1 nuotr.„Respublikos“ savaitės žmonės - dešimt naujai išrinktų mūsiškių europarlamentarų. Išskyrus į Europos Parlamentą iš „valstiečių“ sąrašo išrinktą legendinį krepšininką Šarūną Marčiulionį. Užleidusį savo iškovotą vietą kitam „valstiečiui“ Stasiui Jakeliūnui, nes pats ketina daugiau dėl valstybės nuveikti ne Briuselyje, o Lietuvoje.
Matyt, anksčiau su „valstiečių“ lyderiais ar vienu lyderiu susitarus, Š.Marčiulionis atliko tik garvežio, traukiančio „valstiečių“ reitingų sąstatą, funkciją. Kad tvirčiau jaustųsi Briuselio senbuvis, pirmu numeriu įrašytas „valstietis“ Bronis Ropė. Tai rodo, jog partijos visiškai teisingai nepasitiki rinkėjų ištikimybe. Todėl stengiasi apsistatyti garvežiais. Nieko originalaus. Tokie garvežiai funkcionuoja ir per Seimo ar savivaldybių rinkimus. O šiemet renkant Europos Parlamentą, garvežiais pasidarbavo ne tik Š.Marčiulionis, bet ir Seimo narė Aušra Maldeikienė bei naujasis konservatorių garvežys į Briuselį - profesorius Liudas Mažylis. Pastarieji savo mandatų tikrai neatsisakys. Ypač A.Maldeikienė. Pati susikonstravusi savo garvežį, pati padirbėjusi juo ir išskridusi Briuselin, net ne geležinkeliu, o autopilotu. Lietuvos politinėje istorijoje tai kol kas pirmas atvejis, kai asmuo, neturintis jokio politinio užnugario, vien savo jėgomis patenka į Europarlamentą. Net Antanas Guoga, šiemet visgi klaidingai numatęs kortų ėjimus, niekada nelošė taip akiplėšiškai va bank kaip A.Maldeikienė. A.Guoga šliejosi prie partijų, o A.Maldeikienė - tik prie savo personos. Ir laimėjo. O laimėtojai neteisiami.
Didžiulė alga suveiks kaip narkozė
Ką parodė Europos Parlamento rinkimai? Kad Lietuvoje partijos savo garbius partiečius išsiunčia į Briuselį kaip į padėvėtų, vietoje nereikalingų, bet vis dar prabangių daiktų komisą. Naujų idėjų, tokių kaip filosofo Vytauto Radžvilo, Europos Sąjungos rekonstravimo, gelbėjimo vizijų, pasirodo, nereikia. Lietuvoje Briuselis suvokiamas ne kaip Europos vienokia ar kitokia ateitis, vienoks ar kitoks valstybių bendradarbiavimo, jungimosi ar net susiliejimo būdas, bet kaip komisas. Sendaikčių, senpartinių senžmogių surinktuvė. Ne utilizacijai, bet paskutiniam ar priešpaskutiniam panaudojimui. O kad į komisą išsiunčiami nejaustų skausmo, užpilami dideliais pinigais. Kaip narkoze. Jei europarlamentaro alga - 6825 Eur į rankas, o dar gauni 307 Eur dienpinigių, 4342 Eur kanceliarinėms išlaidoms ir kas mėnesį 24 164 Eur samdomiems padėjėjams - tai pati paveikiausia narkozė. Gali išpjauti bet kokį apendiksą ar panaikinti bet kokį smegenų vingį. Pinigais užslopintas žmogus jau nekliedės apie nacionalinius ES valstybių interesus bei skirtumus. Reikia konfederacijos? Labai prašom. Nereikia? Irgi prašom.
Tad kai Lietuvos rinkėjas suvokia Briuselį kaip komisą, visi, per rinkimus nepatekusieji į Europos Parlamentą, turėtų tik džiaugtis. Vadinasi, jie lietuvių dar nenurašyti. Dar tinkami funkcionuoti Lietuvoje.
Kuo jie neįtiko?
