respublika.lt

Ne viskas aplinkui taip baisiai juoda

(0)
Publikuota: 2017 gruodžio 25 07:54:05, Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė
×
nuotr. 1 nuotr.
Irena Degutienė. Stasio Žumbio nuotr.

Eilinis pilietis žiūri į Seimą ir nepaliauja stebėjęsis - kaip gali būti, kad šitaip nesiskaitoma su jo išrinkta valdžia - štai pavasarį į Seimo rezoliuciją Vyriausybė numoja ranka, štai rudenį mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos Lietuvos radijo ir televizijos taryba ignoruoja Seimo paklausimus dėl biudžeto lėšų panaudojimo. Kaip tai įmanoma? Kaip tai pavadinti, kas tai yra? Anarchija? Chaosas? Ar tiesiog begalvė valstybė? Seimo pirmininko pavaduotoja Irena DEGUTIENĖ, jau šeštą kadenciją besidarbuojanti parlamente, mano, kad iš tiesų Seimas jam pavaldžių institucijų kontrolės atžvilgiu yra silpnokas.

 

- Sakykit, kuo šios kadencijos Seimas kitoks?

- Sakyčiau, jame daug nekompetencijos. Lyg ir savaime suprantama, kodėl - į Seimą įsiliejo žmonių, kurie neturi deramo supratimo nei apie politiką, nei politinį gyvenimą, nei apie tai, ką reikia daryti ir kaip tai reikia daryti, užtat matau daugiau politikavimo, o ne vykdomos politikos. Kitas dalykas - nebuvo dar tokios tautos atstovybės, kurios pirmieji veiklos metai būtų pažymėti dviejų Seimo narių apkaltomis dėl gana rimtų prasižengimų. Žinoma, niekas neatėjo viską mokėdamas, tad aš neprarandu vilties, kad laikui bėgant kažkas pasikeis.

- Bet laikui bėgant turėtų būti vis sunkiau ir sunkiau taikytis su nekompetencija, tamsumu, smulkmeniškumu, ką mes galime matyti Seimo epizoduose...

- O man turbūt atvirkščiai: išlieku rami, nes įjungiu filosofinį mąstymą.

- Vadinasi, Seime jums vis geriau ir geriau sekasi filosofuoti?

- Nesakyčiau, kad geriau (juokiasi), bet jei siekiu tikslo, noriu jį pasiekti, o ne šaudyti tuščiais šoviniais, t.y. pasilodyti. Kartais tie pasižodžiavimai yra, vadinkime, tušti ir agresyvūs, ir jie tikrai šiek tiek glumina ir nemaloniai nuteikia šios kadencijos Seime. Visada laikiausi nuostatos užimdama vienas ar kitas pozicijas maksimaliai iškelti uždavinių kartelę: buvau ministrė (socialinės apsaugos ir darbo - red.past.) - pagal Vyriausybės programą, kad kuo geriau ją vykdyčiau, buvau Seimo pirmininkė, pirmiausia norėjau, kad Seime atsirastų bent minimali taika, nes diskusijos čia yra privalomos. Kai žmonės priekaištauja, kad Seime tik baramės, jiems atsakau, jog visur parlamentai yra ta vieta, kur turi vykti diskusijos, turi vykti pokalbiai, kartais ir labai aštrūs, vienokiais ar kitokiais visuomenės klausimais tam, kad rastume kompromisų dėl bendro tikslo, dėl valstybės interesų, joje gyvenančių žmonių.

- Yra kokia riba, kurios dėl kompromiso save gerbiantis politikas negali peržengti?


- Be abejo. Natūralu, kad aš, atstovaudama dešinės politinei partijai, turiu labai tvirtas tam tikras vertybines nuostatas, kurių atsižadėti negaliu. Sakysim, jei kyla diskusijų dėl neva jokio pavojaus Lietuvai nekeliančios Kremliaus politikos - tai šiandien su tokia nuomone aš niekaip nesutiksiu. Arba niekada nerasiu bendro vardiklio kalbėdama su tais, kurie menkina ir net juodina pasipriešinimo kovą ir partizanus, nes čia pažeidžiamos tavo širdies skaudžiausios stygos, kai mes, maža tautelė, buvom taip išdraskyta ir naikinama. Lietuvoje nedaug rasi šeimų, kurios pačios arba jų giminė nebūtų nukentėję nuo trėmimų, galų gale ir mano vyras yra gimęs tremtyje Jakutske. Tiedu ryškūs tabu yra kaip pavyzdžiai, kur man stuburo niekas nesulaužys, bet ten, kur diskutuojama kitais klausimais ieškant geriausio sprendimo, galima tartis ir susitarti. Tarkim, kai šiuo metu dirbant Sveikatos reikalų komitete (esu gydytoja pagal profesiją) kas nors iš kolegų man primena, kad aš opozicijoje ir turiu balsuoti prieš, sakau ir sakysiu: yra temos arba sritys Lietuvoje, kur visų pakraipų politikai turėtų atrasti bendrą kalbėjimą ir bendrą matymą - tai sveikatos apsauga, švietimas, socialinė sritis ir kultūra. Tai ko mes čia nepasidaliname?

