Seimas vieningai pasiilgo Irenos Degutienės kultūros

Koks bendras vardiklis vienija šias gerokai skirtingas asmenybes, vienodai pagerbtas šios kadencijos Seimo politikų, nepaisant jų skirtingų politinių pažiūrų, gyvenimiškos patirties, amžiaus ir biografijų?

Aleksandro Stulginskio žvaigždės komisijoje dirba du konservatoriai, du „valstiečiai" , vienas buvęs Darbo partijos narys ir po vieną politiką iš liberalų, „laisviečių" ir socialdemokratų frakcijų. Komisijai vadovauja vienmandatėje išrinktas „valstiečių" frakcijos narys, praeityje garsus medikas, diplomatas Antanas Vinkus. Galima būtų pagalvoti, jog buvusiam gydytojui A.Vinkui jau savaime yra priimtina buvusios gydytojos I.Degutienės kandidatūra. Juolab apdovanojimas sutampa su politikės 75-uoju jubiliejumi.

Tačiau tai visai nereiškia, kad politikai per savo jubiliejus apdovanojami Aleksandro Stulginskio žvaigždėmis. Agronomo A.Stulginskio, kuris 1920 m. pirmininkavo Lietuvos steigiamajam Seimui, 1920-1926 m. buvo Lietuvos prezidentas, 1941 m. sovietų ištremtas į Sibirą ir tremtyje prabuvo iki 1956 m.

Pagerbta už politinę kultūrą

Pats A.Vinkus pabrėžė, kad I.Degutienė, dirbdama Seime, vadovavosi demokratijos, tolerancijos ir politinės kultūros principais. Gerbė oponentus ir ieškodavo dialogo. Juk iš tikrųjų didelis menas ir tiesą pasakyti, ir nepataikauti, bet vis vien žmogaus nepažeminti. Peršasi išvada, kad dabartinėje Lietuvos politinėje kultūroje šios I.Degutienės savybės tokios retos, kad už jas būsi apdovanotas.

Mat ir ankstesni A.Stulginskio žvaigždės laureatai irgi pasižymėjo asmenine kultūra bei tolerancija - Valdas Adamkus, Česlovas Juršėnas, JAV senatorius Ričardas Džordžas Durbinas ir Ukrainos Aukščiausiosios Rados pirmininkas Ruslanas Stefančukas. Pastarųjų dviejų tiek nepažįstame, kad galėtume spręsti apie jų toleranciją ar politinę kultūrą. Tenka pasitikėti žinančiais. Bet kai kalbama apie vietines asmenybes, labai lengva patikrinti, kiek jos iš tikrųjų vertos. Pavyzdžiui, ar skirtingų pažiūrų visuomenė juos gerbia.

Šiuo aspektu, buvusį Seimo pirmininką, signatarą Č.Juršėną tikrai gerbė bei gerbia politiniai oponentai. Lygiai taip pat, kaip buvo gerbiama N.F.Sadūnaitė. Platinusi „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką", už jos platinimą atkentėjusi už grotų, tremtyje, tiesai paaukojusi savo jaunystę ir pačius geriausius gyvenimo metus. Tačiau net savo tardytojus vadinusi broliais. Ir niekada nesiekusi kam nors atkeršyti. Galbūt vieni tai laiko per dideliu nuolankumu, naivumu. Bet galbūt mūsų išsiderinusioje, susipriešinusioje Lietuvoje - atleisti, už skriaudas nekeršyti yra pats didžiausias žygdarbis. Toks retas, jog beveik antgamtiškas. Pasiekiamas tik krikščionei vienuolei. Č.Juršėnas, V.Adamkus, I.Degutienė tokių antgamtinių savybių turbūt neturi. Bet vis vien net jų priešai sutiktų, kad ši politinė trijulė yra gerokai labiau išauklėta ir tolerantiškesnė už likusius.

Politinė kultūra „Irena" ir politinė kultūra „Ingrida"

Neįsivaizduoju I.Degutienės feisbuke rašinėjančios apie „š", kad įžeistų kolegę Agnę Širinskienę. Bet prisimenu Seimo narę I.Degutienę, 2002 m. pasipiktinusią TV realybės šou laidos „Akvariumas" dviejų dalyvių elgesiu. Kai, per daug nesismulkinant į detales, atlikėjas Tomas Krivickas-Psichas nepagarbiai elgėsi ne tik su TV žiūrovais, bet ir su „Akvariume" kartu buvusia mergina, vardu Raudona. I.Degutienės pasipiktinimas buvo toks nuoširdus, netgi motiniškas, kupinas užuojautos Raudonai, kad nieko panašaus neįsivaizduoju dabartinėje politinėje kultūroje. Kai Šurajevas Seime įžeidinėjo politikus, jų kolegos geriausiu atveju tik droviai markstėsi ir kikeno. Kai kurie net atvirai džiūgavo. Bet tokioje situacijoje niekaip neįsivaizduoju tylinčios, nepasipiktinusios I.Degutienės. Ši politikė tikrai nebuvo tolerantiška chamizmui. Matyt, nelaiko chamizmo atskira politine nuomone. Verta kažkokio dialogo.

