Gegužę baigiasi draudimas užsieniečiams Lietuvoje pirkti žemę. Tačiau pinigų maišus jau atsirišusiems svetimšaliams džiūgauti anksti. Nepaisant itin priekabiai surinktus piliečių parašus tikrinančios Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pozicijos, atrodo, kad iniciatyvinė grupė triumfuos. Vienas parašų rinkimo iniciatorių, Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos pirmininkas Julius Panka pripažįsta, kad prieš pusmetį referendumas atrodė visiškai nerealus dalykas. Tačiau dabar sulig kiekviena diena aiškėja, kad balsavimas įvyks.
- Tikėtina, kad prie balsadėžių atėję piliečiai nesutiks žemės atiduoti svetimiems. O kas bus po to? Ar modeliuojama, kokia Lietuva atsibus po referendumo? Kokios būtų tokio šalies piliečių apsisprendimo pasekmės? - šito „Respublika“ teiravosi Juliaus PANKOS.
- Aišku, tiems, kurie nenorėtų, kad tas referendumas įvyktų, kurie jo bijojo, darosi neramu. Referendumo sėkmė gali priklausyti nuo to, kada jis bus paskelbtas. VRK ir tiems, kas už jos stovi, jau lapkričio 29 dieną buvo aišku, kad parašai surinkti. Tačiau viskas užsitęsė jau du mėnesius. Vadinamasis parašų taisymas, tikrinimas, tikslinimas yra ne kas kita kaip laiko tempimas siekiant referendumą padaryti kuo nepatogesniu laiku. Valstybei taupant pinigus ir žmonėms būtų geriau, jeigu referendumas įvyktų kartu su prezidento rinkimais gegužės 11 dieną. Jeigu tos jėgos, kurios jo nenori, remdamosi visokiais įstatyminiais dalykais, pavėlintų, kita galima data - Europos Parlamento rinkimai gegužės 25-ąją. Tačiau man iš tikrųjų neramu, kad sisteminės jėgos gali nutempti laiką iki birželio ar liepos, kai žmonės ilsisi, išsivažinėję arba užsiėmę žemės ūkio darbais. Tada, nesusirinkus balsuotojams, būtų galima manipuliuoti tautos valia sakant - va, matote. Užtat šnekamės ir su Seimo nariais, bandome visais įmanomais būdais referendumą pagreitinti.
- Kaip atrodytų Lietuva piliečiams balsavus už draudimą užsieniečiams parduoti žemę? Ar ji savo laikysena pasirodytų bent kiek tokia kaip nesiduodančios ES šokdinamos Didžioji Britanija ar Švedija? Na, parodėme stuburą, o toliau?
- Vaizdžiai pasakius, tai būtų pakilimas nuo klūpojimo. Lietuva buvo parklupdyta ilgą laiką, vykdė visus Briuselio įsakymus, nurodymus, direktyvas. Ir mūsų valdžia stengėsi ir, galima sakyti, pirmoji pripažino Europos Konstituciją, Lisabonos sutartį, ją ratifikavo net neperskaičiusi. Tokia laikysena būtų itin džiugus dalykas.
- Turtingoms valstybėms bepigu būtų atsispirti tikėtinoms ES sankcijoms, be to, jos būtų beprasmės, o ką galime mes?
- Oponentai gąsdina, kad mums uždės visokias baudas. Iš tikrųjų nemanau, kad ES labai stipriai tam ryžtųsi, nes ir taip Lietuva dabar yra diskriminuojama. Kad ir tomis pačiomis žemdirbių išmokomis. Mums primenama stojimo į ES sutartis. Joje iš tikrųjų nėra niekur parašyta, kad Lietuva turi parduoti žemę. Tokių žodžių nėra. Žemės sąvoka apskritai nėra minima. Dėl to mūsų oponentai dažnai klaidina. Kitas dalykas, pati Vokietijos kanclerė A.Merkel sakė, kad ES sutartis ne šventa karvė, ją galima keisti, galima persiderėti. Gąsdinimas, kad mus išmes iš ES, kad mes nevykdome punkto, kurio sutartyje net nėra, juokingas. Bet tie argumentai kai kuriuos žmones gali suklaidinti.
- Bet pagąsdinimas, kad ES nubrauks milijardą kitą žadėtos paramos, Lietuvos žmogų gali ir įtikinti...
