Anot švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio, sujungti dvi aukštąsias mokyklas - Kauno medicinos universitetą ir Lietuvos veterinarijos akademiją - į vieną Lietuvos sveikatos mokslų universitetą kainavo 130 mln. litų. Ministras teigia, kad priverstinai aukštosioms mokykloms jungti ši Vyriausybė lėšų nešvaistys.
„Dviejų universitetų sujungimas kainavo labai brangiai. Buvęs ministras Gintaras Steponavičius tam reikalui išleido, man atrodo, daugiau nei 130 mln. litų. Aš nemanau, kad dirbtinai mes turime tiek dėti pinigų į universitetų sujungimą“, - teigė D.Pavalkis.
Jo nuomone, universitetų jungimasis taps savaiminiu procesu. Siekdamos atsilaikyti prieš populiarėjantį virtualų mokymąsi, aukštosios mokyklos turės ieškoti išeičių.
„Europos ir pasaulio universitetų tendencijos rodo, kad ateinant virtualiam, elektroniniam mokymuisi universitetų poreikis tikrai mažės. Išliks tie universitetai, kurie sugebės susikoncentruoti, susijungti, pasiūlyti tas programas, kurios gebės atsilaikyti prieš elektroninį universitetą, atsirandantį dėl globalizacijos“, - sakė ministras.
D.Pavalkis sutiko, kad šiuo metu Lietuvos aukštosios mokyklos siūlo labai daug studijų programų, kuriomis stengiamasi privilioti kuo daugiau naujų studentų.
Anot jo, naujos studijų programos buvo kuriamos ne tik jaunimui masinti, bet ir ES struktūrinių fondų paramai panaudoti. Aukštųjų mokyklų studijų programoms atnaujinti buvo numatyta 40 mln. litų. „Buvo labai įdomu rengti tas programas, nes už tai ateidavo kažkiek pinigų“, - neslėpė ministras.
Jo nuomone, ydinga, kai kiekviename universitete stengiamasi parengti kuo daugiau įvairių sričių specialistų.
„Nėra Lietuvoje tiek profesūros ir tiek dėstyti galinčių žmonių, kad visuose universitetuose parengtų kokį nors specialistą. Sporto universitetas bando dėstyti mediciną. Medicinos universitete įkurtas Sporto institutas. Vytauto Didžiojo universitetas bando dėstyti dailę ir menus. Atėjo prašymas leisti VDU dėstyti technologijas...“ - pavyzdžių pateikė D.Pavalkis.
Svarstoma universitetams siūlyti koncentruotis į tam tikras studijų kryptis. Be to, rengti įvairiapusiškesnius specialistus, kurie, pasikeitus situacijai darbo rinkoje, galėtų nesudėtingai persikvalifikuoti.
„Mūsų idėja, dėl ko mes diskutuojame, - universitetams palikti ne studijų programas, o studijų kryptis. Jei žmogus atėjo į inžineriją, kad jis stotų ne į dešinio ar priekinio rato inžineriją, bet į inžineriją kaip tokią“, - aiškino ministras.
„Tai ne vienos dienos, ne vieno posėdžio, ne vieno pasitarimo klausimas“, - pridūrė jis.
