respublika.lt

Nacionalinis miškų susitarimas. Ką jis žada Lietuvos žaliajam rūbui? (8)

2021 birželio 14 09:11:26
Gediminas JAKAVONIS

Bet kuriam iš mūsų keliaujant po Lietuvą, suskausta širdis matant kertamus miškus. Susidaro įspūdis, kad reformos, reglamentuojančios urėdijų darbą, šios problemos tikrai nesustabdė. Viešojoje erdvėje ne kartą kilo skandalai dėl neleistinų kirtimų, vykdomų netgi saugomose teritorijose ar privačiuose miškuose. Daug neaiškumų kyla santykiuose tarp gamtosaugininkų ir miškų savininkų.

×
nuotr. 2 nuotr.
Nors miškuose dūzgia pjūklai, o akis bado iškirstos plynės, miškininkai tikina, kad Lietuvos miškingumas didėja. Eimanto Chachlovo nuotr.

 

 

Ar išspręs šias problemas rengiamas Nacionalinis miškų susitarimas, kalbamės su Seimo nariu Justinu URBANAVIČIUMI, Valstybinių miškų urėdijos direktoriumi Valdu KAUBRE, Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacijos organizatoriumi Algiu VAITKEVIČIUMI ir gamtosaugininku, Lietuvos žaliųjų judėjimo tarybos nariu Andriumi GAIDAMAVIČIUMI. Pokalbį veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS


G.JAKAVONIS: Į darbo grupę dėl Nacionalinio miškų susitarimo įtrauktos visos suinteresuotos pusės ir visuomeninės organizacijos. Kokius svarbiausius klausimus kelia miškininkai, miškų savininkai, gamtosaugininkai ir ar galima suderinti šias nuomones tarpusavyje?

J.URBANAVIČIUS: Gerai, kad yra inicijuotas Nacionalinis miškų susitarimas, vadinasi, norima suderinti visų suinteresuotų pusių interesus. Toks susitarimas yra inicijuojamas pirmą kartą. Prie jo jungiamės mes, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nariai, - yra noras į jį įtraukti visas parlamentines partijas, kad vis dėlto sutartume dėl miškų tvarkymo krypties, dėl ūkininkavimo miškuose. Nes, kiekvieną kartą atėjus naujai valdžiai, vis atsiranda tam tikros iniciatyvos, naujos kryptys, reformos, todėl miškininkai negali jaustis stabiliai. Jie vis baimingai žvalgosi, nes kiekviena valdžia juos arba apjungia, arba atjungia - vis kažką reformuoja. Dėl to nukenčia ūkininkavimo kokybė, krinta ir pačių miškininkų darbo motyvacija. Dabar matau norą susėsti prie vieno stalo visiems - politikams, nevyriausybinėms organizacijoms, mokslininkams, pramonės atstovams -ir susitarti dėl pagrindinių krypčių. O tos kryptys yra kelios. Tai ir ūkininkavimas - kokia apimtimi ir kokiuose miškuose ūkininkausime, kirsime medieną, o kuriuos miškus - čia jau daugiau visokių judėjimų, visokių bendruomeninių organizacijų noras - saugosime, steigsime papildomas saugomas teritorijas, o kuriuos galbūt paliksime natūralius, t.y. leisime jiems gyventi taip, kaip nori gamta.

