respublika.lt

R.Bagdzevičius: Vidutinybių balius visas tekstasnuotraukos (46)

2020 spalio mėn. 05 d. 11:07:59
Danutė ŠEPETYTĖ

Lietuvių pamėgtas aktorius Rimantas BAGDZEVIČIUS pasižymi ne vien talentu bei išskirtiniu balsu, bet ir išskirtine, ne itin dažnai tarp menininkų sutinkama savybe matyti toliau savo daržų. Šit ir dabar jis su lengva ironija tau sako, kad tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje be reikalo skleidžiama panika dėl masinio čipavimo, - visi seniausiai esą sučipuoti.

×
nuotr. 6 nuotr.
Aktorius Rimantas Bagdzevičius. Redakcijos nuotr.


- Kasmet Vasario 16-ąją Signatarų namų balkonėlyje skaitote Nepriklausomybės Aktą. Užeina koks nors išskirtinis jausmas skelbiant jį susirinkusiems?

- Kiekvieną kartą mane apima jaudulys, nes Aktą skaitydamas grįžtu į nepriklausomos valstybės kūrimo pradžią, į Jono Basanavičiaus, kurio asmenybę branginu, laikus. Gerai, kad žmonių susirenka, gerai, kad klauso, nors anksčiau čia plūsdavo laisvesnė ir linksmesnė publika. Dabar ateina vis labiau ir labiau „sušukuoti".

- Pagal kokią madą?

- Pagal vieną ir tą pačią. Žmonės bijo, kad kartu su skiepais nuo „Covido" jie bus čipuojami (programuojami), tačiau iš tikro baimintis nėra ko, tai jau įvykęs faktas. Štai Andrius Tapinas mostelėjo ranka, ir susirinko į Tapino kelią tūkstančiai žmonių. Štai Laisvės partija pavadino ir suklupdė vaikus gatvėje, jiems patiems tikriausiai net nenutuokiant, kas, kaip ir už ką jie turėtų „juodukų" atsiprašyti. Kai aš galvoju apie nešvarias manipuliacijas, šis atvejis, kai buvo suklupdyti vaikai, man atrodo ypač piktinantis ir nepadorus. Man būtų įdomu sužinoti, kaip tai buvo padaryta ir apskritai, kaip tai įmanoma. Internete teko matyti nemažai videosiužetų, kur penki šeši „juodukai" parklupdo baltuosius ir verčia juos melsti atleidimo, bučiuoti jų batus ir tie klusniai vykdo jų valią. Tai irgi sunku matyti. Gal ir galima būtų pabandyti tokią inscenizaciją suvaidinti teatre, susikeičiant vaidmenimis: tarkim, nebe „juodukai" laksto su padėklais restorane, o baltieji aptarnauja „juodukus". Pradžioje tai atrodytų kaip kurioziškas žaidimas, bet paskui norint galima jį paversti politiniu judėjimu visiškai rimtai argumentuojant, kad baltieji yra nusidėję šimtus metų jiems vergavusiems „juodiesiems", užtat dabar privalo sugrąžinti skolą šveisdami jų batus, nešiodami jiems valgį ir plaudami jų nešvarias lėkštes...

- Kas žino, gal tokia žmonijos ateitis. Ką šiuo atžvilgiu sako Stivenas Hokingas (Stephen Hawking), kurio knygą „Trumpi atsakymai į sudėtingus klausimus" skaitote audiotekoje?

- Jis žvelgia kur kas plačiau, bet pasakysiu vienu sakiniu: visata po milijonų metų arba susitrauks, arba išsiplės, bet abiem atvejais išnyks. Gerai tą žinoti, ar ne? Tiesa, anot Hokingo, mes dar spėsime gyvenimu pasidžiaugti... Tačiau žiūrint siauresniu rakursu, ateitis ne tik mūsų vaikams ir anūkams, bet ir mums patiems, jau gerokai pagyvenusiems, neaiški. Kai meniškai sujungi Aliaksandro Lukašenkos, besišvaistančio šautuvu, paveikslą su iškalbingu epizodu, kuriame premjeras pistoletu apdovanoja valstybės ekstremalių situacijų operacijų vadovą Aurelijų Verygą, galvoji, kiek čia toli iki policinės valstybės... Juokas juokais, bet visko gali būti, nes žmogaus smegenys labai pagaulios ir žmogui taip patinka valdyt. Komanduot daugumai patinka. Ypač nevykėliams.

- Rinkimai, manot, nieko nepakeis? Valdžia vėl, anot jūsų, rinks pati save?