- Paminėjote sritis, kurios, rasi, labiausiai nustekentos...

- Galbūt kai ką paaiškintų skaičiai: tarkim, per 27 Nepriklausomybės metus turime jau septynioliktą sveikatos apsaugos ministrą. Tik jo pirmtakas pradeda kloti pamatus, ateina kita politinė jėga, kita programa, ateina kitas ministras su savo idėjomis, juos išgriauna ir vėl pradeda, vėl stato iš naujo. Kas dėl to kenčia? Visi Lietuvos žmonės - ar jie būtų pacientai, ar medikai. Pačios sveikatos apsaugos, kiek yra prikurta strategijų - iki 2025 -ųjų, iki 2030 metų, bet vis tiek ateina nauji ir tą pačią strategiją, kuri jau būna Seime patvirtinta (ją tik reikia įgyvendinti Vyriausybei), vėl ima taisyti, keisti, - štai kur yra problema. Aš dažnai pasigendu strateginio nevienadienio mąstymo politikoje.

- Ko gero, tai galėtų iliustruoti ir situacija dėl Lukiškių aikštės memorialo?

- Čia irgi atvejis iš tos srities, kai tiek Vyriausybė, tiek Seimas ką nors daro, padaro, paskui ima ir užmiršta ką padarę ir sako „nieko nebuvo“. Tai aš dabar noriu priminti, kad prieš paskelbiant konkursą Lukiškių aikštei sutvarkyti, jau buvo priimtas Vyriausybės sprendimas, kad toje aikštėje turi atsirasti Lietuvos simbolis Vytis. O kas buvo paskui? Paskui konkurso būdu buvo išrinktas skulptoriaus Arūno Sakalausko projektas. Tai dabar jūs man pasakykit, kuriems galams Kultūros ministerija paskelbė antrą konkursą? Maža to, kad to konkurso nebeturėjo būti, ir procedūriškai visi buvo suklaidinti, - mano nuomone, viskas iki galo buvo nešvariai, nesąžiningai padaryta, imituojant Tautos balsą.

- Tai rodo, kad valstybėje nėra galvos?

- Aš net nežinau, ką pasakyti, - kažkoks visuotinis pasimetimas, asmeninių ambicijų demonstravimas: Vilniaus savivaldybė ambicinga, Kultūros ministerija, apie kurią girdžiu neva ji niekinanti klasikinį meną, irgi ambicinga. Užtat manau, kad Seimas, ėmęsis inicijuoti Vyčio paminklo įstatymą, pasielgė teisingai. Kažkas galų gale turėjo imtis iniciatyvos. Jei Seimo rezoliucija šiuo atžvilgiu pasirodė nepakankama, vadinasi, reikia įstatymo, kurį teks vykdyti. Žinoma, bus daug pasipriešinimo ir kritikos, neva Seimas kišasi kur nereikia, bet aš galvoju, kad labai reikia, nes mes esam Tautos atstovybė, ne pavieniai sraigteliai susirinkę.

- Galbūt Lukiškių aikštė šiandien geriausiai išduoda idealizmo ir vartotojiškumo kaktomušą: vieni nori čia atminti tai, kas šventa ir nulenkti galvas, kiti - ganyti šunis ir pramogauti,- trumpai tariant - švęsti idealų mirtį. Gal iš tiesų velniams tas idealizmas?

- Nors laikmetį, kuriame gyvename, galime laikyti pragmatišku, tačiau, ačiū Dievui, dar yra ir idealistų: jie ir pasaulį mato kitomis spalvomis - šviesesnėmis, jie bendruomeniškesni ir į kitą žmogų žvelgia šiltesniu žvilgsniu, nėra susikoncentravę vien tik į savo asmenį. Jei nebūtų idealistų, jeigu visi viską pradėtų pragmatiškai skaičiuoti, kas apsimoka, o kas ne, pasaulis daug greičiau grimztų į tamsą, jų išnykimo pasekmės žmonijai būtų tragiškos.

- Na, šiandien būtų keblu įvardyti partijų idealus, tačiau bent jau teoriškai brėžiamos jų ribos verstų abejoti, ar, tarkime, jūs ir Gabrielius Landsbergis priklausote vienai ir tai pačiai partijai, pvz., jūsų kolega neslepia palaikantis vienalytes santuokas, kai konservatoriui tradicinė šeima turėtų būti šventas reikalas...