- Argumentai, gandai, klaidinimas tam ir naudojami, kad paveiktų. Mūsų iniciatyvinės grupės, rinkusios parašus, kad žemė turi priklausyti tik Lietuvos piliečiams ir valstybei, uždavinys ir yra išblaškyti tą miglą. Vadinamoji referendumo agitacija bus sunki. Tikiu, kad bus bandoma pilti purvą ant rengėjų, prigalvoti visokių absurdiškų kliūčių. Net girdėjau tokį absurdą, kad negalima priimti to įstatymo, nes jis prieštarauja Konstitucijai. O juk referendume priimamas įstatymas, keičiantis kelis Konstitucijos straipsnius. Tai kaip jis gali prieštarauti. Galų gale Konstituciją priėmė ir ją pakeisti gali tauta. Tai yra taisyklės, kaip lietuvių tauta nori gyventi. Tai kas daugiau gali keisti ir nustatyti tas konstitucines normas, jeigu ne pati tauta? Jeigu nusprendžiama, kad norime būti savarankiški, kad žemė - mūsų piliečiams, tai tik mūsų tautos reikalas. Nei Briuselis, nei Maskva, nei Vašingtonas neturi teisės ne tik mus bausti, jie apskritai neturi teisės net komentuoti ir prieštarauti.
- Lietuvos istorija rodo, kad, kaip Krylovo pasakėčioje, teisė dažnai būna stipresniojo pusėje...
- Gąsdinimų gali būti. Bet atsiminkime, kad Europos Sąjungai Lietuvos reikia labiau negu mums Europos Sąjungos. Jeigu mūsų tauta pasikels nuo kelių ir turės tą tvirtą stuburą, tada su ja skaitysis ir Briuselio biurokratai. Nes geležinė taisyklė visur - jeigu tu pats save gerbi, tai ir aplinkiniai gerbs. Jeigu tauta pasikels vieną kartą nuo kelių, tai ji ir turi stovėti drąsiai. Turi apginti ne tik žemę. Ji turi apginti savo pinigus ir turi išsirinkti valdžią, kuri nekeliaklupsčiautų, nedrebėtų prieš Briuselį, o derėtųsi kaip lygus su lygiu ir visur atstovautų lietuvių tautai, o ne savo siauriems partiniams interesams.
- Įvairiais duomenimis, dabar net penktadalį žemės ūkio paskirties žemės Lietuvoje yra įsigiję užsienio juridiniai asmenys. Kas jų lauktų?
- Kai referendumas įvyks, bus priimti teisės aktai, kurie nustatys tvarką. Įdomus dalykas: daug kas šneka apie išpirktą žemę, kiek procentų jos turi užsieniečiai juridiniai asmenys, kiek jos išpirkę lietuviai, už kurių stovi kažkokie užsienio piliečiai. Bet keisčiausia, kad niekas Lietuvoje nerenka tokios statistikos. Registrų centras neturi tokių duomenų, Statistikos departamentas neturi, Žemės ūkio ministerija neturi, galų gale Valstybės saugumo departamentas - ir tas neturi.
- Bet to fakto nuneigti negalima...
- Aš manau, kad bus pritaikytas žemės išpirkimo mechanizmas rinkos kaina arba, jeigu neseniai pirkta, už tą kainą, už kurią buvo įsigyta. Kitas dalykas: tiems asmenims ir toms bendrovėms, kurios nesąžiningu būdu įgijo žemę, turėtų degti padai. Mes žinome, kad dalis ūkio subjektų, fiziniai ar juridiniai, sudarinėdami pirkimo ir pardavimo sutartis, įrašo mažesnę sumą, kurią suderėjo. Jeigu pagal tą pirkimo ir pardavimo sutartį valstybė kompensuoja už nuosavybės nupirkimą, jie labai gailėsis, kad bandydami kažką apgauti apsigavo patys. Tačiau tai jau techniniai dalykai. Nemanau, kad visa tai turėtų vykti necivilizuotai, kai ateina antstoliai, atima turtą sakydami, kad viskas čia priklausys Lietuvos valstybei arba piliečiams. Bus laikotarpis, per kurį bus įtvirtintas išpirkimo mechanizmas, kad paskui niekas negalėtų skųsti tarptautiniam arbitražui ar teismams. Ir pagal visas teisines normas ta nuosavybė bus išpirkta. Pagrindinis dalykas, kad viskas turi atitikti tarptautines normas. Kad paskui kokie nors verslininkai negalėtų šaukti ant viso pasaulio, va, Lietuvoje komunizmas, atiminėjama privati nuosavybė.
- Manote, įtikinti tarptautinį arbitražą būtų lengva? Ko gero, ir verslui atrodytume ne itin patrauklūs. Svarbiausia, kad mes patys sudarėme tokias sąlygas, tokiu būdu neva pritraukdami užsienio kapitalą. O ir pareikalauti atsakomybės neturime iš ko, juk sprendimai - kolektyviniai.