- Argi ne? Seimas priima partijų finansavimo įstatymą, pagal kurį lėšos partijoms paskirstomos pagal rinkimuose laimėtų mandatų kiekį, partijos skiria ir rinkimų komisiją, nustatančią rinkimų tvarką... Kokia čia demokratija, tik pavadinimas toks. Vidutinybių balius. O ką mes, rinkėjai, reiškiame? Tik tiek, kad ateiname prie urnų.

Nesu Platonas ar Aristotelis, bet dauguma ne visada teisi, o renkantieji ir išrinktieji pervertina save. Mano nuomone, ir balsavimo teisę reikėtų suteikti ne visiems, ir kandidatuojantys į Seimą rinkimų komisijai turėtų pristatyti bent medicinos pažymą, kad jie psichiškai sveiki. Manau, tai būtina, kad valdžią patikėtume tiems, kurie žino, ką ir kaip reikia padaryti (tačiau ne verslininkams, ne avuliams, nes tie irgi žino, ką padaryti savo biznio interesais), - intelektualiniam elitui, augančiam savuose ir užsienio universitetuose ir pamažu jau imančiam formuotis Lietuvoje.

Kai aš stojau į aktoriaus specialybę (tuomet ji buvo populiariausia) - 25 varžėmės dėl vietos, - dabar dėl vienos vietos Seime rungiasi keliolika pretendentų. Sunku suvokti tokį antplūdį: veržiamasi kaip į aktorius, tik politinius. Vis dėlto skirtumas yra - ketverius metus mes mokėmės tapti profesionalais, o politikai nesimoko (net lietuvių kalbos), todėl ir veiksmas į juos žiūrint - kaip klojimo teatre. Ir vaizdas atitinkamas - atrodo it saviveiklininkai, balansuojantys ant liguistumo ribos... Prisimenu, kadaise su šviesaus atminimo aktoriumi Vytautu Grigoliu planavome, kad Lietuvai būtų gerai tiesiog samdyti prezidentą, kuris už šias garbingas pareigas atsilygintų solidžia suma. Na, pavyzdžiui, pakviest kokį nors Saudo Arabijos šeicho sūnų, dar negavusį kokio sosto, ir jis, atnešęs porą milijardų Lietuvai, ketverius metus būtų vadinamas Lietuvos prezidentu. Nemaža įplauka į biudžetą ir - jokio mums vargo, jokios įtampos, nes jis nieko nespręstų ir nedrumstų užsienio politikos...

- Provokuojat klausti, ar skaitydamas Vasario 16-osios aktą nejaučiat apmaudo ar net svetimos kaltės?

- Būna liūdna. Tiek jį, tiek signatarų pavardes skaitau kaip priekaištą, kaip priminimą, kokie žmonės kūrė Lietuvą. Per 30 Nepriklausomybės metų Lietuvoje neatsirado jų vertos vedančios idėjos. Vizijos nėra ir energijos nėra.

- Užtat resursai švaistomi tuščiai: į kairę ir į dešinę? Kaip šeimoje, nesusigaudančioje kuriems galams taupyti?

- Tie, kurie priėjo prie lovio, pradėjo galvoti apie lovį, tie, kas matė lovį iš toli, pradėjo galvoti, kaip iki jo sparčiau prieiti. Prisimenat, kai Talinas buvo Europos kultūros sostine, pasistatė gerą koncertų salę, investuodami ne į džiaugsmą, tapus sostine, ne į fejerverkus, bet į rūmus, kurie tarnaus tautos reikmėms, nes būtent tautos išsaugojimas ir yra jų Konstitucijos esminė nuostata. Gal mes tikrai esame tokia pašlijusi tauta, kad ir toliau investuojame į fejerverkus, kad kai kuriems, sakysime, svarbiau už keliasdešimt tūkstančių pataukšti apie vieno balvono (paminklo rašytojui Petrui Cvirkai - aut. past.) likimą, užuot skyrus tas lėšas bibliotekų knygoms pirkti, užuot rimtai apsvarsčius jų perspektyvą tiek kaime, tiek mieste.

- Turbūt tiesa, kad geras gyvenimas neugdo nei lyderių, nei idėjų.

- Bet, kita vertus, apie ką mes šnekame? Mes šnekame apie niekingus keliasdešimt tūkstančių, kai tuo metu turime vaiduoklį - nacionalinį stadioną, kur šitiek milijonų sulaidota ir... niekas nieko. Niekas dėl to nekaltas. Tokiam dideliame neteisybės, jei nepasakius stipriau, pavėsyje, keliasdešimt tūkstančių iš tiesų atrodo menkniekis, tai ko nesišvaistyti... Gal girdėjote, kaip prieš porą metų Japonijoje, kilus skandalui, vienas ministras pasidarė charakirį - mirti jam pasirodė lengviau, nei gyventi be garbės. Nenoriu, kad taip būtų Lietuvoje, bet pas mus išvis nebėra žodžio „garbė". Paskutinė instancija yra ne sąžinė, ne garbė, bet teismas: ką jis nulems, tokia ir bus teisėje bei doroje susipainiojusio sąžinė ir garbė. Jei žmogus vogė iš valstybės milijonus, bet teismui nepakaks įrodymų ir jis bus išteisintas, vadinasi, vėl bus laikomas sąžiningu žmogumi?

