Mokslas nuo 6 m.

Prieš kelias dienas buvo pranešta, kad Seimo rudens sesijai bus teikiami įstatymo pakeitimai, kuriuos siūlo prezidentas.

G.Nausėda siekia, kad priešmokyklinis ugdymas, prasidėtų nuo 5 metų, o pradinis nuo 6 metų. Taip pat prezidentas siūlo vaikams iš socialinės rizikos šeimų įvesti privalomą ikimokyklinį ugdymą.

Prezidentūroje jau parengtas įstatymo projektas. „Ikimokyklinis ugdymas vyksta šeimoje, o tėvų (globėjų) pageidavimu - pagal ikimokyklinio ugdymo programą. Vaikui, augančiam socialinę riziką patiriančioje šeimoje, ikimokyklinis ugdymas yra privalomas ir užtikrinamas pagal švietimo, mokslo ir sporto ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą tvarką. Vaikui ikimokyklinis ugdymas gali būti privalomas ir kitais švietimo, mokslo ir sporto ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytais atvejais bei tvarka", - rašoma parengtame įstatymo projekte. Projekte jau įtvirtinta ir nuostata ankstinti priešmokyklinį bei pradinį ugdymą.

Švietimo įstatymo pataisos, susijusios su ikimokyklinio ugdymo užtikrinimu, įsigaliotų nuo 2021 m. pradžios, su priešmokyklinio ugdymo ankstinimu - nuo 2023 m., o su pradinio ugdymo ankstinimu - nuo 2024 metų.

Svarbus ryšys su šeima

Laisvos visuomenės institutas, sukūrė kreipimąsi į prezidentūrą, kurį jau pasirašė per 1000 susirūpinusių piliečių. Kreipimasis vadinasi „Pirmieji vaiko ugdytojai yra tėvai, o ne valstybė."

Visuomenininkai tikina, kad G.Nausėdos siūlymai nebuvo suderinti su visuomene.

Kreipimesi autoriai teigia, kad nėra tyrimų, kurių išvados rodo bendrą tendenciją, kad ikimokyklinis ugdymas nulemia geresnį akademinį ugdymąsi ir jo rezultatus: „Negalime teigti, kad tie vaikai, kurie lankė darželį, vėliau geriau mokosi, palyginus su tais, kurie nelankė. Svarbu atsižvelgti ir į kitus tyrimų aspektus (ne vien į akademinius vaikų pasiekimus), kurie rodo, kad mažamečiams vaikams yra ypač svarbus artimas ryšys su mama, šeima ir buvimas stabilioje, ramioje namų aplinkoje. Ankstyvas atskyrimas nuo mamos ir šeimos daro žalą vaiko raidai bei jo psichinei ir dvasinei gerovei viso gyvenimo perspektyvoje."

Teksto autoriai pastebi, jog Lietuvoje yra šeimų, kurios linkusios ikimokyklinio amžiaus vaikus ugdyti šeimose, kai vienas sutuoktinių atsisako profesinės veiklos, karjeros, didesnių pajamų galimybės. Tokio ugdymo metu vaikai gauna ne tik formalias žinias, bet ir nuoširdžią meilę, rūpestį, individualų dėmesį bei, svarbiausia, psichologinį saugumą ir vertybinį pagrindą, grindžiamą šeimos išpažįstama pasaulėžiūra. Kreipimesi primenama, kad ugdymas namuose leidžia tėvams vykdyti LR Konstitucijos 26 str. garantuojamą teisę ir pareigą - nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.

Pokyčiams nepasiruošta

Išgirdusi prezidento planus, viešą kreipimąsi išplatino ir psichologė Ramunė Murauskienė. „Su kokia švietimo bendruomene buvo aptartas ir sudarytas prezidentūros pateiktas Įstatymo pakeitimo paketas", - viešai šalies vadovo klausia specialistė.

