Negi viskas parduodama už pinigus?

Albertas SINEVIČIUS, Pirmųjų trijų po Nepriklausomybės atkūrimo vyriausybių ministras:

Praeities nusikaltimas

Reikėtų kuo griežčiausiai nubausti tą žmogų, kuris sugalvojo žemę padaryti lakstančią, skraidančią, kilnojamą. Kokia nors bobelytė turėjo žemės prie Vilniaus, o į ją jau atsikėlė savo žemę iš kitur koks nors Jonas ar Petras. Ir dar ją pardavė kitam, o tas kitas dar kitam. Tai iš kur dabar paimti tos žemės tai bobelytei? Neatimsi juk iš to, kuris pirko iš Jono ar Petro ir pinigus sumokėjo. Taip viskas ir susijaukė.

Dabar dėl tos praeities nesąmonės bando kažką karštligiškai padaryti, atsiskaityti su visais žemės savininkais. Neapgalvotai siūloma su savininkais už mieste turėtą žemę atsiskaityti mišku. Tačiau iš karto kils pavojus, kad tie miškai bus iškirsti.

Jei atgausite kokius 2 hektarus miško, tai ką - jūs tą mišką auginsite, sėjomainą darysite? Juo labiau jei gyvenate Vilniuje ar Kaune, o miškas grąžinamas kur nors kitame rajone. Tai tokie žmonės geriau pasiskaitys skelbimus, kurių pilna regioniniuose laikraščiuose apie brangiai perkamą mišką atsiskaitant iš karto grynaisiais. O gal jūs manote, kad miškus kas nors brangiai superka norėdamas juos auginti? Aišku, kad ne. Tie miškai išguldomi. Tik jei jie auga netoli kelio, priekyje dėl vaizdo keli medžiai paliekami. O kiti tampa mediena arba popieriumi. Net šakos paliekamos nesutvarkytos.

Suomiai protingesni

Suomijoje apie 70 proc. teritorijos apaugusi mišku, iš jos apie 60 proc. yra valstybiniai miškai. Švedijoje situacija panaši, tačiau vis tiek šitos šalys miškų nekerta, o medieną vežasi iš Rusijos, Lietuvos, Baltarusijos, savą medį palikdamos augti. Nes tai yra turtas. Turtas, kuris nelaksto. O mes kertame ir išvežame. Ir dar Lietuvos laisvosios rinkos institutas rašo vieną po kito straipsnius, kad nereikia mums tų miškų: išpjaukime juos ir išvežkime ir gausime daug pinigų. Gerai, pinigų gausime, bet juos išleisime ir kas tada? Miškai juk per metus neataugs. Nesuprantu, kodėl taip skiriasi požiūris Lietuvoje ir toje pačioje Skandinavijoje, nors ten, kur nereikia, lygiuojamės į kitas šalis.

Štai dėl skalūnų dujų sakome, kad reikia jas mums išgauti, nes Amerika tai daro. Dievulėliau brangus, juk ir radioaktyvias atliekas Rusija už pinigus pasiima ir kokių 2 kilometrų gylyje palaidoja kur nors Uralo kalnuose, kur kartą per metus pereina elnias ar baltoji meška. Lygiai taip pat ir su skalūnais: Nevadoje, kur išbandomos atominės bombos ir nėra nė gyvos dvasios, daromi tokie dalykai. Pas mus gi Nevados nėra.

Lietuvos žemės savininkų asociacija pasiūlė, kad tiek užstatyta, tiek neužstatyta miesto žemė būtų grąžinama natūra. Tada savininkai iš visokių prekybos centrų galėtų patys imti nuomos mokestį. Deja, Seimas kažkodėl šitos idėjos nenori išgirsti. O jei išgirstų, nereikėtų atidavinėti miškų.

O ir teisybė būtų atkurta. Juk kodėl koks nors žemėtvarkininkas ar meras gali už pakišą kam nors svetimam atiduoti žemę? Tiesa, tai vadinama ne atidavimu, o išnuomojimu 99 metams. Pusvelčiui verslininkams išnuomojami ištisi hektarai, nors galėtų juos grąžinti keliems šimtams savininkų, kurie patys spręstų, ką su žeme daryti: gal parduoti, o gal išnuomoti ir gauti naudos už savo nuosavybę.

Valstybė - geresnė šeimininkė

Vėlgi reikia grįžti prie idėjos už žemę atsiskaityti mišku. Tarkime, tau priklauso 4 hektarai. Punios šile ar Labanore, kur galima būtų plėtoti, tarkime, turizmą, tu miško negausi. Tu gausi kažkur, kur net traktoriumi įvažiuoti sunku. Tai koks to miško likimas? Aišku, jis bus parduotas pagal skelbimus. O pirkėjai iškirs. Aišku, yra taisyklės, numatančios, kada plyni kirtimai negalimi. Tačiau negi sunku už pakišą susiveikti pažymą, kad miškas apkrėstas?

Geriausia būtų, kad miškai išliktų valstybės rankose. Kodėl taip sakau? Todėl, kad valstybė turi daug didesnes galimybes tuos miškus prižiūrėti. Pabandykite patys atsodinti mišką. Briedžiai viršūnes nuės, kiškiai, stirnos apgrauš. O valstybė gali aptverti jauną mišką tvora. Be to, turi specialistų, kurie supranta.


Faktai

Aplinkos ministerijos interneto svetainėje gražiai rašoma, kad miškas yra vienas pagrindinių Lietuvos gamtos turtų, tarnauja valstybės ir piliečių gerovei, saugo kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę.

„Nepriklausomai nuo miškų nuosavybės formos miškas pirmiausia yra nacionalinis turtas, kuris turi būti išsaugotas ateities kartoms, tenkindamas ekologines, ekonomines bei socialines visuomenės reikmes. Miškas ne tik teikia medieną ir kitus miško produktus, bet ir yra esminis ekologinės pusiausvyros faktorius, sudarydamas daugelio gyvūnijos ir augmenijos rūšių buveines, stabdydamas dirvos eroziją, absorbuodamas anglies dvideginį bei grynindamas orą, saugodamas gruntinius ir paviršinius vandenis, suteikdamas galimybę miesto ir kaimo gyventojams poilsiauti“, - dėsto ministerija.

Pasak jos, siekiant užtikrinti subalansuotą miškų ūkio plėtrą, patenkinti įvairių visuomenės grupių poreikius miškui ir užtikrinti miškų išsaugojimą ateities kartoms, pripažįstant ilgą miško augimo trukmę, skatinant sąlygas, kuriomis teisingai tvarkomi miškai duotų šaliai ekonominę naudą, Lietuvoje yra formuojama ilgalaikė miškų ūkio politika, suderinta su kitų šalies ūkio šakų politikomis.

2012 m. sausio 1 d. miško žemės plotas buvo 2172,9 tūkst. ha ir užėmė 33,3 proc. šalies teritorijos. Nuo 2003 m. sausio 1 d. miško žemės plotas padidėjo 130 tūkst. ha, o šalies miškingumas - 2 proc. Lietuvos miškuose, 2012 m. sausio 1 d. duomenimis, didžiausią plotą užėmė spygliuočių medynai - 56,1 proc., o lapuočių medynai - 43,9 proc. visų miškų.

2012 m. sausio 1 d. privačių miškų plotas Lietuvoje buvo 844,5 tūkst. ha, tai sudaro 38,9 proc. bendro mūsų šalies miškų ploto. Įdomu, ar toks Lietuvos miškingumas išliks, jei miškai bus išdalyti žmonėms, turintiems neatkurtos nuosavybės miestuose.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“