Politikų kartos kaip ir žmonių kartos skiriasi. Taip, buvo laikai, kai politikai dalyvaudavo ne tik pokalbių laidose, bet ir šokdavo bei dainuodavo. I.Degutienė - taip pat. Taip, buvo laikai, kai politikai mielai dalyvaudavo „Auksinių svogūnų" teikimo ceremonijoje. Matyt, sąmoningai stengėsi priartėti prie „paprastų" žmonių. Tačiau dabartinės kartos politikai jau tampa daug paprastesni, o tiksliau - liežuviais prastesni už tuos paprastus žmones. Nes paprasti žmonės jaučia, kada negalima chamiškai elgtis, o politikai - jau nebūtinai.

Ką ten veikia katalikai?

I.Degutienė baigė aktyvią politinę karjerą 2020 m., kai nepanoro daugiau dalyvauti Seimo rinkimuose. Nors turbūt būtų buvusi ir vėl išrinkta. Kodėl I.Degutienė pasitraukė? Negi pavargo? Labiau tikėtina, jog sąmoningai užleido pozicijas naujai konservatorių kartai. Atėjusiai kartu su iš dangaus kaip deus ex machina nuleistu Gabrieliumi. Galbūt politikė sunkokai ištvėrė su tokia itin liberalia, tartis, diskutuoti nesugebančia kompanija vieną Seimo kadenciją, o daugiau nepanoro. Išėjo mandagiai. Nieko neįžeidinėdama ir nekaltindama. Kaip bebūtų, I.Degutienės neliko ir Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos Prezidiume. Liko tik partijos bendrijoje „Lietuvos krikščionys demokratai". Šiai bendrijai, sprendžiant iš partijos svetainės, priklauso tik I.Degutienė ir dar trys nariai. Tad įtaka kitiems partiečiams - minimali.

Manau, kad kai kuriomis savo pažiūromis I.Degutienė labiau sutaptų su medikais A.Vinkumi, Aurelijumi Veryga nei su Tėvynės Sąjungos pirmininku ar Ingrida Šimonyte. Be to, politikė paneigė įsitikinimą, kad vertingieji ar savo vertingumu įtikėję partijų veteranai būtinai turi veržtis į Europos Parlamentą. I.Degutienė ten niekada nesiveržė.

Valstybė svarbiau už partiją

Taip, I.Degutienė yra dešiniųjų pažiūrų, kurios ne visiems priimtinos. Taip, ji viešai pripažino, jog labai myli ir gerbia Ingridą Šimonytę ir laiko ją nepaprastų gabumų moterimi.

Taip, I.Degutienė viešai kalbėjo, jog Viktorija Čmilytė-Nielsen yra subalansuota, protinga ir intelektuali moteris. Galbūt dauguma tokioms charakteristikoms nepritartų. Tačiau I.Degutienė net ir dabar mąsto valstybiškai. Ji sako, kad reikia galvoti, ne kas man iš to, bet kokia nauda valstybei. Kad reikia galvoti ne kokią pridėtinę vertę gaus partija, iškėlusi savo kandidatą šalies prezidento rinkimuose, o žiūrėti, ko reikia valstybei.

Savo laiku apie Lietuvos valstybę galvojo ir Vasario 16-osios Akto signataras, prezidentas, politinis kalinys A.Stulginskis. Apie Lietuvos valstybę galvojo ir prezidentas V.Adamkus, ir Kovo 11-osios akto signataras Č.Juršėnas, ir disidentė N.Sadūnaitė.

Visi tie žmonės, įskaitant ir I.Degutienę, matė ar mato tą mūsų Lietuvos valstybę iš skirtingų kampų, skirtingais rakursais. Bet svarbiausia - buvo ir yra valstybės, o ne asmeninės karjeros, naudos, asmeninių šansų žmonės.

Jie iš tikrųjų verti žvaigždžių.