Partijos išgyvena lyderių krachą

Senosiose demokratijose įprasta, kad partiją į rinkimus veda jos pirmininkas. Britai tikriausiai nesuprastų, jeigu torius arba leiboristus būtų vedęs ne Borisas Džonsonas ar Džeremis Kobrinas, o, tarkime, komikas Rovanas Atkinsonas, arba seras Eltonas Džonas.

Lietuvoje seniai įsitikinta, kad žinomi veidai veikia. Startą tokiai patirčiai, prisiminkime, davė sportininkai, rimti ir nelabai dainininkai, šoumenai. Bet jiems niekad pirmųjų vietų neužleisdavo partijų vadai. Iki 2016-ųjų.

Tuomet ėjimas pasiteisino. Šiandieninis premjeras, sutikime, „valstiečiams“ atnešė daug rinkėjų balsų, į Seimą atvedusių niekam iki tol nežinomų „sąrašinių“.

Dabar istorija kartojasi. „Valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio kvietimas yra. Bet premjeras kol kas tyli. Mėgsta vaidinti neapsisprendžiantį Nežiniuką, kaip ir prieš prezidento rinkimus. Sako, apsispręs vėliau, galbūt vasarą. Jo pasakymas, jeigu eis, tai tik su LVŽS, rodo, jog jau apsisprendė. Antra vertus, nesakydamas „taip“, S.Skvernelis gali dar pasirinkti taškų, statydamas įvairias estakadas. Kol neištarta „taip“, naudojimusi Vyriausybės vadovo įgaliojimais jį tegali kaltinti tik „žurnaliūgos“.

Kitas klausimas, kodėl nei I.Šimonytė, nei S.Skvernelis nestoja į partijas? Juk visi seniai (po prezidento rinkimų - ypač) panelę Ingridą sieja su TS-LKD, o S.Skvernelį tapatina su „valstiečiais“. Variantų gali būti daug. Ypač jeigu bent išoriškai moki suvaidinti laisvą, neparsidavusį, neįsipareigojusį. O gal tiesiog netinka bendrapartiečiai ar partijos viešai deleguojamos vertybės?

Lyderis nelygu lyderiui

Seimo nario konservatoriaus Kęstučio Masiulio nuomone, būtų geriau, jeigu rinkimų sąrašą pradėtų partietis, bet, sako, kas įvykę konservatorių stovykloje - normalu ir ne pirmas atvejis nei pasaulio, nei Lietuvos istorijoje.

„Aš norėjau, kad ji būtų lyderė. Jeigu žiūrėtume iš partijos pragmatinių tikslų, I.Šimonytė tinkama. Ji puiki politikė, o visa kita yra antraeiliai dalykai“, - džiaugsmingai kalbėjo K.Masiulis.

Tačiau ar tai, kad partijos sąrašą ima vesti ne partijos pirmininkas, nerodo, jog partijoje vis dėlto nėra tikro lyderio?

„Galima tokias prielaidas bandyti implikuoti, aš tą suprantu, logikos šitaip klausiant galėtų būti. Bet tada noriu paklausti, o kai Karbauskis statė Skvernelį, ar jis pats nebuvo lyderis? Bet Skvernelis statomas todėl, kad jis turi tų savybių, kurių partinis lyderis neturi. Lyderiauti sąraše, lyderiauti įvaizdžio plotmėje yra vienas dalykas, o lyderiauti partijoje, biurokratinėje terpėje, kur reikia vakarais dirbti, reikalingos kitos savybės. Nebūtinai vienas ir tas pats žmogus gali turėti tų ir tų savybių. Ramūnas Karbauskis yra administratorius, sugeba partiją suvaldyti, strateguoti, bet kada jis pradeda šnekėti, tai, neduok Dieve“, - visiškai pateisino tokią praktiką K.Masiulis.

Politikas nesistebi, kad I.Šimonytė nestoja į partiją. Mat ir jo paties kelias pas konservatorius buvo ne be vidinių prieštaravimų. „Man tai buvo labai sunkus žingsnis. Partijos daro klaidų, reikia jas kritikuoti, o kaip saviškius gali kritikuoti? Todėl jos apsisprendimas man yra suprantamas“, - svarstė konservatorius.

Atsiskleidė visu gražumu

LVŽS pirmininkas R.Karbauskis „Vakaro žinoms“ dėstė, jog ieškoti vedlių nėra bloga praktika, nes tikslas „savaime aiškus“- patraukti daugiau rinkėjų. Konservatorių atveju - liberalų.

Tačiau, sakė jis, konservatoriai, prisivilioję I.Šimonytę, visiškai patvirtino, jog jie nėra jokie konservatoriai, o tikrų tikriausi liberalai, nes ši politikė į liberalų lyderes panaši „visom prasmėm“. Su konservatorių pavadinimu juos esą sieja tik Landsbergio pavardė.

