Būtent „šūdmala“ yra naujausias Landsbergio išradimas, jį galima padėti į patriarcho mėgstamų žodžių lentynėlę šalia „šunaujos“, „purvasklaidos“, „kurdupelio“. Polinkį kurti naujus žodžius arba prisiminti retai vartojamus senus turbūt lemia genai. Mat pono Landsbergio senelis buvo bene labiausiai lietuvių kalbai nusipelnęs asmuo. Jonas Jablonskis sugalvojo savaitės dienų ir linksnių pavadinimus, daug matematikos terminų ir šiaip žodžių, pavyzdžiui, „degtukai“. „Papūnia“ vadinamas Landsbergis norėtų prilygti seneliui, bet jam nesiseka. Ar „purvasklaida“, ar „šūdmala“, o vis kažkas nešvaraus išeina. Sunku, tikrai sunku prilygti seneliui... Patriarcho paguodai, lygiai tą patį gali pasakyti ir jo anūkas.

Vito Tomkaus prisiminimai apie profesorių:

Prisipažinsiu, kad skaitydamas komentarus, dedančius į šuns dienas garbaus amžiaus profesorių (Taip mes jį LPS iniciatyvinėje grupėje vadinome.) jokios satisfakcijos nejaučiu. Dar neaišku, kaip mes tokio amžiaus elgsimės ir nusišnekėsime. Kas turi senus tėvus, mane supras, o kas dar ne - susivoks ateityje, ką reiškia, kai žmogus tikrovėje nesiorientuoja. Tokiais atvejais reikia pykti ne ant jo, bet ant artimųjų, šiuo atveju - šeimos bei partijos narių, kurie jį ne saugo, o savanaudiškai išnaudoja. Liūdina ne tik tai. Paprastai su metais žmonės gerėja, tampa atlaidesni ir labiau supratingi. Netgi savikritiškai prisimena savo jaunystės klaidas. Pabrėžiu: SAVO, o ne kitų. Todėl ir stebina profesoriaus senatvinis įniršis su kuriuo jis vis primena, kad „šunauja“ jis po kritinių straipsnių „Respublikoje“ išvadino mane su Vitu Lingiu, kuris inicijavo jo „pilkojo kardinolo“ V.Čepaičio KGB slapyvardžio „Juozo“ demaskavimą už tai, kad bandė įteisinti „gerus“ KGB šnipus, o „blogiukus“ demaskuoti.

***

Mūsų garbinamas profesorius žiniasklaidos misijos nesuvokė niekada. Ir net nesistengė jos kaip demokratijos garanto suvokti. Kai su Vitu Lingiu ir Ryčiu Taraila sukūrėme „Respubliką“, kuriai pavadinimą sugalvojo, beje, tas pats V.Čepaitis, po pirmojo numerio mane kaip redaktorių ne pasveikino, o užsipuolė: kodėl jo nuotrauką pirmajame puslapyje įdėjau žemiau už kardinolo... Tą kartą Sąjūdžio pirmininko, kurį pats išrinkau ir kitus suagitavau už jo kandidatūrą balsuoti, dar niekur nepasiunčiau. Bet kai po kritikos apie Sąjūdžio lyderius, kurie, patekę prie valdžios lovio, apsidalino sklypais ir butais aršiau nei komunistai, jis man ėmė aiškinti, kad „saviškių“ liesti negalima, o reikia pulti tiktai svetimus, beliko man jį pasiųsti toli toli. Supratau, kad jam žiniasklaida reikalinga tik tam, kad garbintų jo kultą, ir šmeižtų oponentus. Ką savu laiku su malonumu darė konservatorių „Lietuvos aidas“ su redaktoriumi S. Sfoma, o šiuo metu tradicijas tęsia G. Monika su sava armonika iš LRT.

