Nemokumo administratorių problematika ES

Kalbant apie kylančias problemas Europos Sąjungoje, būtina paminėti specializuotų teismų, sprendžiančių išimtinai tik bankroto ar restruktūrizacijos klausimus, nebuvimą. Žinoma, dažniausiai bylos būna nagrinėjamos teisėjų su didele patirtimi verslo teisės klausimais. Didelė dalis Europos Sąjungos valstybių atitiktų šį tipažą, pavyzdžiui, Airija, Kroatija, ne išimtis ir Lietuva bei daugelis kitų valstybių narių, kadangi tokiose valstybėse nėra specializuotų teismų, tačiau teismai, sprendžiantys nemokumo klausimus, turi aukštą žinių lygį bankroto bylų klausimuose.

Egzistuoja ne tik specializuotų teismų trūkumas, tačiau ir neretai valstybėse narėse nemokumo administratoriai nesudaro atskiros bei nepriklausomai reglamentuojamos profesijos. Vokietija yra tipiškas šio teiginio pavyzdys, kadangi Vokietijoje nemokumo administratoriai nėra licencijuojami, tačiau teismai paskiria teisininką, besispecializuojantį nemokumo teisėje, atlikti veiksmus, kurie būtų priskirtini nemokumo administratoriui. Norint įgyti šią kvalifikaciją, teisininkas turi lankyti specialius kursus, išlaikyti specializuotą egzaminą bei įgyti praktinės patirties, susijusios su nemokumo procesu. Tam, kad teisininkas išlaikytų kvalifikaciją, jis turi kiekvienais metais dalyvauti teoriniuose mokymuose, skirtuose kelti profesinę kvalifikaciją. Italija ir Liuksemburgas taip pat iliustruoja bendrą Europos Sąjungos kontekstą tuo, jog nėra tokios profesijos, kaip „nemokumo administratorius“, tačiau nemokumo administratoriai dažniausiai yra dalis kitos profesijos, tokios kaip teisininkai ar buhalteriai. Kitą vertus, yra valstybių, kurios turi atskirą teisinį įstatymą, juridinį kodeksą, skirtą susisteminti nemokumo administratorių licencijavimą. Pavyzdžiui, Rumunija įsivedė tokį įstatymą 2006 m., Portugalija – 2013 m., po jos sekė Airija – 2014 m.  bei Kipras – 2015 m. Portugalijos nemokumo įstatymas reglamentuoja nemokumo administratorių paruošimą, profesinę kompetenciją, įgaliojimus bei pareigas, darbo užmokestį, administratorių priežiūrą bei paskyrimą.

Daugiau nei trečdalyje Europos Sąjungos valstybių nemokumo administratoriaus paskyrimas konkrečiai bylai labai stipriai priklauso nuo kreditorių. Nors prerogatyva paskirti dažniausiai yra paliekama teismų kompetencijai, tačiau dažnu atveju kreditoriai gali dalyvauti pasiūlymų, rekomendacijų, teikimo ar netgi visiško paskyrimo, kur teismai atlieka tik tvirtinimo funkciją, veiksmuose. Valstybių leidimas kreditoriams dalyvauti paskyrimo procese dažnai yra aiškinamas tuo, jog nemokumo administratorius, atstovauja kreditorius, stengdamas patenkinti bendruosius jų interesus. Tačiau kreditorių dalyvavimas tokiame procese ne visada gali būti laikomas patikimu, nors pastarieji siekia apsaugoti savo turtines teises, bet egzistuoja galimybė kreditoriams, pavyzdžiui, pasinaudojant „savo“ nemokumo administratoriaus padėtimi, pažeisti mokėjimų eilę, perimti įmonės turtą kitokiais būdais nei yra reglamentuotas įstatymuose.

Kitose ES valstybėse narėse, pavyzdžiui, Vengrijoje, Slovakijoje, taip pat ir Lietuvoje, yra naudojamos kompiuterizuotos elektroninės atsitiktinio nemokumo administratoriaus paskyrimo sistemos. Viena vertus, tai yra puikus būdas apsaugoti profesinę reputaciją, visuomenės pasitikėjimo atžvilgiu, nes kompiuterizuotos programos, atsitiktinai paskirdamos nemokumo administratorių, užkerta kelią išankstiniams susitarimams.