- Visame pasaulyje XXI amžiuje kaip didžiausios vertybės yra iškeliamos žmogaus teisės ir demokratija. Tai jeigu mūsų žmonės, mūsų piliečiai įstatymo būdu numatė tam tikrus principus, tarptautinės institucijos visų pirma tai turi gerbti. Tai ir yra referendumo stiprybė. Valdžios, koalicijos keičiasi, formuojasi ir persiformuoja vyriausybės, bet tautos referendumas yra paskutinis žodis. Jeigu valstybės vyrai, Vyriausybės nariai, Seimo nariai jaustų bent truputėlį didesnę atsakomybę, jie privalėtų kuo dažniau svarbiais klausimais atsiklausti tautos, kad neiškiltų tokios kuriozinės situacijos, kai tautos išrinktas Seimas patvirtina kažkokį sprendimą, kuriam nepritaria tauta. Kaip dabar skubinamas euras. Man neramu, kad šita Vyriausybė, nors ir matydama, kad tauta nepritaria, priims visokius įsipareigojimus, įstatymus, išleis pinigus, o paskui tauta pasakys: ne, nereikia mums euro. Ką jie tada darys? Tada iškyla atsakomybės klausimas. O pareikalauti, manau, visada yra iš ko. Kitas klausimas - politinė valia.
- Mūsų žmonės ėmė paskolas, pirko žemę, kuri liko užstatyta skandinaviškiems bankams. Kaip reikėtų suktis iš tos padėties?
- Dėl to gali tekti diskutuoti teisininkams, ekonomistams. Bankas yra juridinis asmuo. Pagal sugrąžintą 47 Konstitucijos straipsnį jiems neturėtų priklausyti žemė. Jeigu žemė užstatyta, tai ji bankui pereina laikinai. Čia galima būtų diskutuoti apie Valstybinio komercinio banko steigimą, kuris galėtų išspręsti šitą dilemą. Žemę galima būtų užstatyti tik jam, toks bankas kažkokiu būdu galėtų perimti ir kitiems bankams užstatytas žemes. Buvo gera galimybė turėti tokį banką nacionalizavus „Snorą“, bet...
Gegužę baigiasi draudimas užsieniečiams Lietuvoje pirkti žemę. Tačiau pinigų maišus jau atsirišusiems svetimšaliams džiūgauti anksti. Nepaisant itin priekabiai surinktus piliečių parašus tikrinančios Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pozicijos, atrodo, kad iniciatyvinė grupė triumfuos. Vienas parašų rinkimo iniciatorių, Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos pirmininkas Julius Panka pripažįsta, kad prieš pusmetį referendumas atrodė visiškai nerealus dalykas. Tačiau dabar sulig kiekviena diena aiškėja, kad balsavimas įvyks.
- Tikėtina, kad prie balsadėžių atėję piliečiai nesutiks žemės atiduoti svetimiems. O kas bus po to? Ar modeliuojama, kokia Lietuva atsibus po referendumo? Kokios būtų tokio šalies piliečių apsisprendimo pasekmės? - šito „Respublika“ teiravosi Juliaus PANKOS.
- Aišku, tiems, kurie nenorėtų, kad tas referendumas įvyktų, kurie jo bijojo, darosi neramu. Referendumo sėkmė gali priklausyti nuo to, kada jis bus paskelbtas. VRK ir tiems, kas už jos stovi, jau lapkričio 29 dieną buvo aišku, kad parašai surinkti. Tačiau viskas užsitęsė jau du mėnesius. Vadinamasis parašų taisymas, tikrinimas, tikslinimas yra ne kas kita kaip laiko tempimas siekiant referendumą padaryti kuo nepatogesniu laiku. Valstybei taupant pinigus ir žmonėms būtų geriau, jeigu referendumas įvyktų kartu su prezidento rinkimais gegužės 11 dieną. Jeigu tos jėgos, kurios jo nenori, remdamosi visokiais įstatyminiais dalykais, pavėlintų, kita galima data - Europos Parlamento rinkimai gegužės 25-ąją. Tačiau man iš tikrųjų neramu, kad sisteminės jėgos gali nutempti laiką iki birželio ar liepos, kai žmonės ilsisi, išsivažinėję arba užsiėmę žemės ūkio darbais. Tada, nesusirinkus balsuotojams, būtų galima manipuliuoti tautos valia sakant - va, matote. Užtat šnekamės ir su Seimo nariais, bandome visais įmanomais būdais referendumą pagreitinti.
