Ko gero, ne visiems mums lengva susigaudyti gamtos metų laikų cikluose, kurie visai išsiderino, susimaišė. Ilgai turėtas įsivaizdavimas, įteisintas ne tik daugelyje knygų, aprašų, bet ir mūsų tautosakoje, ėmė ir išsiderino... Tvirtai lieka tik dienos ir nakties santykis. Taigi, tikra yra šviesa, palengva, bet labai įtikinamai užimanti tamsos vietą.
1 nuotr.
Esame prie sausio vidurio. Tačiau tai - ne žiemos vidurys! Pusiaužiemis po dešimties dienų. Iki jo laimėsime dar šiek tiek šviesos ir svarbiausia pasiruošime ypatingai žiniai. Tądien barsukas praneš, kokia būsianti antroji gamtinės žiemos pusė. Tuo galite ir netikėti. Bet barsukas ir pusiaužiemis yra daug svarbesni ir tikresni už kalendorinį žiemos vidurį.
Šiemet žiemą reikėjo ilgai prašyti į svečius. Tik po Trijų Karalių ji pagaliau pradėjo savo darbus - paskleidė, o kai kur net suklojo gana storą sniego patalą.
Sniego! Kuo daugiau sniego! Iš ko galime jo prašyti, jei ne iš žiemos? Nes jis - pati realiausia drėgmė, gražiu pavidalu sukauptas vanduo, kurio taip trūksta. Štai prieš savaitę Rytų Lietuvoje purus jo sluoksnis siekė apie 15 centimetrų, suslūgus (kaip nutinka per atlydį) jo liktų gal 5 centimetrai. „Tinkamai" tirpdamas jis gali gerokai padėti mūsų žemei ir vidaus vandenims. Tačiau klystume manydami, kad sniegas yra tik vandens išteklius, jo atsarga... Žemei, augalams reikia jo patalo, apsaugančio nuo šalčių. Mums visada reikia jo baltumo. O vaikams sniego reikia pramogoms - juk tai yra pasaulyje pati pigiausia statybinė medžiaga, iš kurios galima nulipdyti bet ką. Šiemet, atrodo, teko stebėti gerokai primirštą sniego žmonių lipdymo protrūkį - suridenti iš pirmojo, dar murzino, sniego jie stoviniavo visur. Dabar jų mažiau, ir ne todėl, kad statyboms pritrūko medžiagų - žiema paruošė daug kitų pramogų.
Karantino ribojamas judėjimas nesujaukė mūsų norų ir galimybių slidinėti, lėkti nuo kalnų. O daug kas vaikščiojo, keliavo grožėtis apsnigtais medžiais. Tiesa, tokios baltos medžių „kepurės" nebuvo tik šiaip vaizdinys - jų slegiamos lūžinėjo šakos, virto patys medžiai. Apdairūs sodininkai nuo savo medžių atsargiai nupurtė sniegą, nes nulenktos ir taip paliktos šakos, viršūnės, tokioje padėtyje išbuvusios ilgai, gali niekada neatsitiesti. Taip nutinka jauniems išlakiems beržams, kurie miške dažnai nulenkiami iki pat žemės.
Apdairesni sodininkai ir daržininkai ėmė kaupti sniegą. Ne, jie nenešė jo į rūsius, bet kasė ant lysvių, sustūmė po vaismedžiais - tirpdamas jis neįšalusiai žemei kliūstelės taip reikalingos drėgmės. Beje, kažkada ūkininkai sniegą kaupdavo labai išmaniai - turėjo iš medžio sukaltą, metalu pasunkintą trikampį, kurį traukdavo arklys. Juo, lyg savotišku noragu, suversdavo sniego gūbrius. Už jų užkliūdavo pūgos nešamas sniegas, todėl jo susikaupdavo dar daugiau. Dabar atrodo, kad ūkininkams tai visai nerūpi. Maža to, jie valstybės gautus pinigus investuoja į nereikalingą melioraciją (mums ką, gresia potvyniai ar užmirkimas?), drenažo sistemų atnaujinimą ir griovius kasa net ten, kur nėra jokio intensyvaus ūkininkavimo.
Sausio vidury jau turėtų matytis kurapkos. Šis sniegas negalėjo jų išgąsdinti - kol jo sluoksnis purus, kurapkos lengvai jį nukapsto ir pasiekia želmenis. Maža to, paukščiai dažnai tiesiog panyra į purų sniegą ir taip slepiasi. O slėptis yra nuo ko - pačia pažeme atnėrę vištvanagis, suopis gali būti labai pavojingi. Žinoma, jei laukuose būtų pakankamai želdinių, kurapkų mes turėtume nepalyginamai daugiau.