***

Nepaisant to, jei grįžtume į Sąjūdžio laikus, vėl balsuočiau už V. Landsbergį. Ne jis pirmasis, bet būtent R.Ozolas, kuris anuomet buvo gerokai populiaresnis už profesorių, pirmasis užsiminė apie „sakralinę auką“. V.Petkevičius, kuris LTSR Mokslų Akademijos salėje pirmasis užsiminė apie tai, kad kolegialus Sąjūdžio valdymas nebeefektyvus ir reikalingas vienvaldis lyderis, kuris ir tik kuris turėtų teisę tartis su valdžia, buvo gėdingai išvarytas, nes piktdžiūgiškesnio diktatoriaus už jį vargu, ar įmanoma įsivaizduoti. Be to, kaip talentingas rašytojas jis dažnai painiodavo realybę su tikrove, o dar dažniau kitų nuopelnus be skrupulų prisiimdavo sau, o savo nuodėmes begėdiškai perleisdavo kitiems. Ypač populiarus buvo filosofas ir garsus sportininkas Arvydas Juozaitis, kurį daug kas matė kaip būsimą Lietuvos prezidentą, bet... Asmeniškai dalyvavau Konstitucijos kūrimo grupėje, tad žinau:  40-ies metų cenzas buvo skirtas A.Juozaičiui, kuris buvo daug jaunesnis. Profesorius nugalėjo!  

***

Ar dar neaišku, kodėl buvau už V.Landsbergį? Jo įžvalgos mane stulbino: apie jokias prezidentūras dar nebuvo nė kalbos, mes dar tik kovėmės už persitvarkymą Gorbačiovui remti, o profesorius per atitinkamą būsimos Lietuvos Konstitucijos straipsnį apdairiai eliminavo potencialiausią savo konkurentą į Lietuvos prezidentus Arvydą Juozaitį. Ne veltui sako, kad jis puikus šachmatininkas. (Įtariu,  net šaškėmis mane aploštų!) Tuo įsitikinau ne kartą. Maskvoje tik jo užsispyrimo dėka privertėme LKP paskirtus TSRS deputatus drauge su mumis, TSRS deputatais nuo Sąjūdžio, padėti savo mandatus ir palikti Kremliaus suvažiavimo salę. Dar labiau apstulbau per kruvinus Sausio įvykius: kol  „Respublikoje“ rinkau išvarytus Spaudos rūmų žurnalistus ir organizavau bendrą „Laisvos Lietuvos“ leidinį, S.Stoma solidarizuotis su mumis atsisakė ir drauge su profesorium puolė daryti biznį - pardavinėjo seimo gynėjams „Lietuvos aidą“ ir tik, pasirodžius „Laisvai Lietuvai“, kurią dalinom visiems už dyką, susigėdo.

***

Atsiprašau savo skaitytojų, kad nusilingavau į „pievas“ ir prisiminimus. Antra vertus, ne tik profesorius su Gabrielium, bet ir aš turiu teisę „malti š...“ Šiais laikais, kai rašo, kas netingi, ir skaito tik tinginiai, kurie tingi patys (dažniausiai sau) rašyti, raštu dalintis atsiminimais - reikalas gana nedėkingas ir rizikingas.Tiek visokių versijų, liudininkų prisiminimų ir „teisybių“, kad protingesni ir sąžiningesni bevelyja patylėti. Todėl užsičiaupsiu ir apsimesiu protingu. Viską, ką parašiau, veikiausiai yra neteisybė ir mano nesveikos fantazijos vaisiai. Niekur aš nebuvau, nieko gero nedariau, tuo pačiu ir nieko blogo. O jei kas ir buvo, niekaip neįrodysite, nes nėra nė vienos nuotraukos ir jokio vaizdo įrašo su manim ar mano bendrais istorijoje išlikę. Užtat mus smagiai atstovauja profesorius, kuris dėl vienvaldystės visai nekaltas. Kalti mes, Sąjūdžio bendražygiai, tikri asiliukai, leidę jam užsiropšti mums ant mūsų sprando. Ar nepanašiai nutiko ir Tamstoms, mano tautiečiai?

Asmeniškas patarimas patriarchui:

Mielas profesoriau, dovanokit, kad kreipiuosi kaip senais gerais laikais, kuomet Tamstą pažinojo tik fortepijonas ir jo klavišai, na, gal dar vienas kitas laiptinės kaimynas, kuris per jus visus negalėdavo naktį užmigti. Nors ir labai nedrąsu Tamstą trukdyti, bet privalau duoti protingą patarimą: kai sukuriate savo kokį nors poezijos šedevrą, jokiu būdu pats neskaitykite, nes net nepajusite, kaip iš širdies gelmių prasiverš gilus atodūsis: „Šūd-ma-la!“ Profesoriau, jūs tik rašykite, o mala lai Tamstos gerbėjai konservatoriai. Naudodamasis proga, prašau perduoti linkėjimus LPS iniciatyvinės grupėms bendražygiams, Sąjūdžio pirmeiviams, jei kurio dar neužgožė Tamstos blizgesys ir skurdas.