Aš, dirbęs urėdijoj urėdu ir padalinio vadovu, ir vyriausiuoju miškininku, suprantu ir sutinku, kad tam tikrose gražiose teritorijose sengires mums reikia saugoti ir ieškoti būdų, kaip miškuose plėsti rekreaciją. O ją dar galima plėsti, nes, ypač pandemijos laikotarpiu, pajutome, kad žmonės atrado mišką, atrado gamtą ir džiaugiasi būdami tose gražiose vietose. Bet ir visuomenė, ir bendruomenės turi suprasti, kad yra ir ūkiniai miškai, kurie generuoja tikrai nemažas lėšas valstybės biudžetui. Tačiau ir ūkiniuose miškuose ūkininkauti reikia protingai, nes prastai dirbant miškas praranda savo vertę. O jis gyvena pagal savo dėsnius. Sakykime, iškerti biržę, atsikuria jaunuolynas, tame jaunuolyne atsiranda vėl tam tikra gyvūnijos grandis ir maisto bazė - viskas vyksta darniai. O tokius miškus, tokias sengires, kaip, pvz., Punios šilą, galima skirti saugojimui, bet irgi neperlenkiant lazdos. Reiktų žiūrėti, kad ir žmogus galėtų čia apsilankyti, pasidžiaugti, bet, aišku, netrikdydamas tos pačios gamtos, išskirtinių, atrastų gyvūnų rūšių, kurioms reikia ir ramybės, ir tam tikros subalansuotos aplinkos. Atrodo, tą supranta į šį procesą įsijungusios parlamentinės partijos ir tas mane džiugina.

A.GAIDAMAVIČIUS: Nuo pat pradžių buvau skeptiškas šiai idėjai, kurios autorius, kaip prisipažino pirmame posėdyje, yra ministro Simono Gentvilo patarėjas Marius Čepulis. Tada jam išsprūdo žodžiai „fix idea", kurią jis manė esant realią įgyvendinti iki šių metų birželio mėnesio. Tad dabar jau pasimatė, kad tiek pats terminas, tiek pats susitarimas iš tiesų yra „fix idea". Nes laikas eina, o svarbūs sprendimai ministerijoje nepriimami, rodant pirštu į Nacionalinį miškų susitarimą, kurio sėkmę skeptiškai vertina ir pats ministras. Aš manau, kad jei gamtosaugininkai būtų sugebėję susitarti su miškininkais ir pramonininkais kažkada praeityje, tai jie jau seniai tą būtų padarę, nes įvairaus formato bendrų renginių buvo begalė. Dabar pasirinktas naujas formatas, bet toks sudėtingas ir biurokratiškas, kad per tris mėnesius Nacionalinio miškų susitarimo koordinacinė grupė taip galutinai ir nesusitarė, dėl ko susirinko ir kaip toliau dirbs. Turiu mintyje pamatinį susitarimo tikslą ir grupės darbo taisykles (gaires). Paraleliai kuriamos specifiniams klausimams aptarti reikalingos sektorinės grupės, kur priešingos stovyklos jau rengiasi infiltruoti savo žmones, kad procesas dar labiau užstrigtų.

V.KAUBRĖ: Nacionalinio miškų susitarimo koordinacinė grupė sutarė pasiekti susitarimą dėl ilgalaikės, nuoseklios ir subalansuotos nacionalinės miškų politikos pagrindinių krypčių, kurios apimtų: ilgalaikį balansą tarp suinteresuotų šalių ir valstybei svarbiausių miško teikiamų naudų; miškų indėlį į klimato kaitos iššūkių suvaldymą; biologinės įvairovės miškuose išsaugojimą; rekreacinio, kultūrinio, dvasinio miškų potencialo stiprinimą; darnaus miškų tvarkymo principais paremto miškininkavimo tęstinumą; ekonominio veiklos miškuose reguliavimo pokyčius; holistinį viso miškų sektoriaus, įskaitant ir medienos pramonę, ir biomasės energetiką, vystymą žiedinės bioekonomikos kontekste; miškų mokslų ir su miškais susijusių mokslinių tyrimų ir inovacijų plėtrą, visuomenės švietimo miškų klausimais stiprinimą; miškininkų ir kitų miškuose bei miškų sektoriuje dirbančių specialistų rengimo tobulinimą ir reikiamo jų skaičiaus užtikrinimą.

