Remigijus Motuzas: dėl konservatorių vertybinės užsienio politikos koalicija tapo situacijos įkaite

„Mes turime dirbti, bet neturime teisti ir visą pasaulį skirstyti į demokratinį ir autokratinį“, – interviu Eltai sakė R. Motuzas.

„Vertybiškumas buvo subanalintas, dėl to mes ir nesusikalbėjome. Be jokios abejonės, mes taip pat kalbame apie vertybinę užsienio politiką, tačiau ne tokią subanalintą“, – akcentavo ilgametis diplomatas.

Tvirtindamas, kad Lietuvos užsienio politika turi būti pragmatinė, R. Motuzas atmetė jau ne vieną mėnesį netylančią kritiką dėl premjero ar net visos socialdemokratų partijos pasyvumo diplomatijoje. Priešingai, jo teigimu, reikėtų įsivertinti, ar pastabų socialdemokratams negailintis konservatorius Žygimantas Pavilionis dažnais savo vizitais pats sugeba sukurti pridėtinę vertę valstybei. Dėl to, užsiminė socialdemokratas, ateityje Ž. Pavilionio komandiruočių intensyvumas gali sumažėti.

„Apsilankymas ir susitikimas su vienu ar kitu kongresmenu ar parašymas feisbuke, kad pamatėme Marco Rubio (JAV valstybės sekretoriaus – ELTA) kabinetą, bet ne patį M. Rubio... Klausimas, ar tai turi tam tikrą pridėtinę vertę“, – teigė R. Motuzas, suabejodamas ir skandalu pasibaigusios paskutinės Ž. Pavilionio komandiruotės Italijoje tikslingumu. 

„Iš tikrųjų socialdemokratai negalėtų niekaip tokiame renginyje dalyvauti. Tai yra partinis renginys. Jis juk dalyvavo Europos konservatorių ir reformistų grupės renginyje. Jai priklauso ir Viktoro Orbano vadovaujama partija“, – sakė R. Motuzas.

Galiausiai, pasak URK pirmininko, iniciatyvos stoka nereikėtų kaltinti ir premjero Gintauto Palucko, kuris iki šiol vis dar neturėjo oficialaus dvišalio susitikimo su Lenkijos premjeru. Anot socialdemokrato, šiuo klausimu kamuoliukas yra Varšuvos pusėje. 

„Jų rankose kamuoliukas, nes jie sakė palaukti, nes vyksta pirmininkavimas ir prezidento rinkimai šalyje. Bet mes žinome, kad ši valdančioji partija bei užsienio reikalų ministras niekada didele meile Lietuvai nepasižymėjo. Gal dėl to ir didelio entuziazmo nėra. Bet formalus susitikimas, atitinkantis diplomatinius reikalavimus, artimiausiu metu įvyks – aš taip manau“, – sakė R. Motuzas. 

– Praėjusiame, konservatorių dominuotame Seime turėjome diskusiją apie vertybinę užsienio politiką – taip savo diplomatijos trajektoriją vadino Tėvynės sąjunga. Apie vertybinę politiką kalbėjo ir oponentai, tačiau jau neslėpdami ir sarkazmo, ir kritikos. Tvirtino, kad tai nei politika, nei vertybinė, kad tai, kas daroma Gabrieliaus Landsbergio rankomis, yra visai kito tipo reiškinys. Socialdemokratų dominuojamai valdžiai dirbant jau daugiau nei pusmetį, ar mes galime kalbėti apie apčiuopiamus ir pastebimus užsienio politikos pokyčius?

