6 nuotr.1990-1991m. dirbau radijo stotyje „Kauno Radiofonas" administratoriumi. Mūsų radijo stotis buvo išsinuomojusi radijo siųstuvus Sitkūnuose ir gavusi leidimą transliuoti radijo laidas visoje Lietuvoje nuo 22 val. iki 2 val. nakties. Atsiveždavome savo įrašytas juostas į Sitkūnų transliavimo stotį ir iš operatorinės leisdavome įrašytas dainas su gyvais didžėjų komentarais. Aš, kaip administratorius, turėjau nuvežti mūsų „Kauno Radiofono" darbuotojus į Sitkūnus (17 km nuo miesto) ir prižiūrėti, kad į eterį patektų tai, kas suderinta su vadovybe.
1991 m. sausio 12 d. vakare mes kaip visada atvažiavome į Sitkūnus transliuoti savo laidos. Su manimi važiavo didžėjus Žanas Sergejevas su savo drauge Sigita Monkevičiūte. Žanui tada, kiek pamenu, buvo 18 metų o Sigitai apie 16-a, dar mokinukė.
Jau prieš vidurnaktį į Sitkūnus pradėjo rinktis žmonės. Kiek pamenu, buvo atvažiavę ir žurnalistai, bet jie laikėsi atokiai - visą laiką prasėdėjo direktoriaus kabinete. Kai Vilniuje prasidėjo Lietuvos radijo ir televizijos centro šturmas, pas mus į operatorinę atėjo žmonės, priekaištaudami, kad Vilniuje žūsta žmonės, o mes čia leidžiame „visokias linksmas muzikėles". Liepiau nutraukti iš anksto paruoštą radijo laidą. Pradėjome pranešinėti Lietuvos žmonėms, kokia padėtis Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose. Kvietėme atvažiuoti į Sitkūnus, Juragius ar kitus svarbius objektus ir apginti juos nuo agresorių. Informaciją gaudavome iš Seimo ir iš taksistų.
Po vidurnakčio į operatorinę atėjo vyresnio amžiaus darbuotojas Jonas, kuris pasakė, kad Vilniuje užimtas Lietuvos radijo ir televizijos centras ir Lietuvoje liko tik vienintelė - Sitkūnų - retransliavimo stotis, kurioje yra galingi ultratrumpųjų bangų siųstuvai, galintys pasiekti Vakarų Europą ir Ameriką. Taip ir pasakė: „aš įjungiu šiuos siųstuvus visu galingumu, o jūs, vaikai, praneškit pasauliui, kad mus vėl okupuoja rusai."
Siųstuvai įjungti, bet ką pasauliui sakyti? Bandžiau susisiekti su savo tiesioginiu viršininku, bet veltui. Gerai, kad Sitkūnuose buvo žurnalistai - jie arba turėjo paruoštą, arba skubiai sukūrė pranešimą viso pasaulio žmonėms. Mes, gavę pranešimą, pasodinome Sigutę prie mikrofono ir ji pradėjo skaityti lietuviškai. Teksto esmė, kiek pamenu, buvo tokia: „Mūsų laisvą šalį užpuolė rusų okupantai. Mes mirsime, bet nepasiduosime." Greitai supratome, kad tekstą reikia išversti į anglų kalbą, taip ir padarėme. Sigita iš pradžių skaitydavo lietuviškai, o po to - angliškai.
Į radijo stotį rinkosi minios žmonių. Tarp jų radome vieną senuką, Antrojo pasaulinio karo dalyvį, kuris mūsų pareiškimą išvertė į vokiečių kalbą. Taip be perstojo ir skaitė - Sigita - lietuviškai ir angliškai, Antrojo pasaulinio karo dalyvis - vokiškai. Tik bėda, kad vokiečių kalbos žinovas atvyko ginti Sitkūnų sirgdamas, kamuojamas aukštos temperatūros. Į mažą operatorinę prisigrūdo daug žmonių, trūko oro ir mūsų skaitovas pradėdavo alpti. Mes jį išnešdavome į koridorių - žmogus atsigaudavo ir vėl grįždavo skaityti pranešimo.
Mudu su Žanu visą naktį lakstėme nuo laidinio telefono aparato iki operatorinės, rinkdami Seimo naujausius nurodymus, kokią informaciją pateikti žmonėms. Nutiesėme laidus nuo telefono aparato iki operatorinės ir padarėme taip, kad būtų galima kalbėti tiesiai į eterį, kad Vytautas Landsbergis galėtų tiesiogiai kreiptis į Tautą. Bet Vytautas tuo metu nepriėjo Seime prie telefono.
Į Sitkūnus buvo atvežtas kruvinas žmogus. Kaip pats sakė, jį buvo pašovę rusų kareiviai. Suradau taksi ir liepiau jį kuo skubiau vežti į ligoninę. Paryčiais taksistai pranešė, kad tankečių kolonos juda Sitkūnų link. Visi ten buvę žmonės pasiruošė ginti radijo stotį. Bet karinis dalinys, nepasiekęs Sitkūnų, pasuko atgal.
Tą įsimintiną naktį neturėjome jokių viršininkų. Iš širdies darėme viską, kad apgintume savo šalies nepriklausomybę. Manau, kad mums pavyko tai padaryti todėl, kad prie saugomų objektų susirinko didžiulės minios žmonių - beveik visa LIETUVA. Labai simboliška buvo tai, kad pasauliui Lietuvos pasiryžimas kovoti iki galo, nuskambėjo iš jaunutės lietuvaitės lūpų.
Vėliau per BBC kanalą ne kartą girdėjome Sigitos tą naktį, įrašytą balsą. Kitas dvi savaites pasikeisdami budėjome Sitkūnuose. Atvykus budėti, buvome įrašomi į sąrašą specialiame žurnale, kuriame smulkiai buvo surašyti visi duomenys - kokiais drabužiais apsivilkę, kokie batai ir panašiai - tam, kad, jeigu bus labai sumaitoti kūnai, būtų galima juos atpažinti.