„Seimo Švietimo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša jau 2018 metais viešai teigė, kad 2020 metais bus ankstinamas ugdymas visiems visoje Lietuvoje gyvenantiems vaikams. Kaip per 2 metus buvo pasiruošta šiam pokyčiui? Kaip buvo rengiami pedagogai, tėvai?

Kaip dabar atrodo visa infrastruktūra, į kurią pateks vaikai metais anksčiau ugdytis? Ar buvo ištirti ugdymą anksčiau pradėję vaikai? Ar buvo stebimi jų akademiniai pasiekimai? Kokios buvo padarytos išvados?" - klausia R.Murauskienė.

Savo viešame kreipimesi specialistė pateikia ir daugiau klausimų šalies vadovui. „Būtina akcentuoti, kad tas trečdalis pažeidžiamiausių vaikų, apie kuriuos kalbama, tai yra maždaug 1500 vaikų, kurie neturi fizinių galimybių patekti iki darželio, bet nebūtinai susiję su rizikos aplinka šeimose. Miestuose darželius lanko apie 90 procentų miestų vaikų.

Ar suvokiame problemos „dydį"? Kodėl valstybės politika, nukreipta į šeimų gerovę, virsta policinės valstybės apraiškomis?" - prezidentui klausimus vieną po kito užduoda psichologė R.Murauskienė.

Atsakymų kol kas negirdėti.

Vakaro žinios" skelbia visą psichologės R.Murauskienės ir Laisvos visuomenės instituto teisės eksperto Ramūno Aušroto kreipimąsi:

Privalomojo ugdymo ankstinimas - daugiau žalos ar naudos?

LR Prezidentas Gitanas Nausėda 2020 m. rugpjūčio 31 d. pristatė šalies švietimo sistemos pokyčių viziją. Valstybės vadovas pasiūlė vieneriais metais ankstinti ikimokyklinį ir pradinį ugdymą bei nustatyti, kad ikimokyklinis ugdymas būtų privalomas visiems Lietuvos piliečių vaikams. Ar šie įstatymo pakeitimai reikalingi, norint užtikrinti vaikų gerovę? Ar nėra pažeidžiamos tėvų teisės ir laisvės? Kokias rekomendacines gaires pateikia specialistai?

Planuojami pokyčiai gali atsilieps vaikų raidai ir saugumui

Visų pirma, dabartinė švietimo sistema, tiek ikimokyklinio ugdymo tradicijos, įpročiai, tiek priešmokyklinio ugdymo standartai bei pradinio ugdymo rigidiškos programos nesudaro galimybės ankstinti ugdymo ar daryti jo privalomu. Būtina duoti laiko sistemos keitimui ir tik šio proceso eigoje akcentuoti ugdymo naudą tai mažumai vaikų, apie kurią kalba Prezidentas. Pagalba tokiems vaikams turi būti kompleksinė: tai neturi būti jų „išrovimas" iš šeimų, būtina kurti pagalbos sistemą, kuri šeimų švietimo būdu, nuolatine pagalba tėvams plėtojant tėvystės įgūdžius, suteiktų tėvams trūkstamų kompetencijų prisiimti deramą atsakomybę už vaikus ir, bendradarbiaujant su ikimokyklinio ugdymo įstaiga, parinkti vaikams tinkamiausią ugdymo formą. Ikimokyklinio darželio prievolė daugumoje atvejų suteiktų didžiulę žalą šeimos gerovei, saugumui bei vaikų tinkamai raidai. Būtina keisti ir gerinti sistemą toms šeimoms, kurioms valstybės pagalba yra būtina. Valstybės šeimos politika turi būti nukreipta ne į šeimos nugalinimą priimti sprendimus, o į šeimos kompetencijų stiprinimą, kad tėvai galėtų tinkamai rūpintis savimi ir savo vaikais.