– Didžiausia problema užsienio politikoje tuo metu buvo tai, kad dažnai nebuvo aišku, kas ją formavo. Nors pagal Konstituciją yra atsakingas Lietuvos Respublikos prezidentas, kuris užsienio politiką formuoja kartu su Vyriausybe ir užsienio reikalų ministru, tačiau mes dažnai girdėdavome bei matydavome, kad užsienio reikalų ministras iššoka su radikaliais pokyčiais. Girdėdavome prezidentą sakant: aš to nežinojau, nebuvo suderinta. Puikiausias to pavyzdys yra Taivaniečių atstovybės atidarymas ir dėl to pašliję santykiai su Kinija. Pasirodo, kad užsienio reikalų ministras neinformavo nei savo komandos, nei Lietuvos Respublikos prezidento.

– Taigi sakote, kad problema buvo nesusikalbėjimas tarp už užsienio politiką atsakingų institucijų ar visgi pati užsienio politikos koncepcija?

– Aš manau, kad pirmiausia buvo asmenybinis nesusikalbėjimas, tam tikros ambicijos. Daug susidūrimų buvo dėl ambasadorių skyrimo. Beveik visose diplomatinėse atstovybėse, kai ambasadoriai išvykdavo, ilgą laiką nebuvo paskyrimų. Taip pat buvo bandoma tą vadinamąją vertybinę politiką įtvirtinti politinių partijų susitarime, kuris buvo pradėtas rengti dar pirmaisiais jų valdžios metais. Tačiau to susitarimo dėl partijų pasirašyti nepavyko, nes buvo sakoma: mes norime vertybinės politikos. Pavojinga buvo tai, kad visas pasaulis tame susitarime buvo suskirstytas į demokratinį ir autokratinį. Mano manymu, Lietuva negali nuteisti ar suskirstyti.

– Jei dabar šalia mūsų sėdėtų ponas G. Landsbergis arba kai kurie jo bendražygiai, pavyzdžiui, buvęs viceministras Jonas Survila, galbūt jie kaip tik sakytų, kad to lietuviško Vyčio su pakeltu kardu, jojančiu laisvojo pasaulio avangarde ginti ir gintis nuo autokratijų, dabar reikia gal net labiau nei tuo metu, kada buvo konservatoriai valdžioje. Ar nesutiksite?

– Aš sutikčiau, kad šiandien mes turime turėti žymiai daugiau aiškumo ir konkrečios pozicijos. Bet tada mums nepavyko (susitarti dėl susitarimo – ELTA), nes įsikibus laikytasi tam tikrų principų, kurių nesugebėta pagrįsti.

– Pavyzdžiui?

– Pavyzdžiui, toje sutartyje tada buvo daug dėmesio skiriama Kinijai, buvo minimi žmogaus teisių pažeidimai. Tai buvo daroma dėl to, kad būtų pateisintas Taivaniečių atstovybės atidarymas. Taip, mes žinome, kad yra daug žmogaus teisių pažeidimų Kinijoje, bet Lietuva negali būti teisėja. Mes turime dirbti, bet neturime teisti ir visą pasaulį skirstyti į demokratinį ir autokratinį.

– Iš jūsų kalbos suprantu – pataisykite, jei ne taip – būtų buvę geriau, kad vertybinės politikos architektai nebūtų įsivėlę ar Lietuvos įvėlę į ginčą su Pekinu dėl Taivaniečių atstovybės pavadinimo, nes dabar, suprask, galėtume lengviau bendrauti ir galbūt daugiau prekiauti su Kinija, kuri nuo 2022 m. aiškiai atsistojo į Kremliaus pusę kare prieš Ukrainą.

– Čia jau kitas aspektas. Žinoma, kad dabartinė valdančioji dauguma tapo tos situacijos įkaite. Mes to neslepiame – taip yra. Mes žinome, kad Kinijai tas pavadinimas buvo labai svarbus. Ir dėl to mes netekome diplomatinių santykių su Kinija ir diplomatinio atstovavimo Kinijos Respublikoje.

– Kaip dėl to pralaimėjome?

