluso partijos sprendimui. Atvirai pasakysiu, tokio precedento, ko gero, nebuvo visoje pasaulinėje parlamentarizmo istorijoje. Sukurtas labai negeras precedentas. Bet suskilo ne partija, o tik frakcija. Ir ne dėl ideologijos o daugiau dėl noro išlaikyti aukštus postus Seime. Per pastaruosius 30 metų tai trečias atskilimas nuo LSDP. Ir atskilę nuo mūsų partijos prieš 21 metus, ir atskilę prieš 12 metų mėgino lipdyti naujas partija, tačiau gyvavo tik kelerius metus ir išnyko be pėdsakų. Pastarasis atskilimas buvo socialdemokratams skausmingas, nes supainiojo daug mūsų palaikytojų. Tai viena iš priežasčių, kodėl Seimo rinkimuose LSDP pasirodė silpniau, negu tikėtasi. Daug mums pakenkė atskilusiųjų kartu su „valstiečiais" atkakliai platinami gandai, kad „socdemai" po rinkimų jungsis į koaliciją su konservatoriais.

J.OLEKAS: Kiekvienai partijai turbūt būna sėkmingesni ruožai ir ne tokie sėkmingi. Bet turiu pasidžiaugti, kad į partiją ateina daug naujų, jaunų žmonių, kurie Seimo rinkimų metu liko trečioj ar ketvirtoj pozicijoj po labiau patyrusių kitų partijų atstovų. Jie turi labai gerą perspektyvą ateinančiuose savivaldos rinkimuose, tad šita atsinaujinimo banga yra labai teisinga. Mes turim suderinti ir vyresnių žmonių nuostatas bei nuomonę, turim matyti, kaip vyksta permainos. Sakykime, tame pačiame socialiniame gyvenime žymiai mažėja nekvalifikuotos darbo jėgos poreikis. Atsiranda aukštesnės kvalifikacijos samdomų darbuotojų, daug savarankiškai dirbančių, todėl mes turime tuos pokyčius matyti ir atsiliepti į tuos pasikeitimus. Galbūt ne visai sėkmingi buvo rinkimai ir dėl pačios rinkimų taktikos, organizacinių veiksmų pasirinkimo, bet tikiu, kad ateinantys savivaldos, vėliau ir Europarlamento ar kitos kadencijos Seimo rinkimai tikrai bus sėkmingesni. Mes ne vieninteliai tokie. Pasižiūrėkit į kitas partijas - ir konservatoriai kelias kadencijas buvo opozicijoje, ir liberalai. Nereikia stebėtis, kadangi Lietuvoje ne dvipartinė sistema, su kiekvienais rinkimais iškyla nauji gelbėtojai, todėl kartais žmonės tokius ir pasirenka.

N.VASILIAUSKAITĖ: Galima sutikti, kad iš tiesų partijoje lyderio nebėra. Suskilimas į šias dvi partijas, sutikčiau, socialdemokratus susilpnino. Viena vertus, tas skilimas buvo pasidavimas tam, ką iš šalies įsiūlė politiniai oponentai - dešinieji. Pirmiausiai, turbūt pasitarnavo konservatorių vieša retorika plačiąja prasme. Jie sukūrė senosios socialdemokratų generacijos pravardžiavimą „bebrais". Jie prieš keletą metų ėmė kalbėti apie tai, kad reikia tikrosios kairės. Galima iš dalies sutikti, kad jie nėra tikroji kairė. Bet jie paklūsta šitam žodžiui, iš dešinės ateinančiai kritikai arba veikiau siūlymui reaguoti, ir suskyla. Patys ima savo ruožtu deformuoti tą senesniąją socialdemokratų dalį, patys ima ją pravardžiuoti tuo „dešiniųjų" pasiūlytu žodžiu, tokiu būdu įžeisdami likusią senąją savo elektorato dalį. O tų, kuriuos nuvilia naujos partijos atsiradimas, dalies balsai per rinkimus nutekėjo Darbo partijai ir „valstiečiams". Naujoji partija parodė negebėjimą išlaikyti tuos rinkėjus, dėl kurių ji ir atsirado. Šis skilimas iš esmės ir įvyko bandant susikurti naujų, liberalių, progresyvių, šiuolaikiškų kairiųjų įvaizdį, bet partija iš esmės tik pakartojo būtent tai, ką pasakė ir liberalai, ir konservatoriai. Todėl nauji rinkėjai vis tiek, net ir būdami kairieji, balsuoja už dešiniuosius, kas savo ruožtu ganėtinai iškalbinga. Ankstesnysis elektoratas iš dalies, ko gero, išgąsdintas šių naujovių ar įžeistas, atiteko kitoms partijoms. Jau pats suskilimas į dvi politines jėgas yra tam tikras pralaimėjimas. Sutikčiau, kad tai yra tiesiog labai blogas, galbūt galėjęs ateityje virsti geresniu, bet nevirtęs, sprendimas. G.Paluckui tikrai niekaip nepavyko įtikinti, kad jie yra išties nauji, vakarietiški, kokių tikėtasi.