- Kaip atrodytų Lietuva piliečiams balsavus už draudimą užsieniečiams parduoti žemę? Ar ji savo laikysena pasirodytų bent kiek tokia kaip nesiduodančios ES šokdinamos Didžioji Britanija ar Švedija? Na, parodėme stuburą, o toliau?
- Vaizdžiai pasakius, tai būtų pakilimas nuo klūpojimo. Lietuva buvo parklupdyta ilgą laiką, vykdė visus Briuselio įsakymus, nurodymus, direktyvas. Ir mūsų valdžia stengėsi ir, galima sakyti, pirmoji pripažino Europos Konstituciją, Lisabonos sutartį, ją ratifikavo net neperskaičiusi. Tokia laikysena būtų itin džiugus dalykas.
- Turtingoms valstybėms bepigu būtų atsispirti tikėtinoms ES sankcijoms, be to, jos būtų beprasmės, o ką galime mes?
- Oponentai gąsdina, kad mums uždės visokias baudas. Iš tikrųjų nemanau, kad ES labai stipriai tam ryžtųsi, nes ir taip Lietuva dabar yra diskriminuojama. Kad ir tomis pačiomis žemdirbių išmokomis. Mums primenama stojimo į ES sutartis. Joje iš tikrųjų nėra niekur parašyta, kad Lietuva turi parduoti žemę. Tokių žodžių nėra. Žemės sąvoka apskritai nėra minima. Dėl to mūsų oponentai dažnai klaidina. Kitas dalykas, pati Vokietijos kanclerė A.Merkel sakė, kad ES sutartis ne šventa karvė, ją galima keisti, galima persiderėti. Gąsdinimas, kad mus išmes iš ES, kad mes nevykdome punkto, kurio sutartyje net nėra, juokingas. Bet tie argumentai kai kuriuos žmones gali suklaidinti.
- Bet pagąsdinimas, kad ES nubrauks milijardą kitą žadėtos paramos, Lietuvos žmogų gali ir įtikinti...
- Argumentai, gandai, klaidinimas tam ir naudojami, kad paveiktų. Mūsų iniciatyvinės grupės, rinkusios parašus, kad žemė turi priklausyti tik Lietuvos piliečiams ir valstybei, uždavinys ir yra išblaškyti tą miglą. Vadinamoji referendumo agitacija bus sunki. Tikiu, kad bus bandoma pilti purvą ant rengėjų, prigalvoti visokių absurdiškų kliūčių. Net girdėjau tokį absurdą, kad negalima priimti to įstatymo, nes jis prieštarauja Konstitucijai. O juk referendume priimamas įstatymas, keičiantis kelis Konstitucijos straipsnius. Tai kaip jis gali prieštarauti. Galų gale Konstituciją priėmė ir ją pakeisti gali tauta. Tai yra taisyklės, kaip lietuvių tauta nori gyventi. Tai kas daugiau gali keisti ir nustatyti tas konstitucines normas, jeigu ne pati tauta? Jeigu nusprendžiama, kad norime būti savarankiški, kad žemė - mūsų piliečiams, tai tik mūsų tautos reikalas. Nei Briuselis, nei Maskva, nei Vašingtonas neturi teisės ne tik mus bausti, jie apskritai neturi teisės net komentuoti ir prieštarauti.
- Lietuvos istorija rodo, kad, kaip Krylovo pasakėčioje, teisė dažnai būna stipresniojo pusėje...
- Gąsdinimų gali būti. Bet atsiminkime, kad Europos Sąjungai Lietuvos reikia labiau negu mums Europos Sąjungos. Jeigu mūsų tauta pasikels nuo kelių ir turės tą tvirtą stuburą, tada su ja skaitysis ir Briuselio biurokratai. Nes geležinė taisyklė visur - jeigu tu pats save gerbi, tai ir aplinkiniai gerbs. Jeigu tauta pasikels vieną kartą nuo kelių, tai ji ir turi stovėti drąsiai. Turi apginti ne tik žemę. Ji turi apginti savo pinigus ir turi išsirinkti valdžią, kuri nekeliaklupsčiautų, nedrebėtų prieš Briuselį, o derėtųsi kaip lygus su lygiu ir visur atstovautų lietuvių tautai, o ne savo siauriems partiniams interesams.
- Įvairiais duomenimis, dabar net penktadalį žemės ūkio paskirties žemės Lietuvoje yra įsigiję užsienio juridiniai asmenys. Kas jų lauktų?