– Šiandien Lietuva yra vienintelė Europos Sąjungos valstybė, kuri to neturi. Diplomatinėje praktikoje yra ir tam tikras prestižas. Per tą laikotarpį sumažinus diplomatinį atstovavimą, pradėjus tam tikras ekonomines sankcijas prieš Lietuvą – tuo metu prekybinis ir ekonominis bendradarbiavimas su Kinija pasunkėjo. Mūsų įmonėms bei pramonės atstovams reikėjo surasti naujus rinkos tiekėjus. Diplomatinis atstovavimas svarbus – nors mes esame ir priešiškos valstybės, bet yra labai svarbu, kad turėtume diplomatinį atstovavimą ir matytumėme, kas ten vyksta.

– O jei pažiūrėtume plačiau – nesakau, kad diplomatinė paradigma per siaura, tačiau pažiūrėkime į tai, kas vyksta Europoje. Jei ne apie kategorišką jungčių su Kinija kapojimą ar karpymą, tai bent apie ryšių mažinimą kalbama nemažai. Gal šiame kontekste galima traktuoti Lietuvą, kaip toliau į ateitį pažiūrėjusią valstybę?

– Čia yra keletas aspektų. Pagalvokime, ar mums reikėjo tuo laiku supykdyti Kiniją.

– Bet gal tai sukūrė paskatą mažinti ryšius – ką dabar daro ir Europa – ir taip sumažinti priklausomybę nuo Pekino, kuris, pats sakėte, yra priešiškų Lietuvai valstybių pusėje.

– Aš nemanau, kad būtent tokiu būdu mes turėjome sumažinti tą nepriklausomybę. Kaip jūs ir sakote, iš tiesų Kinija radikalėja ir jos užsienio politika yra veidmainiška. Mes žinome, kad Kinija sako, jog reikia užbaigti karą Ukrainoje, bet, kita vertus, matome, jog tiekia Rusijai tam tikras detales technikai ir taip palaiko karinę pramonę. Turime faktų, kad Kinijos kariai dalyvauja Ukrainos kare. Bet Europos Sąjunga tų ryšių nenutraukė.

– Visiškai – ne, bet mažina.

– Šiandien mes užsienio politikos prasme esame įdomioje situacijoje. Esame tam tikrame trikampyje: JAV, Kinija ir Europos Sąjunga. Muitų kare tarp Kinijos ir JAV, JAV ir Europos Sąjungos šalių... Neslėpkime, Europos Sąjunga svarsto apie prekybinį bendradarbiavimą (su Kinija – ELTA) ir jis vyksta.

– Jūs sakote, kad Lietuva, turėdama probleminius santykius su Kinija, savo rankose dabar turi mažiau kortų minėtame trikampyje?

– Nesakyčiau, kad turime mažiau kortų. Jei žiūrėtume į Lietuvos santykį su JAV... Mes čia turime tam tikrą pliusą, kad pirmieji parodėme, bet dabartinė Vyriausybė ir Užsienio reikalų ministerija – tikslas yra atkurti diplomatinius santykius, kad mes žinotume, kas vyksta Kinijoje. Pavyzdžiui, šią savaitę Kinijoje lankėsi S. Lavrovas, mums labai svarbu žinoti, koks Rusijos interesas, kodėl jis ten lankosi.

– Turėdami diplomatinę atstovybę žinotume daugiau?

– Žymiai daugiau, nes vyksta diplomatinių atstovų briefingai, jie yra informuojami, jie turi teisę paklausti. Kita vertus, yra ir tam tikri piliečiai, kuriems nėra Pekine išduodamos vizos. Mes neturime diplomatinio atstovavimo.

– Apibendrinkime drakonų žudiku vadinto G. Landsbergio vertybinės politikos metmenis. Kiek G. Landsbergio ir jo užduoto tono liko dabartinėje Lietuvos užsienio politikoje?

