„1988-aisiais susikūrė Sąjūdis. Pas mus, Vilniaus 2-ojoje mechanizacijos valdyboje (dabar - Vilniaus kranai - red. past.), iškart buvo įkurta Sąjūdžio rėmimo grupė. Kartu į mitingus vaikščiojom, į protesto akcijas. Labai džiaugėmės atgauta Nepriklausomybe, todėl, kai 1991-ųjų sausį sovietai ėmė elgtis vis agresyviau, sutarėme, jog negalime sėdėti sudėję rankų, - atsiminimais dalinosi istorinių įvykių dalyvis. - Kai jie pradėjo užiminėti valstybinius pastatus, tapo aišku, jog būtina apsaugoti Aukščiausiąją Tarybą.

Sausio 13-ąją atvykę prie jos pastato pamatėme, kad kažkas atvežė armatūros, spygliuotų vielų, tačiau buvo akivaizdu, jog to bus per maža. Žinojome, kas guli mūsų valdybos sandėliuose, todėl skubiai ėmėme svarstyti, kaip čia geriau visą tą turtą panaudoti."

Garbingo amžiaus vyras patikino, kad niekas jų nei prašė, nei kvietė - žmonės patys nusprendė prisidėti prie pastato gynybos.

„Sausio 13-osios rytą atvarėme sunkiąją techniką, automobilinius kranus ir prasidėjo darbai. Pirmiausia montavome sunkiuosius įtvirtinimus. Barikadoms labai tiko 6-7 tonas sveriantys kolektorių blokai, kurie buvo saugomi niekaip Vilniuje nebaigiamo statyti stadiono vietoje, pamatų blokai, perdengimo plokštės - visa tai, kas masyvu ir sunku. Leidimo juos naudoti tuomet niekas neprašė, jų išvežimo klausimų nederino, nes visi puikiai suprato, kad reikia skubėti. Manau, kad ir iš Dailės kombinato didžiuliai rieduliai buvo atvežti be ilgų derinimų, užtat per naktį prie Aukščiausiosios Tarybos išdygo barikados, tačiau mes dirbome toliau", - atviravo S.Žilinskas.

Jis ypač džiaugėsi išskirtine, nuo upės pusės atsiradusia, pastato apsauga.

„Kadangi dirbome be jokio plano ar brėžinių, tai vis atsirasdavo norinčių pamokyti ar paaiškinti. Tik stengėmės į juos nekreipti dėmesio, nes darbas nelaukė. Užtat, kai nuo upės pusės suformavome užkardą, ne vienas pagyrė, kad viską padarėme labai gerai", - su šypsena nuveiktus darbus prisiminė barikadų statytojas.

Tiesa, tuomet besišypsančių prie dabartinio Seimo pastato nebuvo daug.

„Visi puikiai žinojome, kas vyksta, todėl, neslėpsiu, buvo baisu. Kranininkai manęs iškart paklausė - ką daryti, jeigu Omonas ar kariškiai pasirodys? Pagalvojau ir sakau - vyrai, tik nesipriešinkit. Jei kažką sakys, klausome ir darome. Vos pakalbėjome ir pasirodė omonininkų automobilis. Jie privažiavo ir liepė patraukti krano strėlę. Kranininkas nesiginčijo, patraukė, tad tie, neradę prie ko prisikabinti, apsisuko ir nuvažiavo, - prisiminė Stanislovas. - Dar labai bijojau, kad skubant ir kilnojant sunkius blokus ko neužgautume ar nesužeistume, nes tuo sovietų propaganda tikrai būtų pasinaudojusi. Laimei, mums pasisekė ir viskas praėjo labai sklandžiai."

Beje, prie parlamento rūmų triūsė ne tik Stanislovas, bet ir jo sutuoktinė Heonija. Tuometinėje kavinėje „Žarija" dirbusi moteris kartu su kolegėmis maitino pirmiausia barikadų statytojus, o vėliau ir susirinkusius Parlamento gynėjus.

Šiandien, praėjus trisdešimčiai metų, vyras ryžosi prabilti ir apie statybų metu padarytą nusižengimą.

„Dirbame, skubame, o priėjęs Vilniaus statybos tresto valdytojas Adolfas Žukauskas sako, - prie statomo Seimo viešbučio yra anga, kurią būtina užtaisyti. Susiradau kranininką, apsitarėme, ką krausime, nuėjome prie krano, o šis - užrakintas. Kranininkas pareiškė, kad jis spynų nelaužys, apsisuko ir nuėjo.

Tada aš, ilgai nelaukęs, išlaužiau užraktą, įjungiau krano maitinimą ir nuskubėjau į kabiną. Užlipu, o ta irgi užrakinta. Lėkiau skubiai žemyn, susiradau armatūros gabalą, vėl užlipau į viršų, įsilaužiau į kabiną, atsisėdau ir... nerandu, kaip įjungti apšvietimą, - atvirai apie nuotykius pasakojo S.Žilinskas. - Laukti negalėjau, tad apačioje likusiems vyrams, pasakęs, kad šviesų nejungsiu tyčia, nes gali sovietai pamatyti, paprašiau pareguliuoti, kur krauti užtvaras. Sukrovėme, skylę užtaisėme ir jau lipdamas apačion tiesiai prieš save pastebėjau krano šviesų jungiklį..."

Visuomenė prieš tris dešimtmečius buvo kaip niekad vieninga.

„Deja, dabar, matydamas, kokia Lietuva tapo per tuos trisdešimt Nepriklausomybės metų ir kaip šiandienos politikai nutolo nuo savo tautos, vis dažniau susimąstau - o jeigu šiandien vėl reikėtų statyti barikadas prie Seimo, ar būtų, kas tuo užsiima?" - retoriniu klausimu pokalbį baigė Stanislovas Žilinskas.