Antra, privalome atvirai kalbėti ne tik apie vaikams daromą žalą priverstiniu instituciniu ugdymu ar jo ankstinimu, ne tik apie tėvų nuoseklaus ir plačiai prieinamo švietimo stoką, bet ir apie pedagogų viršvertinę atsakomybę, kuomet pedagogai turi individualizuoti ugdymą, realiai neturėdami tam nei galimybių, nei žmogiškųjų resursų, nei specialiųjų kompetencijų. Privalome pripažinti, kad pedagogas yra įspraustas į 45 minučių ugdymo procesą su neadekvačiais standartais, kurie yra skirti visiems, ugdymo rezultatų matavimo procedūromis, kai pametamas visuminis ugdymas, pagrindinis ugdymo dalyvis - vaikas, o atliekamas tik fragmentiškas ugdymas, skirtas tam tikrų valstybės pareigūnų interesų užtikrinimui, kai didelė žmogiškųjų ir kitokių resursų dalis atiduodama laikinų ugdymo rezultatų matavimui ir analizei, o ne ugdymo kokybės gerinimui bei švietimo sistemos plėtojimui. Privalome liautis varžytis su užsienio šalimis, o koncentruotis į Švietimo įstatyme nurodytus unikalius, prasmingus, visuminius, brandžius švietimo tikslus ir jų siekti ne per vienerius mokslo metus, o per visą individo ugdymo ir ugdymosi procesą. Nei ikimokyklinė ugdymo įstaiga, nei mokyklinė ugdymo įstaiga negali tapti vaikams, pedagogams ir tėvams nuolatinis, nepaliaujamas estafečių ir didėjančios konkurencijos chaosas.

Trečia, dėl pedagogų psichologinės charakteristikos Lietuvoje ypatumų, negalime leisti organizuoti specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų integravimo visais atvejais.

Lietuvos pedagogai nuolat yra atitraukiami nuo jų tiesioginio darbo dėl politinių ambicijų organizuojamų eksperimentų. Tikėtina, kad sistemingai plėtojant unikalią Lietuvos švietimo sistemą, pedagogai gebės atpažinti, kokių spec. poreikių vaikai gali mokytis bendrose klasėse, o kokiems vaikams reikia individualizuoto ugdymo kitose ugdymo aplinkose. Negalime reikalauti iš pedagogų to, ko jie negali duoti. Toks prievartavimas yra žalingas ir daugumai spec. poreikių vaikams, tik to nesupranta dauguma vaikų tėvų. Tiesa yra ta, kad dažniausiai specialiųjų poreikių vaikams įprasta institucinio ugdymo aplinka yra ne naudinga, o žalinga, nes sukelia papildomus sunkumus ne akademinio ugdymo srityse. Tai atitraukia nuo ugdymo tikslų ne tik pedagogą, ne tik daugumą vaikų klasėje, bet riboja ir patį spec. poreikių vaiką. Šiuo metu egzistuojanti pagalbos sistema dažnoje mokykloje yra netinkama ne dėl pedagogų ar kitų specialistų kompetencijų stokos, bet dėl netinkamos ugdymo aplinkos. Būtina šviesti spec. mokinių tėvus ir skatinti juos ieškoti jų vaikams tinkamiausių ugdymo aplinkų tiek formaliame, tiek neformaliame ugdyme. Valstybės politika šioje srityje turi būti nukreipta į konkrečios mažumos stiprinimą, o ne į chaoso įvedimą daugumai. Praktiškai kiekvienas spec. poreikio vaiko atvejas yra unikalus ir turi būti peržiūrimas individualiame vaiko, šeimos ir konkrečios ugdymo įstaigos, konkrečios klasės kontekste. Negali būti prievolės, bet kokių spec. poreikių vaikams ugdytis pagal gyvenamą vietą, nes tai labiausiai nuskurdintų spec. poreikių vaikus.

Būtina įsisąmoninti ir politikams, ir LR Prezidentui: kurdami Švietimo tikslus atitinkančią mokyklą, galime sudaryti sąlygas ugdymo ankstinimui ir spec. poreikių vaikų gausesniam integravimui. Tačiau tai neturėtų būti prievolė, o tik galimybė, kaip valstybės pagalba tėvams atsakingai parinkti tinkamiausią kiekvienam vaikui ugdymą. Valstybė, vietoj naujų prievolių įvedinėjimo, turėtų stiprinti ir palaikyti šeimų, o ypač gausių šeimų, kūrimąsi, formuojant joms palankią valstybės politiką. Tai padėtų spręsti kur kas aktualesnes ir jau įsisenėjusias šalies demografines, socialines bei ekonomines problemas.

