Per pandemiją politikai daugeliu savo sprendimų parodė, kaip jie yra nutolę nuo realaus gyvenimo, taigi ir nuo paprastų žmonių. Kol dauguma galvoja, kaip nesusirgti, nebankrutuoti ir išgyventi, politikai jau dėlioja planus, kaip laimėti rinkimus. Ne tik artimiausius, bet ir visus būsimus.
Gyvenimas liudija, kad būti neperrinktam į Seimą neretam parlamentarui reiškia asmeninę tragediją. Ne vienas po pralaimėtų rinkimų yra prisipažinęs, kad seimūnui susirasti darbą, jeigu iki tol neturėjai savo verslo, - neįmanoma. Tad žmogiškai suprantamas įstatymų leidėjų noras kuo ilgiau likti Seime. Tik jeigu anksčiau viskas baigdavosi pakalbėjimais, dabartiniai valdantieji, o ir dalis opozicijos, nuo kalbų perėjo prie darbų.
Seime sudaryta darbo grupė, turinti iki rugsėjo 10 d. pateikti svarstyti naujas Seimo, prezidento ir merų rinkimų įstatymų pataisas. Jau svarstomi įvairūs variantai, kuriuos, tiesa, galima pavadinti keistokais. Kai kas juokauja, jog ruošiamasi sukurti tokią rinkimų sistemą, kad garbieji politikai iš Seimo būtų išnešami tik kojomis į priekį. Pavyzdžiui, svarstoma panaikinti vienmandates rinkimų apygardas, paliekant tik proporcinę rinkimų sistemą. Kad politikai patektų į parlamentą tik pagal partinius sąrašus. Taip pat svarstoma galimybė, kad šalies prezidentą rinktų Seimas. Ne visi rinkėjai, kurių yra daugiau kaip 2,46 milijono, bet tik 141 asmuo.
Kažin ar visuomenė su tokiomis rinkimų įstatymų pataisomis sutiktų. Ypač Seimo rinkimų. Būtent balsavimas už partijų sąrašus dažniausiai sulaukdavo visuomenės kritikos dėl to, kad ji užtikrindavo sotų gyvenimą „grupei draugų", metų metus sėdinčiai parlamente. Ir kad šitaip į Seimą neretai prasibrauna personos, kurių pavardės niekam nieko nesako. O už kokius nuopelnus jos atsiduria sąrašo viršuje, galima tik įtarti. Neatsitiktinai prieš kiekvienus rinkimus girdime, jog „nėra už ką balsuoti", o dėl to didelė dalis rinkėjų net neina prie rinkimų urnų. Tiesa, negalima paneigti, kad ir sąrašuose nepasitaiko padorių politikų. Tačiau, kodėl jiems nepabandžius vienmandatėse? Juk būtent tokiu būdu patys gali įsitikinti, kad jų padorumu nė kiek neabejoja rinkėjai. Viena aišku, palikus tik proporcinę rinkimų sistemą, Seime padaugėtų partijų lyderių klapčiukų. Bet akivaizdžiai sumažėtų asmenybių, iš tikrųjų jaučiančių atsakomybę prieš savo rinkėjus. Rezultatas - Seimas būtų dar labiau atitolęs nuo realaus gyvenimo. O politikai būtų dar labiau prilipę prie savo partijos lyderio, kuriam reikalingi etatiniai rankų kilnotojai.
Rinkimų įstatymų pataisas inicijavo valdantieji. Negi tai reiškia, kad konservatorių ir jų partnerių gretose jau nėra asmenybių? (Išskyrus Okeanidę.) Ko jie išsigando?
Dar vienas pavojus kiltų, jei šalies prezidentą rinktų Seimas. Negi norima jį turėti kišeninį? Be jokių veto. Kaip įnamę papūgą, priklausomą nuo parlamento lesalo. Taip būtų faktiškai sunaikinta viena konstitucinė valdžia. Ir nebūtina mums lygintis su Estija ar Latvija, kur ir demografinė situacija kitokia.