- Neabejoju, kad šiuo atveju jis išsako savo kaip piliečio nuomonę, bet jis, ginkdie, nekeičia partijos pozicijos, kuri yra susijusi su krikščioniškomis vertybėmis.

- Tautos išrinktieji, t.y. Seimas, neišsikapsto iš reitingų pakalnės. Prieš kelerius metus užsiminėte, kad Seimas yra silpnokas. Ar pastebite kokių pokyčių?

- Seimas nėra vien tik įstatymų leidžiamoji valdžia, tačiau parlamentinės kontrolės funkcija yra silpna, tą reikia pripažinti. Mes turime kontroliuoti Vyriausybės ir kitų institucijų, kurios yra atskaitingos Seimui, darbą, neapsiribodami vien formaliomis jų ataskaitomis. Prisimenu, kai dirbau Seimo pirmininke, buvau įvedusi „madą“ po kiek laiko patikrinti, kaip veikia mūsų priimtas įstatymas. Sakysim, praėjus pusmečiui po įstatymo priėmimo, susikvieti tuos, kurie tą įstatymą įgyvendino bei tuos, kurie jo poveikį pajuto tiesiogiai, ir išklausai jų patirtį bei kritinius pastebėjimus. Ši praktika padėdavo išvengti tų pačių teorinių klaidų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad priimdami vieną ar kitą įstatymą labai protingai pasielgėm, o susitikus su žmonėmis išgirsti, „ką jūs čia pridirbote“. Na, pavyzdžiui, tik neseniai buvo pakeistas įstatymas, pagal kurį biudžetinei įstaigai Valstybiniam registrų centrui bet kuri kita biudžetinė įstaiga už čia pirktą paslaugą turėjo atlyginti biudžeto pinigais, kitaip tariant, iš vienos kišenės perdėti į kitą. Kur čia logika?

- Kokių minčių jums kelia pirmieji valstiečių Vyriausybės metai?


- Pirmas pusmetis, mano nuomone, buvo aktyvesnis, kai atrodė, kad Vyriausybės nariai pasiruošę ryžtingoms reformoms ir galimas platus žingsnis į priekį, tačiau antrame pusmetyje ryžtingų darbų pritrūko. Imkim kad ir tą pačią švietimo ir aukštojo mokslo reformą: na, atsilikome mes, nes atpratome ir nebemokame šnekėtis, tartis su žmonėmis, bet prieš imantis reformos pirmiausia būtina tiesiog išklausyti žmones, kuriuos ta reforma palies, išgryninti jos tikslus ir atlikti žvalgytuves socialinėse grupėse. Parengiamoji švietėjiška reformos stadija gali užtrukti net dvejus metus, tačiau tai laiduotų sklandų jos diegimą į gyvenimą. Per šiuos Vyriausybės metus taip ir nepaaiškėjo, kas kiekvienam žmogui svarbu: bus ta mokesčių reforma, ar nebus, kokie tie mokesčiai bus, ar gyvensime kaip gyvenome? Daug kalbėta apie biurokratijos mažinimą, tačiau kol kas konkrečių veiksmų dar nematyti. Partijai, į rinkimus ėjusiai su skambiu šūkiu sumažinti emigraciją, ir jos suformuotai Vyriausybei devynių mėnesių statistika labai negailestinga. Na, Vyriausybė sako turėjusi mažai laiko, viliuosi ir aš, kad dar bus kuo pasidžiaugti - dar treji metai prieš akis.

- Galbūt ir čia veikia revoliucijos formulė: į kovą kylama su laisvės šūkiais, o laimėjus kovą tie šūkiai tiesiog išmetami?

- Tam tikra prasme susiduriame su savotišku idealizmu: popieriuje viskas labai gražiai išdėstoma, o praktikoje to lyg ir siekiama, bet nepasiekiama. Rimtas solidžias programas turėti - gerai, tačiau dar geriau, jei jos kantriai nuosekliai būtų įgyvendinamos. Pastebėjote, kiek idėjų Lietuvai valstybės atgimimo šimtmečiui išsakė žmonės? Šimtais. Bet man kyla klausimas, kam jos skirtos, kas jas įgyvendins, nes bandant įgyvendinti nors vieną iš tų idėjų, sakykim, pačią išmintingiausią, atsirastų milijonas kliūčių. Įgyvendinti idėją Lietuvoje yra labai keblu, labai sudėtinga, o kartais net neįmanoma.

- Ko palinkėtumėte tėvynainiams prie Naujųjų metų slenksčio?


- Trimis žodžiais - tikėjimo, vilties ir meilės. Būti geresniems bendraujant su artimaisiais, bendradarbiais ar atsitiktiniais pakeleiviais, būti jiems atlaidesniems ir neprarasti pozityvumo - ne viskas aplinkui baisiai juoda, kaip kartais pavaizduojama.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s