Įstatymai nustato, tėvai - pirmieji vaiko ugdytojai

Prezidento siūlomos teisėkūrinės iniciatyvos yra susijusios su tėvų teisių ir pareigų įgyvendinimu, todėl jas, pagal Lietuvos Teisėkūros pagrindų įstatymą, yra būtina įvertinti pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principo šviesoje, reiškiančiu, kad teisės aktų nuostatos turi užtikrinti ir negali paneigti Europos Sąjungos teisės aktuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, Lietuvos Konstitucijoje, LR įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų asmens teisių ir laisvių, teisėtų interesų.

Pagrindiniai vaikų ugdytojai yra tėvai. Švietimo sistema šioje srityje atlieka pagalbinę funkciją, bet neturėtų jų pakeisti. Tokia išvada darytina remiantis LR Konstitucijos ir Europos Žmogaus Teisių Konvencijos nuostatomis.

LR Konstitucijos 38 str. 6 d. numato, kad tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, o to pačio str. 2 d. sako, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Sistemiškai skaitant šias konstitucines nuostatas, darytina išvada, kad valstybės funkcija šioje srityje yra subsidiari.

Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 1 papildomo protokolo (iš dalies pakeisto 11 protokolu) 2 str. nustato dvi teises: pirma, vaikų teisę į mokslą (ir atitinkamai, valstybės pareigą tai garantuoti) bei tėvų teisę parinkti savo vaikams švietimą ir mokymą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus (ir valstybės pareigą šią tėvų teisę gerbti). Be kitų dalykų, ji apima ir teisę parinkti savo vaikams ikimokyklinio ugdymosi formą, spręsti dėl pradinio ugdymo pradžios laiko. Europos žmogaus teisių teismo praktika šios nuostatos atžvilgiu sako kelis dalykus: a) kad tai yra išimtinė tėvų teisė (Eriksson prieš Švediją, 1989), b) kad valstybė turi pozityvią pareigą šios tėvų teisės atžvilgiu. Protokole esantis žodis „gerbia" „reiškia daugiau negu vien tik „pripažinti", ar „atsižvelgti"; pagal savo verbalinę konstrukciją jis nurodo ne tik susilaikymą, bet ir valstybės narės pozityvią pareigą".

Atitinkamai yra suformuluotos ir dabar galiojančios LR Švietimo įstatymo nuostatos: įstatymo 7 str. 2 d. numato, kad Ikimokyklinis ugdymas vyksta šeimoje, o tėvų (globėjų) pageidavimu - pagal ikimokyklinio ugdymo programą. Švietimo ir mokslo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka ir atvejais vaikui ikimokyklinis ugdymas gali būti privalomas. Remiantis Lietuvos Konstitucija ši nuostata interpretuotina kaip kalbanti apie tuos atvejus, kai šeimai yra reikalinga pagalba, t. y. kai šeima negali pati tinkamai atlikti jai priklausančios vaikų ugdymo pareigos. Būtina apibrėžti atvejus, kuomet tėvų ar globėjų teisė ir laisvė rūpintis vaikais būtų pripažinta kaip vaiko raidą žalojantis veiksnys. Turime siekti aiškių ir konkrečių kriterijų, pagal kuriuos atitinkamos valstybės institucijos galėtų tinkamai pasirūpinti tomis mažumomis šeimų ir jų vaikų, kai tėvystės įgūdžiai trikdo vaikų raidą ar ją stabdo.

Pagal 9 str. 3. d. pradinio ugdymo programą vaikas pradedamas ugdyti, kai jam tais kalendoriniais metais sueina 7 metai. Pradinis ugdymas pradedamas vaikui teikti vienais metais anksčiau, kai vaikas tėvų (globėjų) sprendimu buvo ugdomas pagal priešmokyklinio ugdymo programą metais anksčiau. Taigi, iš esmės įstatymo norma numato tėvų diskreciją, parenkant pradinio ugdymo pradžios laiką. Taip ir turėtų likti.