– Reikėtų padiskutuoti, ką jūs laikote G. Landsbergio užduotu tonu, bet politinių partijų susitarimas nebuvo pasirašytas, nes G. Landsbergis taip ir nesugebėjo įtikinti, kas yra vertybinė politika, kuo jo vertybinė politika skiriasi nuo kitų politinių partijų, kurios sako, kad reikia pragmatinės užsienio politikos. Aš manau, kad šiandien sunku pasakyti, kas liko, nes geopolitinė situacija labai stipriai pasikeitė, pasikeitė su karu Ukrainoje. Aš manau, kad šiuo laikotarpiu yra geresnis sutarimas tarp Užsienio reikalų ministerijos ir prezidento institucijos.

– Čia net nėra kalbos, ministras ir atėjo iš Prezidentūros.

– Taip, bet visais klausimais mes randame sutarimą.

– Jūs minėjote, kad karas Ukrainoje pakeitė kontekstą Lietuvos užsienio politikai. Ar nesutiksite, kad buvo dar ryškesnis aplinką pakeitęs veiksnys – tai, kas vyksta už Atlanto ir kokia politika užsiima Donaldo Trumpo administracija? Gal tai dar stipresnė paskata permąstyti, ką ir kaip turime daryti. Jau kalbėjome, kad Lietuvai labai svarbios euroatlantinės erdvės pagrindiniai pilioriai vis mažiau unisonu dainuoja.

– Pirmas etapas buvo karas Ukrainoje, o besikeičianti Donaldo Trumpo politika yra šių metų pradžios veiksnys. Taip, tai yra šokas, bet Lietuva ne vienintelė permąsto savo užsienio politiką. Šokas ištiko visą Europą. Tai buvo postūmis Lietuvai permąstyti, prasidėjo spartesni žingsniai dėl saugumo.

– O jei kalbėtume apie užsienio politiką būtent toje itin permainingoje aplinkoje. Iš jūsų suprantu, kad šiuo metu ne vertybinės, kurią konstravo konservatoriai, politikos mums reikia. Kokių instinktų reikia Lietuvos užsienio politikoje?

– Lietuvos užsienio politika turi būti pragmatinė, kuri tarnautų Lietuvos interesams, valstybei ir žmonėms.

– Bet apie tai kalbėjo ir ankstesnė valdžia, jie sakė, kad vertybiškumas ir yra pragmatiškumas.

– Na, bet klausimas ir yra – kaip mes traktuosime vertybiškumą. Vertybiškumas buvo subanalintas, dėl to mes ir nesusikalbėjome. Be jokios abejonės, mes taip pat kalbame apie vertybinę užsienio politiką, tačiau ne tokią subanalintą.

– Stabtelkime prie vienos konkretesnės detalės, kuri pastaruoju metu yra nemažai aptariama viešai ir neformaliai politiniuose užkulisiuose. Tai Lietuvos santykiai su Lenkija. Kokios trajektorijos formuojasi čia? Premjeras Gintautas Paluckas vis dar neturėjo dvišalio susitikimo su Lenkijos kolega Donaldu Tusku. Daug kam tai kelia klausimų – ar tai nėra ženklas?

– Iš tiesų buvo bandoma susitikti. Bet pirmiausiai reikėtų pasakyti, kad mūsų ministras pirmininkas G. Paluckas matėsi su D. Tusku tam tikrų tarptautinių susitikimų formate, Briuselyje ir kitur. Apie dvišalį susitikimą buvo kalbama. Premjeras D. Tuskas sakydavo du dalykus: kai baigsis pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai ir kai baigsis rinkimai. Šiuo metu mes tokio tiesaus atsakymo neturime, tačiau šiuo metu mūsų ambasada Varšuvoje derina detales ir aš manau, kad toks susitikimas turėtų įvykti.

– Jūs sakote, kad Lenkijos pusėje kamuoliukas dėl vėluojančio susitikimo?

