Slaptos pažymos ir labai vieši plepalai

Įsivaizduokime spec. tarnybos vadovą. Turintį prezidentei pateikti pažymą apie būsimą ministrą. Pirmas klausimas: „Po galais! Kas jis toks, tas kandidatas? Iš veido nepažįstu. Reikia paguglinti, nes pavardė beveik negirdėta.“ Tad, jei teisingumo ministro kandidatūros keitėsi vos ne kas dieną, ar galima spėti surašyti objektyvias pažymas? Guglinant ir iš naujo „gulglinant“. Geriausiu atveju gali parašyti, kad spec. tarnybos duomenų bazėje nieko kompromituojančio apie būsimą ministrą nėra. Ir truputį bijant (o jeigu kas nors išlįs? Visuomenė ką nors iškapstys?) pasirašyti. Tačiau iš esmės kiekviena tokia pažyma savyje slepia iš anksto neigiamą, iš anksto įtarų atspalvį. Žeminantį žmogų. Maždaug taip. Jei mano tarnyba apie tą žmogų nieko nežino, tai dar nereiškia, kad jis padorus. Gal mano pavaldiniai blogai dirba? Nes spec. tarnybos pašauktos ne girti, bet įtarti. Tad, jei spec. tarnybos žmogaus biografijoje ras bent vieną abejotiną faktelį, verčiau jį išpūs. Apsidrausdamos. Nes apie jokį pilietį per kelias dienas nepririnksi tikrai objektyvios informacijos.

Kodėl niekas nepasako - gana?

Ar reikia slaptų pažymų, žeminančių būsimus ministrus? Jei nė vienas iki šiol nebuvo nuteistas, vadinasi, biografijos pošvarės. Lygiai kaip ir daugumos mūsų. Nes nė vienas nepasigyrė, kad popiežius jį jau paskelbė šventuoju. Tad tegul ministrai atsiskleidžia dirbdami. Ir nukenčia tik tada, jei iš tikrųjų ką nors blogo pridirbs ministerijose. Išankstinis pjudymas plepalais, pažymomis - žemas lygis. Dalia Grybauskaitė šį nepagarbų įtarinėjimą, net pjudymą jau seniai galėjo boikotuoti. Atsisakiusi skaityti abejotinas pažymas ir gilintis į plepalus. D.Grybauskaitė galėjo pasielgti originaliau. Pražiopsojo progą. Galėjo surengti viešųjų ryšių akciją. Pareikšti, kad pakaks, basta! Apsieisiu be pažymų. Praeitį nubraukiu. Kaip ir savo. Tegul būsimais darbais jauni žmonės atsiskleidžia. Reiškiu asmeninę paramą nuo plepalų apie Tauragės Švinių nukentėjusiam Dariui Petrošiui.

Štai tada visuomenė pajustų, kad kažkas mūsų parapijoje nauja. Ne vien tik besaikis puldinėjimas. Verčiantis strimgalviais emigruoti. Dar ir atlaidumo esama. Juolab kai prezidentūra turėjo duomenų ir apie kitą kandidatą į teisingumo ministrus Julių Pagojų. Kuris prieš metus vairavo neblaivus. Bet karštligiškai nesureagavo. Veikiau Saulius Skvernelis. Kas įvyko pernai, nebūtinai įvyksta šiemet. Gal reikėjo luktelėti, kol J.Pagojus neblaivus įvažiuos į ministeriją. Skaldydamas sieną. O jeigu nebūtų įvažiavęs? Tiesiog gerai dirbęs? Piliečiai neteko progos tuo įsitikinti ar neįsitikinti. Vėlgi migla. Miglotoje mūsų valstybėje.

Itin slaptos pažymos apie košę ir mašinytę

Pažyma Nr.1. Itin įslaptinta. Šaltinis - giliai pilietiškai susirūpinusi kaimynė: „Tokiais ir tokiais metais tokį ir tokį mėnesį bei dieną, tiksliai 8 val. 10 min., objektas, būdamas 6 metų, atsisakė valgyti kvietinę košę. Taip pažemindamas žemdirbius - grūdinių kultūrų augintojus. Atsisakė lygiai trijų šaukštų. Mačiau giliai pro virtuvės langą. Nors objekto močiutė labai giliai prašė. Išvada - ar ministru gali tapti asmuo, pademonstravęs gilią nepagarbą senjorams? Tas, kuris pradėjo nuo košės, pradės ministro karjerą nuo idėjinės košės. Sukels ministerijoje chaosą. Įžeidinės amžiumi vyresnius valstybės tarnautojus. Jei vaikystėje svaidėsi šaukštu, yra didelė tikimybė, kad dabar svaidysis skylamušiu.“