Valstybinių miškų urėdija (VMU) vykdo kompleksinę miškų ūkio veiklą, prisidėdama prie Lietuvos miškingumo didinimo, biologinės įvairovės ir miško ekosistemų išsaugojimo bei klimato kaitos švelninimo, atsakingai valdydama patikėtą valstybės turtą - Lietuvos miškus, - puoselėdama jį ateities kartoms, užtikrindama prieinamumą ir kuriamą vertę visuomenei, skatindama socialiai atsakingą elgesį, siekdama būti patraukliausiu darbdaviu visuose Lietuvos regionuose. VMU vizija - atsakinga gamtai ir žmogui įmonė, kurianti didžiausią ekologinę, ekonominę ir socialinę naudą visuomenei. Norint, kad miško ištekliai būtų išsaugoti, būtina užtikrinti darnų ir subalansuotą ūkininkavimą juose, užtikrinant, kad Lietuvos miškuose išliktų biologinė įvairovė, didėtų medynų našumas, gyvybingumas ir miško potencialas atliktų (dabar ir ateityje) svarbias ekologines, ekonomines ir socialines funkcijas vietos, nacionaliniu ir pasauliniu lygmeniu bei nebūtų daroma žala kitoms ekosistemoms. Todėl VMU svarbios visos kryptys, dėl kurių bandoma rasti sutarimą Nacionaliniame miškų susitarime. Kadangi miškų auginimas ir puoselėjimas užtrunka dešimtmečius ar net šimtmečius, labai svarbu susitarti dėl ilgalaikės, nuoseklios ir subalansuotos nacionalinės miškų politikos, kuri VMU leistų planuoti ir vykdyti ilgalaikius procesus miškuose, kuriant ir užtikrinant didžiausią ekologinę, ekonominę ir socialinę naudą visuomenei dabar ir ateityje.

A.VAITKEVIČIUS: Mes, kaip miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacija, laikomės tokios pozicijos, kad pirmoje vietoje būtų atstovaujama darbuotojams ir būtų ginami jų interesai. Taip pat svarbu, kad mus išgirstų ir būtų susikalbėjimas. Pastebiu, jog kiekvienas kalba apie jam svarbius dalykus, tačiau vienas kito kol kas negirdime. Manau, kad darbuotojų teisės yra labai svarbu, kaip ir saugomos teritorijos ar gamtosauginiai objektai.

G.JAKAVONIS: Yra visuomeninis interesas, nes Lietuvos gamta, jos miškai - tai visų mūsų turtas. Sakoma, kad savo aplinkos nepaveldėjome iš tėvų, mes ją pasiskolinome iš savo vaikų ir šią skolą turime grąžinti. Ar pasirinktas nacionalinio miškų susitarimo variantas turi lyginamuosius analogus kitose pasaulio ir Europos šalyse? Klausiu todėl, kad Lietuvos miškotvarka daug kur buvo laikoma pavyzdine iki įvykdytos urėdijų reformos.

J.URBANAVIČIUS: Suprantu aš ir politikai supranta, kad mūsų laukia tikrai nelengvas uždavinys. Žinoma, sunku susitarti, kadangi prie vieno stalo sėdi žmonės iš skirtingų barikadų. Vieni atstovauja pramonei, jie nori kuo daugiau kirsti, parduoti, plėsti gamybą, o kitoje barikadų pusėje - tie žmonės, kurie nori saugoti gamtą, joje atrasti daugiau teigiamų dalykų paliekant neliečiamus miškus, sengires, kitaip tariant, siekia, kad ten nebūtų vykdomos kažkokios ūkinės priemonės. Bet, žiūrint iš valstybės pozicijų, reikalinga ir viena, ir kita. Tačiau aš, kaip dirbęs miškuose gamybininkas, galvoju, kad viską vien tik saugoti, užkertant kelią gamybai, tikrai negalima. Tačiau lygiai taip pat negalima per daug ūkininkauti. Turime atrasti harmoniją tarp gamtos, žmogaus ir ūkio, nes į valstybės biudžetą už išteklių, už medienos pardavimą, gamybą ir panašiai yra mokamos tam tikros lėšos, o pramonė, aišku, moka ir tam tikrus mokesčius. Todėl dabar, visi susėdę prie vieno bendro stalo, bandome šnekėtis. Tenka pripažinti, tas pokalbis tikrai nėra lengvas. Tą „viduriuką" ne taip paprasta surasti, tačiau, man atrodo, žingsnis po žingsnio tam tikrus susitarimus atrandame. Mes esame priėmę lyg ir tokį spendimą, kad, kol negims nacionalinis susitarimas su visomis partijomis, su visomis suinteresuotomis pusėmis, tai turbūt Seime kažkokių pagrindinių įstatymų pataisų dėl miškininkystės, dėl kirtimo, dėl saugojimo neinicijuosime. Tikimės, kad suradus sprendimus, susitarus, aptarus gaires ir kryptis, galbūt galima bus teikti tam tikras pataisas, kurios apibrėžtų ir ūkininkavimą, ir saugojimą. Kaip minėjau, tos diskusijos vyksta. Žodžiu, bendruomenės išsako savo nuomonę, gamybininkai - savo. Kiekvieną savaitę tos suinteresuotos pusės susirenka ir išsako savo motyvus. Šiandien kažkokie konkretūs susitarimai dar tikrai nėra pasiekti.