– Jų rankose kamuoliukas, nes jie sakė palaukti, nes vyksta pirmininkavimas ir prezidento rinkimai šalyje. Bet mes žinome, kad ši valdančioji partija bei užsienio reikalų ministras niekada didele meile Lietuvai nepasižymėjo. Gal dėl to ir didelio entuziazmo nėra. Bet formalus susitikimas, atitinkantis diplomatinius reikalavimus, artimiausiu metu įvyks – aš taip manau.

– Visgi, man teko girdėti politiniuose užkulisiuose gana aštriai šnekant – sako, per mažai belstasi dėl susitikimo. Juk Lenkija, ypač saugumo požiūriu, yra kone kertinė Lietuvai valstybė. O dar turint galvoje ir aplinkybę, kad būtent nuo S. Skvernelio Vyriausybės laikų Lietuvos ir Lenkijos santykiai ėmė taisytis... Atrodo, visos sąlygos, bet štai dabar nebėra optimistinių ženklų. Jūs, kaip diplomatas, juk puikiai suprantate pirmojo vizito siunčiama ženklą?

– Aš nesutikčiau, kad buvo nepakankamai belstasi, buvo ir yra pakankamai belstasi. Mes ir mūsų ambasadorius Varšuvoje, Vyriausybės narių ir vadovo susitikimai tarptautiniuose formatuose... Aš manau, kad tam tikro pasimetimo Lenkijos vidaus politikoje yra (...).

– Gerai. Kaip turėtume vertinti situaciją Lietuvos-Lenkijos pasienyje ir Varšuvos įvestus patikrinimus? Tai neteisėtos migracijos valdymas ar, visgi, lakmuso popierėlis, parodantis, kad santykiai pereina į kitą ciklą – atvėsimą?

– Negalėtume sakyti, kad tai oficialus atvėsimas. Tai rodo, kad Lenkijos institucijos, pasienio tarnybos, vidaus reikalų ministerija per mažai domisi Lietuva, per mažai supranta mūsų pasienio tarnybą. Gal ir buvo galima įvesti šią patikrą ir tai daryti... Man pačiam teko matyti, kaip priešais mane sustabdyto ir sieną kirsti norėjusio automobilio bagažinėje buvo rastas trečiosios šalies pilietis. Taigi, tikrinimas nėra betikslis, bet neramina tai, kad nei vidaus reikalų ministras, nei pasienio tarnyba su mūsų atitinkamomis institucijomis nesusiejo. Mes tai sužinojome iš spaudos.

– Ir tokias problemas galėtų spręsti premjerų susitikimai?

– Be abejo, juose būtų galima išsakyti dalykus.

– Premjerui G. Paluckui dėl pasyvumo užsienio politikoje ne vienas yra išsakęs pastabų. Ingrida Šimonytė sako, kad dabartiniam premjerui apskritai neįdomi užsienio politika.

– Jei mes pažiūrime formaliąją pusę – buvo visko daug. Vyko susitikimas su Korėjos Nacionalinės asamblėjos pirmininku, daug susitikimų buvo su ambasadoriais – ministras pirmininkas, kai pradėjo darbą, darė pietus. Manau, kad visko pakankamai. Ką reiškia, kad Vyriausybė neskiria dėmesio? Mes turime aktyvų užsienio reikalų ministrą.

– Kaip tik dėl jo aktyvumo kilo klausimų. Kaip atsitiko taip, kad po „Gerberos“ įskridimo į Lietuvos teritoriją, nota pareikšta tik po savaitės. Ar tikrai tai rodo aktyvumą?

– Visada visko būna. Situaciją sunkina, kad mes šiuo metu neturime savo ambasadoriaus Minske ir atitinkamai Lietuvoje nėra Baltarusijos Respublikos ambasadoriaus. Galbūt tarnautojai šiek tiek suabejojo, kol susigaudė, kam reikia tą notą įteikti. Kita vertus, uždelsta buvo ir dėl to, kad, ne paslaptis, kelias dienas buvo aiškintasi. Juk pirmoji žinia buvo, kad įskrido „Shahed“. Tikslesnę informaciją mes turėjome tik po paros.