Toliau gilinantis į profesinės reputacijos klausimą, būtina paminėti, jog tvirta bei efektyvi priežiūros sistema bei disciplina yra svarbūs elementai, norint sukurti ir išlaikyti pasitikėjimą nemokumo administratorių profesija. Akivaizdu, jog šiuo metu yra stengiamasi užtikrinti, kad nemokumo administratorius būtų kuo kompetentingesnis. Jeigu būtų galima nemokumo administratoriaus pareigybes užimti be jokio specializuoto išsilavinimo ar pakankamo praktinių žinių kiekio, tai iškiltų didžiulė rizika, jog nekompetentingas darbuotojas bus išnaudojamas nesąžiningų asmenų, siekiančių asmeninės naudos. Pavyzdžiui, įmonės valdymo organai galėtų nuspręsti likviduoti įmonę ir pasirūpintų, jog būtų paskirtas reikiamas nemokumo administratorius, kuris dėl nepakankamo žinių kiekio ar dėl nepatyrimo sutiktų parduoti įmonės verslą už pernelyg mažą kainą kitai įmonei, įkurtai tų pačių asmenų. Vadovaujantis tokia schema, likviduotos įmonės vadovai galėtų tęsti verslą naujai įsteigtoje įmonėje, be jokių skolų ar finansinių įsipareigojimų, kai, tuo tarpu, likviduotos įmonės kreditoriai būtų palikti su reikalavimais, kurie greičiausiai taip ir nebus patenkinti. Drausminės priemonės prieš nemokumo administratorių turėtų būti valstybės arba profesinio organo atsakomybėje, priklausomai nuo to, kaip valstybėje yra apibendrinama nemokumo administratorių profesija.

Nemokumo administratoriams, daugiau ar mažiau, visose ES valstybėse narėse yra privalomas draudimas, tačiau, kai kuriose šalyse, nemokumo administratoriai skundžiasi, jog sunku surasti tinkamą draudiką. Kai kuriose ES valstybės draudimas nemokumo administratoriams yra reikalaujamas įstatymų pagrindu, tačiau kitose ES valstybės narėse draudimas yra labiau praktikos bei profesinio reguliavimo dalykas, t. y. daugumoje šalių nemokumo administratoriai yra teisininkai ar apskaitininkai, todėl šių profesijų atstovams draudimas yra privalomas norint gauti minėtų profesijų licencijas. Kai kurios ES šalys nubrėžia ribą tarp lojalumo draudimo ir profesinio aplaidumo draudimo. Lojalumo draudimas yra skirtas padengti žalą, kilusią dėl sukčiavimo ar lėšų pasisavinimo, na, o profesinio aplaidumo draudimas reikalingas tam, kad būtų atlyginta žala, kilusi dėl nemokumo administratoriaus, nors ir sąžiningų, tačiau netinkamų veiksmų, kurie sukėlė žalą. Taigi, užtikrinti, jog visoje Europos Sąjungoje nemokumo administratoriai turėtų draudimą yra labai svarbu praktikoje, nors ir daugumoje valstybių narių šis aspektas jau egzistuoja. Pavyzdžiui, Lietuvoje, šiuo metu, egzistuoja fizinių asmenų bankroto administratoriaus, juridinių asmenų bankroto administratoriaus bei restruktūrizacijos administratoriaus draudimai, tačiau įvedus naująjį įstatymą, yra tikimąsi, jog liks vienas – nemokumo administratoriaus draudimas, nesvarbu su kokiomis bylomis administratorius dirbs praktikoje.

Yra svarbu sukurti tinkamai funkcionuojantį nemokumo įstatymą, kur nemokumo administratoriai yra tinkamai kvalifikuoti, kompetentingi, nešališki, profesionalūs. Nemokumo administratoriai, nepriklausomai nuo šalies, turi platų teisinių pareigų spektrą, nustatytą arba specifinių įstatymų, arba bendrosios teisės. Dėl bendrojo pripažinimo principo, tvirtintame ES Reglamente dėl bankroto bylų bei dėl to, jog nemokumo administratoriaus vaidmuo nemokumo procese yra svarbiausias elementas, siekiant tinkamai išspęsti bylą, administratorių kvalifikacija vienoje ES valstybėje narėje, turi labai didelę įtaką ir gali turėti potencialių pasekmių kitai valstybei narei, dėl vienos valstybės narės sprendimų pripažinimo visoje Europos Sąjungoje. Todėl kuriant naują nemokumo įstatymą, derėtų atsižvelgti į valstybėse narėse kylančias problemas.

Parengta pagal Europos Komisijos tyrimą „Study on a new approach to business failure and insolvency“, Tender No. JUST/2014/JCOO/PR/CIVI/0075

Užs.990