A.GAIDAMAVIČIUS: Kaip tik neseniai „Vilmorus" atliko visuomenės apklausą dėl miškų. Apklausos rezultatai siunčia aiškią visuomenės žinutę Aplinkos ministerijai: palikti ramybėje saugomų teritorijų miškus, o likusiuose nekirsti bent per paukščių perėjimą. Du aiškūs, paprasti ir teisingi reikalavimai, kurie nekeltų nustebimo nė vienoje civilizuotoje šalyje. Bet Lietuvoje miškai, tiek privatūs, tiek valstybiniai, yra užgrobti miško pramonės. Taip teigdamas, nė kiek neperdedu. Matant, kaip penkeriems metams užstrigęs Miškų įstatymo svarstymas, kiek miško kirtėjai deda pastangų, kad nebūtų nė menkiausios nuolaidos visuomeniniam interesui, akivaizdu, kad mes savo miškų jau nebeturime. Kad vėl turėtume, juos tektų iš tos pramonės atsikovoti. O tas neįmanoma be stiprios Seimo politinės valios, kuri visą laiką būna tik prieš rinkimus, o po rinkimų toliau naudojamasi buvusių valdžių padarytomis klaidomis, begėdiškai sakant „ne mes taip padarėm". Per pusę metų nuo naujos kadencijos pradžios Labanoro girioje plynai iškirsta dar apie 100 hektarų miškų, kas nebūtų įvykę, jei 2018 metais Vyriausybės nutarimą dėl Labanoro girios prijungimo prie nacionalinio parko nors vienas iš buvusių ir esamų aplinkos ministrų būtų bent pradėjęs vykdyti.

A.VAITKEVIČIUS: Per visą miškų urėdijų egzistavimą miškininkai sugebėjo ateities kartoms išsaugoti miškus, nes tai paliudija šiuo metu išaugęs kitų institucijų suinteresuotumas. Statistika rodo, kad pas mus ir miškingumas padidėjo, ir sukaupiamas tūris didėja, nors kiti aiškina, jog daug kertama saugomose teritorijose ir pan. Man atrodo, kad nieko į kalėjimą nepasodino, visi laikosi teisės aktų. Žinoma, balansas turi būti. Lietuva, žvelgiant pasaulio mastu, yra aukščiau vidurkio. Mūsų svarbiausias siekis - išlaikyti miško sektoriaus, kaip darbuotojų socialinės ir ekonominės gerovės, garantą.

G.JAKAVONIS: Neseniai urėdijos išgyveno skausmingą pertvarką, dėl kurios buvo sulaužyta daug iečių. Kokius tos reformos rezultatus turime dabar?