Motyvas, kodėl iki šiol I.Šimonytė ir S.Skvernelis nėra partijų nariai, R.Karbauskiui taip pat labai gerai suprantamas: „Žmonės galvoja apie savo politinę karjerą. Kiekvienas politologas pasakytų, kad žmogui, kandidatavusiam ar turinčiam ambicijų kandidatuoti į prezidentus, tai daryti iš partinių pozicijų daug sunkiau. Tie žmonės tiesiog eina kitu keliu. Bet tai nereiškia, kad jie nėra komandos žmonės. Svarbiausia, kad jų vertybės būtų panašios.“

LVŽS vadas nepraleido progos priminti, kad G.Landsbergis kadaise tyčiojosi iš „valstiečių“,
S.Skvernelį vadindamas lizinginiu premjeru. Dabar, sako, konservatoriai padarė tą patį. „Mes nesityčiosime, tik leis sakyti, kad konservatoriai yra liberalų partija, vedama labai liberalios lyderės“, - R.Karbauskis leido suprasti prieš rinkimus gavęs gerą kortą.

Slėptis negražu

Socialdemokratų partijos pirmininkui Gintautui Paluckui tokie žaidimai, į kuriuos įsitraukė ir konservatoriai, ir „valstiečiai-žalieji“, kelia juoką.

Jis sako dar nepamiršęs, kai ne vienoje laidoje G.Landsbergis šaipėsi iš „valstiečių“, kad nesugeba susirasti lyderio tarp savų ir menkino S.Skvernelį.

„Kaip visa tai pamiršti? Man ta nauja mada - slėptis už kitų - nepatinka. Gabrielius slepiasi už plačių Ingridos pečių, Ramūnas - už Sauliaus. Tai kas čia vyksta, kokia partijų lyderystė?“ - klausė G.Paluckas ir dievagojosi naujų mesijų neieškosiantis. Socialdemokratai, žadėjo jų vadas, bus „tradiciniai ir unikalūs naujoje politinėje madoje“, nes juos ves partijos pirmininkas.

G.Palucko nuomone, skolinti lyderiai nestoja į partijas, kad turėtų laisvas rankas ir galėtų atsitraukti nuo partijos prisiimtų įsipareigojimų, programinių principų. I.Šimonytė, jo vertinimu, gerokai liberalesnė nei konservatorių partija, o S.Skvernelis - taip pat gerokai liberalesnis, nei „valstiečiai-žalieji“. „Kas buvo programose, kas buvo prižadėta žmonėms, tas buvo realizuojama selektyviai. Su konservatoriais bus lygiai tas pat - partija prižadės vienus dalykus žmonėms, o nepartinė premjerė sakys - „partija sau, o aš žiūriu sau“, - prognozuoja G.Paluckas.

Politologo Algio KRUPAVIČIAUS komentaras:

„Lietuvoje vedlių lizingo politika yra jokia naujiena. Matome tai ne pirmą ir ne antrą kartą. Ryškiausi pavyzdžiai praėjusiuose rinkimuose buvo Valentinas Mazuronis Darbo partijoje, kai patyrė visišką fiasko, o dar geresnis pavyzdys - Saulius Skvernelis, kuris ieškojo net keliose partijose, kas jį galėtų išsinuomoti kaip politiką.

Tai yra ženklas, kad politinės partijos patiria krizę, neturi lyderių, kad ideologijos yra dešimtame plane ir kad politika yra paversta viešaisiais ryšiais, kuriuose labai svarbu turėti kokį nors vieną šiek tiek patrauklesnį politiką arba būsimą pretendentą į politikus. Kartais politologai kalba apie partijų įasmeninimo tendencijas, bet, manau, kad tai tėra figos lapelis. Tuose argumentuose nedaug tiesos, tik savanaudiški išskaičiavimai, kaip manipuliuoti rinkėjais. Tuo viskas pasakyta, todėl reikia pasirinkti visuomenėje palankiau vertinamą politinį lyderį, nes apskritai partijų lyderiai visuomenei yra nepatrauklūs.

Politologas sako, kad vedlių „skolinimasis“ yra beveik tas pat, kas ir sąrašų puošyba visokių šoumenų ar kitokių garsesnių asmenybių pavardėmis. „Ta pati lizingo, nuomojamų įžymybių politika. Nesvarbu, ar kas nors būtų anksčiau viešajame administravime karjerą daręs, kaip S.Skvernelis, arba atėję iš kitų veiklų. Kai tokių asmenybių yra viena kita partijos sąrašuose, tai nėra didžiulė nuodėmė. Bet kai tokia praktika tampa iš esmės pagrindine patraukti rinkėjus, ideologijos, politinės programos, vertybės yra išplaunamos.