Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos istorijos bei pilietiškumo pagrindų mokytoja Audronė Pileckienė, pagerbti partizanų vado atminimo į Vilnių atvykusi su vyru Kęstučiu ir dukromis, sakė, jog visada stengiasi dalyvauti renginiuose, skirtuose A.Ramanauskui-Vanagui.

„Istorijos kabinetas, kuriame dirbu, pavadintas A.Ramanausko-Vanago vardu. Jis buvo mūsų gimnazijos mokinys, tiesa, tada gimnazija vadinosi „Žiburio“, - pasakojo mokytoja. - Galinę mūsų istorijos kabineto sieną puošia didžiulis A.Ramanausko-Vanago portretas, todėl kasdien į mus žvelgia besišypsantis partizanų vadas ir lyg sako, kad tai, dėl ko jis su bendražygiais kovojo, šiandien pasiekta. Mums padovanota. Šiame kabinete pasakoju vaikams apie kovotojus už Lietuvos laisvę - juk pirmiausia turime žinoti savo krašto istoriją. Ir man gera matyti degančias vaikų akis, jų norą kuo daugiau sužinoti apie mūsų partizanus.“

Pagarbą kovojančios Lietuvos vadui sekmadienį atidavė ir buvęs partizanas Juozas Jakavonis-Tigras. „Dievas dar duoda jėgų palydėti vadą, su kuriuo kartu buvome pusantrų metų - vieną kepalą duonos valgėme“, - sakė J.Jakavonis-Tigras. Metinių minėjimo ceremonijoje dalyvavo ir A.Ramanausko-Vanago ryšininkas Tomas Algirdas Volungevičius.

Vienintelė partizanų vado dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė pasidžiaugė prieš pat metines Vyriausybės paskelbta žinia, jog parengti viešųjų pirkimų konkurso dokumentai, kuriais vadovaujantis bus išrinkta geriausia idėja ir iki 2020 metų vasaros pastatytas paminklas bei antkapis A.Ramanauskui-Vanagui. Tam skirta 50 tūkst. eurų.

- Pirmos metinės, kai turite tėvo kapą. Kokios mintys, jausmai apninka? - „Vakaro žinios“ paklausė Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės.

- Rimtis, susikaupimas, atsikvėpimas, kad pagaliau turiu tėvelio kapą, pašventintą vietą, kur galiu ateiti. Ne tik per metines, bet ir kai noriu pabūti su juo. Visą laiką ieškojau jo, gavusi nors menkiausią užuominą, kur jis galėtų būti palaidotas, tikrinau įvairias galimybes, vildamasi - gal surasiu. Pagaliau suradome. Visada prisimenu, ką jam teko išgyventi, kokios buvo jo kančios. Tai skaudu. Ir visada bus skaudu.

Mano atminty jis yra ir buvo didžiai gerbiamas, nepaisant to klaikaus sovietmečio, kai buvo šmeižiami laisvės kovotojai, pats mūsų Tautos laisvės, nepriklausomybės siekis. Tėvelis tikėjo, kad Lietuva bus laisva - ir aš tikėjau. Nes mano tėvų tikėjimas persidavė ir man.

Kai tik atgavome nepriklausomybę, kilo tokios mintys: va dabar bus tas laikas, kai nutrauksime melo skraistę nuo laisvės kovotojų, parodysime jų herojizmą, pasiaukojimą, kaip jie atsisakė visko, kaip gyvybę paaukojo. Pasirodo, kelias tokiam parodymui labai ilgas, nes, kaip matome, ir dabar dar ateina šmeižto bangos...

- Ir šiandien puolami kovotojai už Lietuvos laisvę. Kodėl taip yra?

- Aš suprantu ir kitiems sakau, kad kova už laisvę niekada nesibaigia. Ir mūsų laisvės kovos kelias visą laiką tęsis vienokiomis ar kitokiomis formomis. Nes jeigu mes leisime kitiems rašyti savo istoriją, tai jie ir rašys tokią, kokią nori. Ir kokią nori įteigti kitiems. Todėl, žinodami tiesą, mes visą laiką turime nešti laisvės vėliavą aukštai iškėlę. Mes turime kuo didžiuotis.

Tėvelis parašė ir paliko atsiminimus, kokia buvo ta laisvės kova. Tai dokumentika. Jis pats teigė, kad rašo ne sau, rašo ateities Lietuvai. Nes bus reikalinga tikroji laisvės kovų istorija. Žinoti tą istoriją reikia visiems.

- Kai jūsų tėvelį sušaudė, jums buvo devyneri. Koks tas laikotarpis atrodė devynmetės akimis?

- Daug ką prisimenu. Aš gi pati nuo pat gimimo dienos buvau slepiama, negalėjau augti laisvai. Nebuvo taip, kad galėčiau išbėgti į kiemą ir su vaikais žaisti. Buvo ginkluota aktyvioji kova, tad su tėvais negalėjau būti, bet jie galėjo mane aplankyti. Močiutė paliko namus dėl KGB represinių struktūrų persekiojimo, buvo partizanų ryšininkė, bet kartu galėjo ir mane globoti, palikusi pas patikimus žmones.

Visą laiką kvėpavau tuo kovos ir slapstymosi oru. Daug ką atsimenu. Mūsų su tėveliu bendravimą, mūsų pokalbius jau vėlesniais metais.

Mano giminėje praktiškai nebuvo nė vieno už politiką neteisto žmogaus, tad visą laiką buvau toje aplinkoje, tame žinojime - man nereikėjo pasakojimų. Mačiau pagarbą žmonių, nes išbūti 11,5 metų slapstantis, reiškia ne ką kita, o didžiulį pasitikėjimą ir pagalbą žmonių, kurie rėmė partizaninį karą, globojo partizanų vadą patys rizikuodami. Mačiau tą vienybę. Visa tai liko atminty.