V.KAUBRĖ: Miškotvarkos ir miškininkystės veikla nepakito ir po urėdijų reformos. Tai, kaip dabar ūkininkaujama miškuose, turi užtikrinti vertingą mišką ateities kartoms, o tai, ką matome dabar - nuolat augantį šalies miškingumą - ir yra tvaraus ūkininkavimo pasekmė. Miškininkystės veiklos srityse (miško atkūrimo, tvarkymo, priežiūros, apsaugos, gamtotvarkos darbai) įvykus miškų urėdijų pertvarkai, pakeisti veiklos prioritetai - didesnis dėmesys (net keletą kartų padidėjusios darbų apimtys) skiriamas gamtotvarkos darbų sričiai - biologinės įvairovės išsaugojimui ir gausinimui, suvienodinti miškininkystės darbų procesai, perkamų rangos paslaugų specifikacijos. Miško sodmenų išauginimo veikloje įvykdyti ir vis dar vykdomi esminiai struktūriniai pertvarkymai: modernizuojami ir optimizuojami VMU medelynai, išsprendė miško sodmenų paskirstymo, realizacijos, aukštos medelių savikainos ir medelynų veiklos rentabilumo problemas. Taigi naujausios technologijos žengia į priekį ir miškininkystės srityje. Naudodami išteklius tausojančias technologijas, efektyviau valdydami procesus, centralizavę jų valdymą ir optimizavę medelynų veiklą, tą patį sodmenų skaičių išauginame daug mažesniais kaštais.

Bendras metinis medienos tūrio prieaugis visuose Lietuvos medynuose išaugo (nuo 16 mln. kubinių metrų 2003-iaisiais iki 20,2 mln. 2020-aisiais.) ir šiuo metu sudaro apie 9,5 kubinių metrų iš hektaro. Nuo 2003 m. bendras medienos tūris išaugo nuo 453,4 mln. kub.m iki 559,6 mln. kub.m. Vidutinis medienos tūris visuose miškuose nuo 226 kub.m iš hektaro (2003 m.) padidėjo iki 264 kub.m iš ha (2020 m.). Vienam gyventojui tenkantis medžių stiebų tūris padidėjo iki 200 kub.m. Brandūs medynai pastaruosius du dešimtmečius buvo naudojami rezervuotai, o jų plotai didėjo nuo 363 tūkst. ha (2003 m.) iki 466 tūkst. ha (2020 m.). Miškai yra svarbus medienos išteklių šaltinis. Didėjantis miškų produktyvumas leidžia pateikti rinkai didesnius medienos kiekius kartu užtikrinant ilgalaikį miškų tvarumą ir kitų miško paslaugų teikimą. 2019 m. valstybiniuose miškuose paruošta 3,6 mln. kub.m likvidinės medienos. Valstybinių miškų rinkai pateikiami kasmetiniai medienos sortimentų kiekiai šiame amžiuje išliko daugmaž stabilūs ir svyravo tarp 3,5 ir 4 mln. kub.m: didžiausias buvo 2000 m. (3,9 mln. kub.m) ir 2011 m.
(4 mln. kub.m), taip buvo užtikrinamas medienos ir energetikos sektorių aprūpinimas žaliava.

G.JAKAVONIS: Ar neatsitiks, kaip pas mus sakoma: „Norėjom kaip geriau, išėjo kaip visada." Ar finansiškai stipresni medienos perdirbimo lobistai nenurungs aplinkosaugininkų keliamų idėjų?

V.KAUBRĖ: Nacionalinio miškų susitarimo pasirašymo sėkmė ir jo kokybinis rezultatas priklauso nuo visų aktyvių piliečių bei organizacijų, dalyvaujančių procese. Šiuo atveju procesas vyksta kitaip, nei įprastinių programų ar planų rengimas, kadangi diskusija vykdoma ir pastabos teikiamos ne jau parengtam dokumentui, o visose jo rengimo stadijose - nustatant pamatinius tikslus, rengiant ir koordinuojant interesų ar sektorinių grupių darbą, bendrai koordinuojant jų veiklos kryptis ir apimtis. Tikiuosi, kad, vykdant Lietuvos miškų priežiūrą ir naudojimą, visos interesų grupės siekia konstruktyvaus sutarimo, stabilumo bei aiškumo ateityje. Nė viena iš interesų grupių (socialinė, ekologinė, ekonominė, politinė) neturi didesnės įtakos sprendimų priėmimui, yra siekis visus sprendimus priimti sutarimo būdu, todėl medienos perdirbėjai neturi didesnės įtakos už kitas interesų grupes.

