10 nuotr.

Gražina Leščinskienė nenuleidžia rankų ir stengiasi kovoti dėl sūnaus grąžinimo. Moteris laukia atsakymo iš šalies prezidento Gitano Nausėdos, ar šis ryšis padėti savo piliečiams. Irmanto Sidarevičiaus nuotr. nuotr.

Per šnipų mainus Norvegijos ambasadai Lietuvoje buvo perduotas ir Rusijoje už šnipinėjimą nuteistas norvegas Frodė Bergas. Už tai Lietuvos prezidentas sulaukė padėkos iš Norvegijos premjerės Ernos Solberg. Pavadinusi Lietuvą tikra drauge, politikė patikino, kad Norvegija išliks dėkinga Lietuvai. Galbūt dabar būtų puiki proga paprašyti Norvegijoje likusių mažųjų Lietuvos piliečių išdavimo?

Į prezidentą neseniai kreipėsi lietuvės mamos, kurios iki šiol jaučiasi taip, lyg jų vaikai, paimti Norvegijos tarnybų, nebūtų Lietuvos piliečiais. Viena iš laišką prezidentui pasirašiusių mamų - Gražina Leščinskienė, jau nuo 2014 m. kovojanti už savo sūnų, kuris Norvegijoje pakeitė keturias globėjų šeimas. Per šį laiką berniukas pamiršo lietuvių kalbą, tad retuose susitikimuose su mama bendrauja tik norvegiškai, o susikalbėti su savo močiute jam jau sudėtinga.

„Šnipų mainai rodo, kad tam tikros galios prezidentas savo rankose turi. Galbūt dabar yra gera proga parodyti, kad valstybei rūpi vaikai, likę Norvegijoje. Jeigu Norvegija yra dėkinga mums, argi ji negalėtų atsidėkoti grąžindama ten likusius mūsų vaikus - Lietuvos piliečius? Kodėl iki šiol tylima, kad pažeidžiamos jų teisės? Vaiko teisių konvencija garantuoja vaikams teisę į bendravimą su biologine šeima, į savo kalbos išsaugojimą. Norvegijoje paimti ir likę vaikai jau nekalba lietuviškai. Argi tikrai nėra galimybių surasti lietuvių kalbos mokytojų arba bent globėjais norinčių tapti lietuvių šeimų? Tai klausimai, kuriuos galėtų užduoti mūsų valstybė Norvegijai. Daug metų girdime, kad negali mūsų institucijos kištis į kitos šalies įstatymus. Mes to ir neprašome. Norime, kad Lietuva pasakytų savo poziciją, iš kurios būtų aišku, kad ji rūpinasi savo piliečiais“, - svarsto G.Leščinskienė.

Laišką mamos prezidentui išsiuntė jau antrą kartą. Tačiau pirmą kartą prezidentūra tik persiuntė raštą pagal kompetenciją nagrinėti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai. Mamas toks prezidentūros poelgis įskaudino. Visos jos jau turi daugybę raštų iš šios tarnybos apie tai, kad padėti tarnybos esą negali. Mat jų vaikai Norvegijoje iš šeimų buvo paimti dar iki 2016 m., kai Norvegija ratifikavo Hagos konvenciją. Pagal ją Norvegijoje iš kitų šalių paimti vaikai gali būti grąžinti globai į savo šalį. Šiuo atveju - į Lietuvą. Iki 2016 m. paimti vaikai taip ir liko Norvegijos globoje. Dabar keturios mamos laiške prezidentui vėl išdėsto savo širdgėlą. Tarp jų ir 2010 m. po konflikto šeimoje lesbiečių porai atiduoto lietuviuko, savo mamą iki šiol matančio tik retuose pasimatymuose, kuriuose neleidžiama dalyvauti dar dviem sesutėms, istorija.

Iš kitos mamos Norvegijos tarnybos vaiką paėmė, kai jam tebuvo 5 mėnesiai. Nuo 2013 m. vaikas iki šiol yra atskirtas nuo tėvų, pasimatyti leidžiama kartą per metus. Jis taip ir neišmoko nė vieno lietuviško žodžio.

G.Nausėdos pagalbos tikisi ir mama, iš kurios Norvegijoje 2015 m. buvo paimti du sūnūs. 7-erių ir 9-erių broliukai buvo išskirti, su giminaičiais bendrauti neleidžiama, tad vaikai prieš globėjus maištauja.

G.Leščinskienė neslepia, kad mamos nusivylusios Lietuvos institucijų abejingumu. Tačiau vilties dėl vaikų nepraranda. „Dažnai girdime, kad institucijos bejėgės, kad tėvai yra patys kalti. Tačiau vaikai pamirštami. Jeigu tėvai kalti, atskirkime juos nuo šios situacijos, pasodinkime į kalėjimą, jeigu jie tikrai kalti. Bet kodėl kenčia vaikai ir visi jų giminaičiai, likę Lietuvoje? Valstybė turi atstovauti visų jų interesams, apginti juos. Tikimės pagaliau išgirsti oficialią prezidento poziciją dėl mūsų vaikų teisių užtikrinimo Norvegijoje“, - sakė G.Leščinskienė.

„Vakaro žinios“ pasiteiravo, ar prezidentūroje nagrinėjamas mamų laiškas, galbūt paaiškėjus, kad joms negalėjo padėti kitos šalies institucijos, jos sulauks paties prezidento pagalbos? Kol kas prezidentūra tik patvirtino, kad laišką gavo ir jį analizuoja.