2 nuotr.„Respublikos“ savaitės žmonės - Lietuvos policijos pareigūnai. Per mėnesį policija nepanoro nustatyti, kas anonimiškai terorizuoja garsų kultūrologą, visuomenininką, publicistą, „Poezijos pavasario“ laureatą Vytautą Rubavičių. Ir tik grasinimams pasikartojus, visuomenei pasipiktinus, tyrimas buvo atnaujintas.
Gruodžio 11-ąją buvo įsilaužta į V.Rubavičiaus kompiuterį. Ekrane pasirodė grasinamos žinutės „išgyvensi iki Kalėdų“, „Pakasim“. Kultūrologui priėjus prie lango, kompiuterio ekranas pasipildė įrašu „nespoksok langan“. V.Rubavičius tas žinutes nufotografavo mobiliuoju telefonu, tačiau kitą dieną rado jį padėtą koridoriuje. O įrodymai jau buvo ištrinti.
Kultūrologas dėl šių anoniminių bauginimų kreipėsi į policiją ir pranešė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkui, teisininkui Vytautui Bakui. Šis paprašė, kad prie tyrimo prisidėtų ir Valstybės saugumo departamentas (VSD). Galutinis rezultatas - tyrimas numestas Vilniaus miesto 3-iajam policijos komisariatui ir policija nusprendė, kad grasinimų nebuvo, niekas į V.Rubavičiaus kompiuterį neįsilaužė, įrodymų neištrynė ir t.t. Ir - koks sutapimas! Vos tyrimas nutrauktas, V.Rubavičius gavo elektroninę anoniminę žinutę „Rubai, tau zopa greitu metu“.
Žmogus išsigalvoja? Per daug susireikšmino? Niekas keistų įrašų nesiuntinėjo? Tačiau, anot Seimo NSGK pirmininko V.Bako, tyrėjai patys nustatė, kad buvo keičiami prieinamo Wi-Fi taškų bevielio tinklo pavadinimai, kurie adresuojami V.Rubavičiui. Vadinasi, į asmeninį V.Rubavičiaus kompiuterį kažkas tikrai slapčia lindo. Negi tai nėra pakankamai pavojingas incidentas? Jei anonimai gali prilįsti prie V.Rubavičiaus kompiuterio, lygiai taip pat gali įsilaužti ir į generalinio prokuroro, krašto apsaugos ministro ar pradinių klasių mokytojos kompiuterį. Skirtumas tik tas, kad jei kas pabando piketuoti prie kokio nors prokuroro namų, kyla didžiulis skandalas. Kenkėjai, pabandę taikingai paveikti prokurorą, tampomi po teismus. O jei kas atsiųstų generaliniam prokurorui žinutę „pakasiu“ ar „tau artimiausiu metu zopa“, iškart prasidėtų įspūdingas tyrimas. Negailint nei techninių, nei protinių, nei finansinių resursų. Policija, o su ja teisingumo ranka, vaikytųsi įtariamąjį kaip tą istorinį Vilniaus Igorioką su kalašnikovu. Pats Seimo pirmininkas, savo pirmtakės Loretos pavyzdžiu, skambintų generaliniam policijos komisarui naktį - ar jau pagavote?
Policija kiekvienais metais gauna vaikiškais balsiukais išveblenamų telefoninių pranešimų apie „užminuotas“ mokyklas. Kažin ar labai tiki, bet vis viena policija, ugniagesiai gelbėtojai, išminuotojai važiuoja tikrinti. Teismus, mokyklas, savivaldybių pastatus ir t.t. Be jokių išsisukinėjimų. 100 proc. atvejų. Žmonių anoniminiai bauginimai elektroninėmis priemonėmis - irgi yra minos. Mūsų sąmonės užminavimas. Nematomas, bet sprogdinantis visuomenę iš vidaus. Įvarantis įtarumą ir baimę. Tokie nusikaltėliai - piliečių pasitikėjimo savo valstybe sprogdintojai. Daug pavojingesni nei išdykaujantys moksleiviukai, bandantys išvengti kontrolinio.
Galų gale pažvelkime į grasinimus V.Rubavičiui iš kitos pusės. Tai turbūt vienas iš nedaugelio dar likusių nepriklausomų publicistų, gana skeptiškai vertinančių Lietuvos ateitį Europos bendrijoje. Bent jau kultūriniu požiūriu tas autoriaus skepticizmas prieštarauja viešajai valdžios nuomonei. Tai neparankus publicistas. Gerbiamas. Gerai girdimas. Žmogus, kurio valdžioms tarnaujantys publicistai negali apšaukti nei „patvoriniu“, nei „vatnyku“. Nei „vata“, „runkeliu“, „agentu“. Tad gal panaudotos kitokios, jau elektroninės, atgrasymo ar viešo žmogaus sukompromitavimo priemonės. Žmogų apjuokti. Kad sakytų - geras publicistas, bet šįkart jam pasivaideno. Gal ir kai kuriuos tekstus rašė matydamas neaiškius regėjimus? O kodėl ne? Žmogų galima ir taip apšmeižti. Jei kitokios priemonės nepritaikomos. V.Rubavičius nei piketuoja, nei mitinguoja. Tik rašo. Prisikabinti sunkoka. Nebent per kompiuterį, kuriuo rašo. Kitus buvo galima sudoroti kitaip. Taikiame mitinge dalyvavę ar tiesiog praeidami sustoję Kovo 11-osios Akto signatarai euroskeptikai buvo tampomi po teismus. Iš jų buvo bandoma padaryti nusikaltėlius. Ant filosofo euroskeptiko Vytauto Radžvilo buvo užsiundyti studentai. Kaip kadaise Ivanovo miesto tekstilininkės ar Gorkio miesto darbininkai būdavo užsiundomi ant Boriso Pasternako, Aleksandro Soženicyno ir Anatolijaus Sacharovo.
Tad kam šiuo metu padeda policijos neveiklumas? Išankstinis įsitikinimas, kad „nieko rimto“? Padeda tikrai ne V.Rubavičiui.
Jei koks nors promilių padauginęs pilietis pagrasina S.Daukanto aikštei, reaguojama labai operatyviai. Nustatomas adresas. Atvežama ne užkanda, bet antrankiai. Operatyviai derėtų reaguoti į kiekvieną žodinį grasinimą žmogaus gyvybei. Nes beveik kiekvienas smurtas - šeimoje, gatvėje ar tarp valstybių - prasideda nuo grasinimo. Užčiaupsiu, duosiu per galvą, įvesiu teisingą santvarką ir t.t. Šuo taip pat iš pradžių tik urzgia. Tik vėliau suleidžia į „priešo“ blauzdą dantis. Policija turėtų nekreipti dėmesio į grasinimus tik tuo atveju, jei vyksta spektaklis. Otelas grasina pasmaugti Dezdemoną.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