Naujajai konservatorių kartai rinkėjams nepopuliarus, bet partijoje garbingas Andrius Kubilius buvo prasta dabarties etiketė. Gerbk, kiek nori, bet vis vien partijos reitingams kenkia. Netinka viešajai visuomenės opinijai. Lygiai taip pat, kaip pavardė Landsbergis. Atlikusi savo funkciją prieš kelis dešimtmečius, bet dabarčiai jau neaktuali. Dabartys, kad ir kaip būtų pikta, yra nesentimentalios. Kad kuo mažiau dvelktų komisu, praeitimi. Antraip būtų ne dabartys, bet memuarai. Naujajai konservatorių kartai ėmė trukdyti ir gana rėksminga partietė-kulkosvaidininkė Rasa Juknevičienė. Pastaruoju metu ne padedanti partijos įvaizdžiui, bet savo rėksmingumu tik kenkianti. Todėl jungtinėmis konservatorių elektorato pajėgomis iškomandiruota į Briuselį. Čia dirbs, triūs, kol visi, įskaitant gimtąją partiją, pamirš. Kaip pamiršo Laimą Liuciją Andrikienę. Ar kaip kai kurie europarlamentarai patys pamiršo, jog Europos Parlamente ne tik sėdima, bet dar ir dirbama.
Visus išsiuntė kuo toliau. Bet dėl skirtingų priežasčių
Mūsiškis vienuoliktukas, kiek bežiūrėtum, neturi bendro visus vienijančio vardiklio. Nebent tai, jog rinkti Lietuvoje. Be jokio įtikinamesnio įrodymo, jog atstovaus būtent Lietuvai. Lietuvos rinkėjai išsiuntė į Briuselį dvi moteris, kurių pagrindinis požymis (atsiprašau!) - rėksnės. Išsiuntė, tiksliau - nuolat siuntinėja į Briuselį vieną politiką, kurio pagrindinis požymis - Lietuvos lenkas. Išsiuntė į Briuselį žmogų, kurio požymis - Vasario 16-osios aktas. Kito požymis - krepšininkas. Dar vieno - Ramūno Karbauskio žmogus. Išsiuntė į Briuselį dar vieną politiką, kurio pagrindinis požymis - nesvarbu - Darbo (ar nedarbo) partijos, bet žmonėms tas savas vyrukas patinka. Net kai meluoja, jog suvienodins visų ES piliečių vidutinius atlyginimus. O socdemams ir nukraujavusiems liberalams, matyt, buvo daug naudingiau, kad prieš akis nesimakaluotų populiarioji Vilija Blinkevičiūtė, auksinių šaukštų skandalo paliestas Juozas Olekas ir vietinei politinei rinkai netinkantis Petras Auštrevičius. Tegul sėdi jie Briuselyje per amžius amen. Ir saviškiams, likusiems Vilniuje, netrukdo.
Ta pati klusni nuobodybė…
L.Mažylis, R.Juknevičienė ir A.Kubilius, matyt, bus pačioje didžiausioje Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijoje. J.Olekas ir V.Blinkevičiūtė atsidurs Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijoje. V.Blinkevičiūtei galbūt vėl bus patikėta vadovauti Moterų teisių ir lyčių lygybės komitetui. Tai aukščiausias Lietuvos politikų pasiekimas EP. V.Uspaskich su Petru Auštrevičiumi darbuosis Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijoje. B.Ropė - Žaliųjų (Europos laisvojo aljanso) frakcijoje, o Valdemaras Tomaševskis - Europos konservatorių ir reformistų frakcijoje. Kokią frakciją pasirinks A.Maldeikienė? Galbūt tą, kurioje posėdžiaus R.Juknevičienė. Nes unisonu rėkti už šventą Lietuvos reikalą smagiau. Kad ir kaip būtų, mūsų vienuoliktuke nėra nė vieno europarlamentaro, kuris siūlytų ES reformuotis. Visas vienuoliktukas - kaip vienuolika nugludintų, lengvai prognozuojamų akmenukų. Nė vieno kampuoto. O gaila. Kai Lietuva Europos Parlamente teturi vos 11 vietų, tos vietos, kad jas kiti pastebėtų, turėtų būti itin kampuotos, dygliuotos. Aršios, aštrios, originalios. Kad iš minios išsiskirtų. Bet ne. Mūsiškiai turi įprotį taip susilieti į pilką masę, kad net mes patys jų neatsimename. Pvz., kiek lietuvių prisimena mūsiškes europarlamentares Jolantą Dičkutę ar Justiną Vitkauskaitę? Kokioms partijoms atstovavo ir kokioms frakcijoms? Būtų puikus klausimas „protmūšiams“.