G.JAKAVONIS: Tikriausiai sutiksite, kad dabartiniame politiniame gyvenime stipri socialdemokratinė jėga labai reikalinga. Mano minėtas A.Butkevičiaus interviu rodo, kad žmonės nebepasitiki, kai politikams, nusispjaunant į ideologiją, tampa svarbiau priimti sau palankius sprendimus, kad tik liktų valdančioje daugumoje. Kas turi atsitikti, kad šios partijos įtaka vėl sustiprėtų?

J.V.PALECKIS: Po to, kai nuo „socdemų" atskilo nedidelė dalis ir partija išsigrynino, ji netikėtai gerai pasirodė ir savivaldybių, ir Europos Parlamento rinkimuose. Tai, sakyčiau, sukėlė nusiraminimo nuotaikas partijoje, kad iš inercijos ir Seimo rinkimai bus sėkmingi. Deja, rinkiminė kampanija buvo nelabai matoma ir girdima, geras socialdemokratinis rinkiminis šūkis „Gerbti, girdėti ir ginti kiekvieną" plačiau nenuskambėjo. Didelis socialdemokratų privalumas tas, kad partija atjaunėjo. Tačiau jaunimas partijos štabe Vilniuje neturėjo pakankamo patyrimo, o gal ir užsidegimo, kad tinkamai koordinuotų visų partijos skyrių veiklą. Per daug nukrypta į socialdemokratams nebūdingą individualizmą. Pasikliauta bendrų, klasikinių socialdemokratų tezių kartojimu. Reikėjo labiau derintis prie Lietuvos ypatumų. Mūsų rezervas, sakyčiau, tai ta didžioji dalis Lietuvos piliečių, kurie neatėjo į rinkimus, kurie gyvena sunkiai ir ne dėl savo kaltės. Jie į viską numojo ranka. Reikia sugebėti parodyti, kad kaip tik jiems socialdemokratų programos, beje politologų aukštai vertinamos, įgyvendinimas atvertų kelią į geresnį gyvenimą. Manau, kad mūsų partija opozicijoje sugebės dar labiau derinti veiksmus su profsąjungomis, pateikti alternatyvą dešiniųjų Vyriausybei panaudojant būtent šią mūsų programą. Ji, ko gero, labiausiai sutampa su prezidento G.Nausėdos propaguojama gerovės valstybės vizija.