Psichologė R.Murauskienė papildo teisininko išsakytą mintį, atkreipdama dėmesį, kad taip ir turėtų likti: „Būtina į pagalbą tėvams organizuoti specialistus, kurie galėtų jau su esama Lietuvoje metodika ar kitais tinkamais metodais suteikti tėvams įžvalgų apie jo vaiko esamą raidą. Būtina šviesti tėvus, nes neišmanant ugdymo programų tęstinumo, brandus šešiametis pagal vienus kriterijus gali būti visai nebrandus po kelių metų egzistuojančioms ugdymo programoms. Tėvai neturėtų prarasti laisvės spręsti dėl vaikų ugdymo, tačiau turi būti numatyta tvarka, kai tėvus privalėtų konsultuoti jau esantys, tinkamai paruošti Psichologinės pedagoginės tarnybos ar kitų įstaigų specialistai bei jų komandos, įtraukiant logopedus ir spec. pedagogus.

Todėl manytina, kad priimant sprendimus dėl pradinio ugdymo ankstinimo turėtų būti numatyta galimybė tėvams leisti vaikus į mokyklą ir metais vėliau. Kaip rodo praktika, yra nedidelė dalis vaikų, kurie, sulaukę 6 metų, negalėtų be žalos jų psichikai pradėti priešmokyklinio ugdymo. Taip pat yra nedidelė dalis vaikų, kurie, sulaukę 7 metų, negalėtų be žalos jų psichikai pradėti pradinio ugdymo. Tai dažniausiai būna susiję su įvairiais smegenų funkcijų sutrikimais, kurie nenurodo vaiko intelektinių gebėjimų skurdumo, tačiau neleidžia vaikui vystytis pagal jo raidos ritmą, nes ugdymo programos yra per daug rigidiškos, akcentuojančios tokių vaikų nesėkmes, per didelį atotrūkį nuo ugdymo programų standartų, o pagalbos tinklas, esantis ugdymo įstaigose, negelbėja tokiems vaikams, o kelia dar daugiau streso, suteikia vaikams diskriminuojančias etiketes ir sudaro sąlygas į netinkamo pedagogų požiūrio plėtojimą."

Ikimokyklinio ugdymo srityje turi būti garantuota laisvė savo pareigas tinkamai atliekantiems tėvams apsispręsti, ar pasinaudoti valstybės teikiama ikimokyklinio ugdymo paslauga.

JTO Vaiko teisių konvencijos 8 str. numato vaiko teisę į identiškumą, o valstybė įsipareigoja šią vaiko teisę saugoti. Vaiko identiškumas formuojasi šeimoje, tad sprendžiant dėl pradinio ugdymo ankstinimo bei privalomo ikimokyklinio ugdymosi turi būti įvertinta, kokią įtaką šiam procesui gali turėti šie teisėkūriniai pasiūlymai.

LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 31 str. 2 d. nustato lygiaverčio valstybės ir savivaldybių institucijų ir tėvų bendradarbiavimo pareigą. Pagal ją, tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, sveikatos priežiūros ar kitokią pagalbą vaikui, jo tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą teikiantys specialistai, vaiko mokyklos vadovai, kiti švietimo paslaugų teikėjai, mokytojai, kiti specialistai, teikiantys psichologinę, socialinę pedagoginę ir specialiąją pedagoginę pagalbą, turi bendradarbiauti vaiko teisių užtikrinimo srityje, nepaneigdami Konstitucijoje įtvirtintos tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisės ir pareigos nevaržomai rūpintis vaiko religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus. Ši įstatymo nuostata galioja ir aukščiausioms valdžios institucijoms, kurių priimti teisėkūriniai sprendimai tiesiogiai įtakoja vaikų ir šeimų gerovę.