– Bet pati nota – po savaitės.

– Taip, po savaitės sureaguota. Pritariu, kad buvo galima anksčiau, bet atsitiko taip dėl to, kad mes neturime diplomatinio atstovavimo.

– Bet, sutiksite, tai ministro kompetencijų atsakomybė reaguoti.

– Ministras labai stengiasi, bet, kita vertus, ne viską ministras gali sukontroliuoti. Užsienio reikalų ministerijoje su dirbančiais užsienyje mes turime per tūkstantį darbuotojų.

– Grįžkime prie premjero. Jūs pradėjote vardinti susitikimus, bet pažiūrėkime į situaciją paprastai – gal premjerui aktyviau veikti užsienio politikos bare trukdo visos istorijos, kurios prasidėjo nuo garnio. Ar sutiksite su tokia mintimi? Gal tai trukdantis faktorius – vieną dieną kalbiesi su kitų valstybių aukštais pareigūnais, o kitą dieną jau su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT).

– Visi šie reikalai iškilo pakankamai neseniai. Bet man pačiam teko dirbti ambasadoriumi, dažnai kitos valstybės vidaus politikos dalykais mažai domisi. Pavyzdžiui, jei reikėtų perskaityti visą buto įsigijimo istoriją – tai mums kartais yra sunku į viską įsigilinti ir suprasti tą eigą. Aš manau, kad ši istorija netrukdo. Jeigu tai būtų susiję su geopolitiniais dalykais, jei išryškėtų dalykai, kad pažeidėme tam tikrus principus, kai buvo antisemitizmo tematika ir Remigijaus Žemaitaičio atvejis... Iš tiesų, Užsienio reikalų komitetas gavo daug laiškų, prašymų paaiškinti.

– Ir, nepaisant to, koalicijoje R. Žemaitaitis liko.

– Man pačiam teko su ne vienu ambasadoriumi kalbėtis, jie tai vertino kaip vieno žmogaus poziciją.

– Apibendrinkime socialdemokratų užsienio politikos trajektoriją. Kalbėjome apie G. Palucko aktyvumą. Man kyla klausimas, kiek patys socdemai aktyvūs šiame bare. Viešojoje erdvėje matėme istoriją, kai ponas Žygimantas Pavilionis dalyvavo pasisavinęs Europos reikalų komiteto pirmininkės Rasos Budbergytės regalijas. Besiteisindamas, kodėl taip įvyko, jis, regis, metė repliką socialdemokratams: jūs, socialdemokratai, tik važiuokite ir dalyvaukite konferencijose. Gal esama tame tiesos, socialdemokratai nesiveržia?

– Ponas Ž. Pavilionis dažniau dalyvauja partiniuose renginiuose. Lazda turi du galus. Pats Ž. Pavilionis labai aktyviai veržiasi dalyvauti konferencijose, pats seka, dažnai važiuoja iš asmeninių parlamentinių lėšų... Bet pasvarstykime – tų išvykų yra labai daug. Vien šiais metais kelis kartus buvo JAV. Bet jei mes paklaustume, kokią pridėtinę vertę tai turi Lietuvai ir Lietuvos užsienio politikai – mes galime konstatuoti, kad sunku atsakyti. O apie paskutinę kelionę, kuri sukėlė skandalą... Iš tikrųjų socialdemokratai negalėtų niekaip tokiame renginyje dalyvauti. Tai yra partinis renginys. Jis juk dalyvavo Europos konservatorių ir reformistų grupės renginyje. Jai priklauso ir Viktoro Orbano vadovaujama partija. Ką ten veiktų socialdemokratai – aš nežinau, nežinau, kokią pridėtinę vertę mūsų konservatorių partija kuria.

– Jūs sakote, kad pono Ž. Pavilionio vizitai į JAV kelia klausimų?