Prie itin slaptos pažymos pridedama psichologo-psichoanalitiko pažyma: „Objektas vaikystėje buvo traumuotas koše. Traumos pasekmės tik numatomos. Šešiametis objektas pademonstravo nebrandžią asmenybę. Su dar neiškritusiais pieniniais dantukais. Tolesnė nebrandžios asmenybės raida dokumentiškai neužfiksuota, todėl negalime tiksliai atsakyti, ar objektas dantingas. Tad, trūkstant atitinkamų dokumentų ir objektyvių apžiūrų, kandidato į ministrus individualioji branda ir raida lieka sunkiai prognozuojama. Išvada - tikimybė, kad tinka į ministrus, abejotina be papildomos psichoanalitinės patikros. Nebent kas nors už objektą priimtų asmeninę politinę atsakomybę.“

Bet rask Lietuvoje politinį kvailį, kuris prisiimtų ne kolektyvinę, bet asmeninę atsakomybę. Prezidentė, perskaičiusi pažymą, pašiurpsta. Ne, nerizikuos.

Pažyma Nr.2. Šaltinis - vaikų darželio auklytė: „Objektas, būdamas darželio grupės „Meškiukai“ auklėtiniu, susipešė su Petriuku dėl mašinytės. Tampė į save ir nė už ką neatidavė. Ar gali ministerijai vadovauti asmuo, kėsinęsis pasisavinti valstybinio darželio turtą ir savanaudiškai nusiteikęs prieš kolektyvą? Išvada - jei griebė už žaislinio BMW, griebs ir nežaislinį ministerijos transportą. Savo asmeninėms, nebūtinai tarnybinėms reikmėms.“

Prezidentė, perskaičiusi pažymą, dar kartą pašiurpsta. Mintyse regi ministrą, važinėjantį valdišku automobiliu į žvejybą. O ežero krantas, kur ministras ruošiasi žvejoti, jau apgultas fotografų, operatorių, gamtos inspektorių. Ministras klaikiai rėkia: Petriuk, čia mano mašinytė! Nes nuo šoko atsigamina vaikystės trauma. Susirinkusieji nejaukiai dairosi. Kur Petras? Duokite ministrui Petrą. Bet niekas neprisipažįsta esąs Petras. Prezidentė pašiurpta. Ne, nerizikuos.

Nebėk nuo pirmo turgaus

Atmesti jau trys socdemų kandidatai į teisingumo ministrus. O gaila. Anot patarlės, neišeik iš pirmo turgaus, nes kiti turgūs gali būti blogesni. Kiekviena partija daugiausia deda vilčių į pirmąjį savo kandidatą. Nes ilgiausiai jį renkasi. Turi laiko visokeriopai įsigilinti į asmenines ir dalykines savybes. O atmetus pirmąjį kandidatą, prasideda gana stichiškos naujojo paieškos. Nes laikas spaudžia. Panašiai kaip bare. Noriu austrių. Nėra? Omarų irgi? Austrių nėra, omarų nėra, tai imkime bent kotletą.

Geriausias kandidatas - Medinis Rūpintojėlis

Partijos X valdybos posėdis. Didžiai suirzęs. Partijos pirmininkas klausia: „Kolegos, gal pažįstate bent vieną šventąjį, kurį galėtume rekomenduoti į ministrus?“ Vienas valdybos narys iškart strykteli: „Žinau vieną. Joną Krikštytoją.“ Partijos pirmininkas: „Netinka. Visų, kurie gyveno daugiau nei prieš du tūkstančius metų, prašom nesiūlyti. Arčiau esmės, kolegos. Kandidatas turi būti iš dabarties. Kandidatūrą turime suderinti iki vakaro.“ Valdybos nariai ima karštligiškai mintyse naršyti Lietuvos dabartį. Pakelės „smūtkelio“ nepasiūlysi, nes medinis. Artimo kolegos nepasiūlysi, nes pavydu. Tolimo kolegos nepasiūlysi, kad per daug nesusireikšmintų. Savęs nepasiūlysi, nes nepatogu. Tai ką siūlyti? Ką? Kur rasti Lietuvoje šventąjį, jei tokio iš viso nėra? Galiausiai nusprendžia siūlyti tokį, kurio patys beveik nepažįsta. Kažką iš informacinio užribio. Nes ir visuomenė jo nepažinos, ir spec. tarnybos dar nenutuokia apie tokio objekto egzistavimą. Be to, partija mažiausiai gailėtųsi, jei prezidentė ar premjeras išbrokuotų. Diplomą turi, kostiumą turi - tai pirmyn. Jei neišbrokuos, per filtrą praslinks - tegul kapstosi. Jaus dėkingumą jį rekomendavusiai partijai.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"