V.PLEČKAITIS: Ar reikalinga viena ar kita politinė jėga, visuomenė nusprendžia per rinkimus. Daugelis partinių junginių, norėjusių patekti į Seimą, visuomenės absoliučiai nesudomino. Didesnei visuomenės daliai jie nebuvo ir nėra reikalingi. Gal tik grupelei bendraminčių. Bet kad partijos tai suprastų, jos turi skaudžiai pralaimėti. LSDP surinkti balsai davė jiems 13 vietų. Partija galėjo pabandyti dalyvauti valdančiojoje koalicijoje ir tokiu būdu pabandyti realizuoti bent menką dalį socialdemokratinių vertybių - solidarumą, didesnį dėmesį silpnesnei visuomenės daliai, skiepijant jai socialinio teisingumo poreikį ir pan. Dabar LSDP 4 metus bus opozicijoje ir menkai joje girdėsis. Jai gali grėsti dar didesnis nusilpimas nei dabar. Nebent LSDP sugebės išeiti iš kabinetų „į žmones", juos išgirsti ir tapti artimiausiais bei aktyviausiais jų gynėjais, kartu dirbant su profsąjungomis ir ginant dirbančiųjų interesus, kurie Lietuvoje yra neretai pažeidžiami. Kitas kelias - bandyti jungtis su dalimi tikrai kairiųjų pažiūrų „valstiečių" partijos žmonių ir sudaryti stiprų kairįjį flangą, galintį virsti solidžia partija, kuria patikėtų didesnė visuomenės dalis. Tam, žinoma, reikia žmones įtikinti ne žodžiais, o realiais darbais.

N.VASILIAUSKAITĖ: Na taip, „kairiosios" partijos reikia ir kad ji potencialiai galėtų turėti rinkėją, ta mintis jau seniai tvyro ore. Elektoratas atsirastų, bet yra negebėjimas pasiimti tą rinkėją. Arba jis yra kairysis, bet nenori balsuoti „už" dėl įvairių priežasčių, siejamų tiek su praeitimi, tiek su viešu įvaizdžiu, tiek su ankstesnių kartų veidais, tiek su palaikymu įvairių konservatyvių jėgų. Arba jie nepatraukia, nes realiai siejami su biurokratiniu valstybiniu aparatu, su įvairiais verslo interesais, o ne su tuo, kam turi atstovauti kairė. Dėl įvairių šių priežasčių žmonės, būdami kairieji, balsuoja arba už dešiniuosius, arba iš viso nebalsuoja. Ir tokių labai daug. Kas turėtų atsitikti, kad iš esamų socialdemokratų partijų atsirastų tokia patraukli politinė jėga, sunku įsivaizduoti. Aš lengviau įsivaizduočiau atsirandant tiesiog naują politinę jėgą, kuri būtų sukurta nebe senos partijos pagrindu, nors galbūt esant tiems patiems žmonėms. Tiesiog reikėtų naujų žmonių, kurie žinotų ką daro, kurie mokėtų kalbėti, mokėtų reaguoti deramu būdu tiek į kritiką, tiek į įžeidinėjimus, tiek į socialinių tinklų komiškąją komunikaciją, tarkime, nepriimant rimtai to, ko nereikia, dramatiškai nereaguojant į visokius niekus ir juokus, ką darė iki šiol. Turėtų būti lyderių kaita ir jie neturėtų būti sumaketuoti viešuoju ryšiu agentūrose, nes, regis, to buvo stengiamasi griebtis kaip paskutinio šiaudo. Antras dalykas, reikėtų tiesiog konceptualiojo programinio išskirtinumo, dalykų, kurie skirtų būtent šią partiją, kaip kairiąją, nuo dešiniųjų. Ši partija turėtų aiškų turinį, kuris nebūtų kitų partijų banalybių pakartojimas. Reikėtų išryškinti ir tikras socialines įtampas. Nes jei Lietuvoje, kaip iki šiol, nėra kairiosios partijos, tai būtų galima įsivaizduoti, kad nėra ir socialinių įtampų.

J.OLEKAS: Šie klausimai iš tikrųjų yra ir tam tikra užuomina, ir atsakymo dalis. Matydami, kad išrinkti kai kurie politikai nevykdo savo įsipareigojimų ir pažadų, žmonės labai nusivilia. Todėl būtina labai tiksliai susidėlioti savo įsipareigojimus rinkėjams ir juos vykdyti. Aš galvoju, kad vilčių teikia atėjimas naujos kartos žmonių, kurie savo darbais įrodys, kad jie verti pasitikėjimo.