- Prieš keletą metų vylėtės, kad galų gale tiek rinkėjai, tiek išrinktieji susivoks, ką reiškia valstybė ir kam ji reikalinga. Manot, poslinkis įvyko?

- Šiaip galvoju, kad žmonės jau yra pavalgę, pasaulio ir nepriklausomybės matę, galvoju, kad per tris dešimtmečius turėjo rastis savimonė ir savigarba. Būtų pats laikas susivokti terminuose, tačiau šiandien manau, kad per tą laiką dar labiau nutolta nuo esmės. „Gerovės valstybės" šūkio net nesinori komentuot, nes jis atsiduoda perkrautu stalu, atsiraugėjimu po sočių pietų ir gerai kvepiančiais tualetais, - visu tuo, kas susiję su fizika ir kas nedaro žmogaus žmogumi. Kai man sako, kad mokykloje blogi reikalai dėl matematikos, aš galvoju, kad ne dėl matematikos, o dėl lietuvių kalbos mokykloje yra blogai.

- Šią vasarą filmavotės atkuriamosios dokumentikos juostoje, pasakojančioje apie garsiausią XIX amžiaus Vilniaus metraštininką fotografą Juozapą Čechavičių. Įdomu, ar žvelgiant į jo įamžintas miesto panoramas, pavyko rasti bent vieną, nepakitusią iki šių dienų?

- Na, vaizdas į Trinitorių bažnyčią iš Čechavičiaus pasirinktos vietos beveik toks pat, kaip ir jo laikais. Mokėjo žmonės anais laikais bažnyčias statyt ir beveik nedrįso griauti, o apie šių dienų architektūrą verčiau neaušinti burnos. Kaune daug kur prie namo gali rasti lentelę su jų kūrėjų - architekto bei inžinieriaus - pavardėmis, tačiau labai pasigendu panašių nuorodų sostinėje prie šiandieninių miesto „vystytojų", kurie, manipuliuodami tariamos „gyventojų gerovės" ir valstybės įvaizdžiu, kepte prikepa dėžių. Manau, reikėtų atminimui išrašyti jų pavardes prie šitokių tūrių ir prie tokiais tūriais užpildytų gyvenamųjų kvartalų. Ką, būtų nejauku? Patiems gėda dėl tokios architektūros?

- Prisimenu jūsų frazę: mums reikia ne naujų namų, bet medžių, kurie šiandien masiškai naikinami...

- Ką jau čia šnekėti apie medžius. Kiekvienas medis yra kvadratinis gyvenamojo arba biuro ploto metras, kurį pardavus galima gerai uždirbti. O prie mano namų Riešėje auga ir pelkinis ąžuolas, ir klevas, bukas, gudobelė, guoba, šermukšnis ir didžiulis ne mūsų pasodintas gluosnis. Aš matau, kaip medžiai auga, meta lapus, matau, kaip tarp kiemo plytelių lenda samanos. Žmona kartais papriekaištauja dėl jų, o man gražu. Štai vakar prezidentūroje buvo diena, kai buvo dalijami medaliai, bet ji praėjo, ir viskas pasimiršo, tų žmonių niekas ten nebeprisimins. O aš apie tas samanas ar apie pūvančias lentas šneku, ir man gerai, nes einu koja į koją su laiku - aš galiu stebėti tęsinį. Man nereikia apsimesti, kad matau. (Juokiasi.)

 

 

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (46)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • SVEIKATA: Vilniuje buriama sveikatos komanda aptarė pandemijos valdymą ir kylančias problemas.
  • EKONOMIKA: sausį–rugsėjį visa pramonės produkcija sudarė 15,6 mlrd. EUR ir buvo 3,2 proc. mažesnė nei pernai.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar jums priimtinas sezoninis laiko sukiojimas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar eisite balsuoti antrajame Seimo rinkimų ture?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+10 +11 C

+10 +13 C

 

+9 +11 C

 +13 +14 C

+12+14 C

 

 +14 +15 C

2-7 m/s

0-5 m/s

 

0-5 m/s

       

Valiutų kursai

USD - 1.1821 PLN - 4.5783
RUB - 90.8256 CHF - 1.0726
GBP - 0.9027 NOK - 10.9325

Nuorodos