– Taip, jie yra labai dažni. Apsilankymas ir susitikimas su vienu ar kitu kongresmenu ar parašymas feisbuke, kad pamatėme Marco Rubio (JAV valstybės sekretoriaus – ELTA) kabinetą, bet ne patį M. Rubio... Klausimas, ar tai turi tam tikrą pridėtinę vertę.

– Gal tokią jūsų poziciją lydės ir sprendimai, visgi, esate Užsienio reikalų komiteto pirmininkas ir socialdemokratų frakcijos Seime seniūnas. Gal inicijuosite tankesnį tinklelį, atrenkant parlamentarams keliones?

– Taip, žinoma. Nesvarbu, kas važiuotų, atstovaujama turi būt Lietuvos valstybei. Juk žmonės, kurie dalyvauja konferencijose, net nesidomi, kokiai politinei partijai priklausai.

– Bandau įsivaizduoti, kaip tai atrodytų realybėje. Politikas X iš partijos Y sako, kad norėtų važiuoti į konferenciją Z. Netikiu, kad politikas deklaruos, kad važiuos tik tam, kad būtų kuriama nauda partijai. Jis sakys, kad važiuoja dėl Lietuvos.

– Gerbiamas Ž. Pavilionis važiavo į politinės partijos renginį, bet jei bus kiti renginiai į JAV ar kitur, mes tada pasižiūrėsime, kad nedominuotų vien tik 2–3 žmonės.

– Kitaip tariant, plėsite važiuojančių ratą.

– Taip, turime žmonių, kurie domisi ir išmano užsienio politiką.

– Ir visiškai pabaigai. Turime svarstykles. Vienoje pusėje pragmatiškumas, kitoje – vertybės. Pastaruoju metu nemažai diskutuota apie Cichanouskių statusą Lietuvoje. Dėl Sviatlanos Cichanouskajos jau kuris laikas yra įvairių pozicijų, kad reikėtų permąstyti jai teikiamą valstybės paramą ir garantijas. Ant kurios svarstyklių padalos padėtumėte šį klausimą: vertybių ar pragmatikos?

– Aš manau, kad ir tai, ir tai. Visuomenė tikrai turi teisę žinoti, kiek kainuoja, kas išlaiko, bet mes neturėtume diskutuoti apie buvimo tikslingumą. Ji yra viešnia Lietuvos valstybėje. Kita vertus, Lietuva įsipareigojo jai suteikti politinį prieglobstį. Mes suprantame, kad jai buvo suteiktas prieglobstis, kaip tada vadino – išrinktajai Baltarusijos prezidentei. Mes tokių rezultatų neturime ir ją traktuojame kaip Baltarusijos opozicijos jėgų lyderę. Dabar situacija Baltarusijoje, reikia sutikti, blogėja. Karo fone su Ukraina ir kiti dalykai, matome į Baltarusiją vis labiau investuojančią Kiniją – tai mums kelia pavojų. Kokių būdu šiandien informuoti pasaulį apie tai, kas vyksta Baltarusijoje? S. Cichanouskaja, nuvykdama ir kalbėdama įvairiuose formatuose – ji neša tikrąją žinią apie tai, kas vyksta Baltarusijoje. Dabartiniame etape mes turime gerbti ir vykdyti savo pareigą.

– Taigi, socialdemokratai sieks išlaikyti dabartinį status quo dėl S. Cichanouskajos ir galbūt jos sutuoktinio?

– Taip, bet dėl sutuoktinio dar nėra aišku, kol kas nėra patvirtinta, kad jis yra išlaikomas. Bet Siarhejus Cichanouskis turi tūkstančius sekėjų ir jis turi tikrąjį mandatą kalbėti opozicijos, nukentėjusiųjų vardu, kalbėti apie kankinimus kalėjime. Manau, kad Cichanouskių vaidmuo yra didelis.