- Kai referendumas įvyks, bus priimti teisės aktai, kurie nustatys tvarką. Įdomus dalykas: daug kas šneka apie išpirktą žemę, kiek procentų jos turi užsieniečiai juridiniai asmenys, kiek jos išpirkę lietuviai, už kurių stovi kažkokie užsienio piliečiai. Bet keisčiausia, kad niekas Lietuvoje nerenka tokios statistikos. Registrų centras neturi tokių duomenų, Statistikos departamentas neturi, Žemės ūkio ministerija neturi, galų gale Valstybės saugumo departamentas - ir tas neturi.
- Bet to fakto nuneigti negalima...
- Aš manau, kad bus pritaikytas žemės išpirkimo mechanizmas rinkos kaina arba, jeigu neseniai pirkta, už tą kainą, už kurią buvo įsigyta. Kitas dalykas: tiems asmenims ir toms bendrovėms, kurios nesąžiningu būdu įgijo žemę, turėtų degti padai. Mes žinome, kad dalis ūkio subjektų, fiziniai ar juridiniai, sudarinėdami pirkimo ir pardavimo sutartis, įrašo mažesnę sumą, kurią suderėjo. Jeigu pagal tą pirkimo ir pardavimo sutartį valstybė kompensuoja už nuosavybės nupirkimą, jie labai gailėsis, kad bandydami kažką apgauti apsigavo patys. Tačiau tai jau techniniai dalykai. Nemanau, kad visa tai turėtų vykti necivilizuotai, kai ateina antstoliai, atima turtą sakydami, kad viskas čia priklausys Lietuvos valstybei arba piliečiams. Bus laikotarpis, per kurį bus įtvirtintas išpirkimo mechanizmas, kad paskui niekas negalėtų skųsti tarptautiniam arbitražui ar teismams. Ir pagal visas teisines normas ta nuosavybė bus išpirkta. Pagrindinis dalykas, kad viskas turi atitikti tarptautines normas. Kad paskui kokie nors verslininkai negalėtų šaukti ant viso pasaulio, va, Lietuvoje komunizmas, atiminėjama privati nuosavybė.
- Manote, įtikinti tarptautinį arbitražą būtų lengva? Ko gero, ir verslui atrodytume ne itin patrauklūs. Svarbiausia, kad mes patys sudarėme tokias sąlygas, tokiu būdu neva pritraukdami užsienio kapitalą. O ir pareikalauti atsakomybės neturime iš ko, juk sprendimai - kolektyviniai.
- Visame pasaulyje XXI amžiuje kaip didžiausios vertybės yra iškeliamos žmogaus teisės ir demokratija. Tai jeigu mūsų žmonės, mūsų piliečiai įstatymo būdu numatė tam tikrus principus, tarptautinės institucijos visų pirma tai turi gerbti. Tai ir yra referendumo stiprybė. Valdžios, koalicijos keičiasi, formuojasi ir persiformuoja vyriausybės, bet tautos referendumas yra paskutinis žodis. Jeigu valstybės vyrai, Vyriausybės nariai, Seimo nariai jaustų bent truputėlį didesnę atsakomybę, jie privalėtų kuo dažniau svarbiais klausimais atsiklausti tautos, kad neiškiltų tokios kuriozinės situacijos, kai tautos išrinktas Seimas patvirtina kažkokį sprendimą, kuriam nepritaria tauta. Kaip dabar skubinamas euras. Man neramu, kad šita Vyriausybė, nors ir matydama, kad tauta nepritaria, priims visokius įsipareigojimus, įstatymus, išleis pinigus, o paskui tauta pasakys: ne, nereikia mums euro. Ką jie tada darys? Tada iškyla atsakomybės klausimas. O pareikalauti, manau, visada yra iš ko. Kitas klausimas - politinė valia.
- Mūsų žmonės ėmė paskolas, pirko žemę, kuri liko užstatyta skandinaviškiems bankams. Kaip reikėtų suktis iš tos padėties?
- Dėl to gali tekti diskutuoti teisininkams, ekonomistams. Bankas yra juridinis asmuo. Pagal sugrąžintą 47 Konstitucijos straipsnį jiems neturėtų priklausyti žemė. Jeigu žemė užstatyta, tai ji bankui pereina laikinai. Čia galima būtų diskutuoti apie Valstybinio komercinio banko steigimą, kuris galėtų išspręsti šitą dilemą. Žemę galima būtų užstatyti tik jam, toks bankas kažkokiu būdu galėtų perimti ir kitiems bankams užstatytas žemes. Buvo gera galimybė turėti tokį banką nacionalizavus „Snorą“, bet...
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