A.VAITKEVIČIUS: Idėjos yra geros, bet reikia ieškoti balanso. Turi būti subalansuota miško ūkio plėtra. Kiek man yra žinoma, visus kirtimus ir visas normas nustato miškotvarkos projektai, paskui kirtimai yra mažinami, jei gerai pamenu, 15 proc. Tas mažinimas yra ne galutinis rezultatas. Vėliau tas normas tvirtina Aplinkos ministerija ir ji dar mažina tas apimtis apie 10 proc. Yra tikrai dideli saugikliai. Nežinau, kas gali atsitikti, kad situacija pasikeistų, nebent per rinkimus būtų išrinkti kokie nors negeri politikai. Aš nematau tokios grėsmės, kad galingieji gali viską sugadinti.

Norėčiau pasakyti, kad bet koks miškininkas, aplinkosaugininkas, ekologas yra Lietuvos pilietis. Nemanau, kad koks nors miškininkas nori tik iškirsti kuo daugiau miško ir nieko nepalikti savo vaikams. Mano nuomone, tokių žmonių nėra, visi nori ką nors palikti. Mūsų visuomenė yra tikrai sąmoninga, jau ne pirmus metus esame valstybė. Šiandien jokios grėsmės neįžvelgiu.

Norėčiau prisiminti miškų reformą. Mūsų profsąjungos turėjo didelių rūpesčių, nes iš darbo išėjo daug profesionalių darbuotojų, tie žmonės buvo apmokyti, į juos buvo investavusi valstybė. Todėl mes norime, kad tie dalykai nepasikartotų, kad mes galėtumėme dar tvirčiau atstovauti darbuotojams. Geriau būtų, kad tokių situacijų nebūtų, nes tai yra žala mums visiems ir valstybei.

A.GAIDAMAVIČIUS: Jau sudarant nacionalinio miškų susitarimo koordinacinę grupę jėgų balansas buvo pažeistas. Dabar socialinę miškų funkciją gina asociacija „Lietuvos mediena". Net Kaimo turizmo asociacija, kuri turėtų rūpintis miškų rekreacijos išsaugojimu, labiau atstovauja paprastų miško savininkų interesams kirsti. O juk tiek pažįstu puikių kaimo turizmo sodybų savininkų, kurie nuoširdžiai išgyvena dėl miškų kirtimų, bet jiems niekas neatstovauja. Kaip ir neatstovauja tiems šauniems miškų savininkams, kurie saugo savo mišką ir nepasiduoda televizinei propagandai, verčiančiai parduoti savo miškus. Tik tokių pavienių žmonių dėka ir laikosi Lietuvos miškų ateitis.

Mūsų valdžiai laikas priimti bent laikinus miškų kirtimų apribojimus, kol nėra jokio susitarimo. Bet, manau, dirbant tokiais tempais, jokio susitarimo nebus, kadangi sutartis su šio darbo organizatoriais baigsis jau vėlyvą rudenį. Labai abejoju, ar vasaros metu, kada visi atostogauja, ministerija kaip nors sugebės sukviesti visuomenę dalyvauti susitarime, kai iki šiol net neaišku, kokiomis temomis bus diskutuojama. Todėl artimiausiu metu pasitrauksiu iš šio susitarimo ir sieksiu, kad Lietuva bent jau tarptautinius įsipareigojimus įvykdytų.

J.URBONAVIČIUS: Tokio susitarimo niekas nebuvo iniciavęs. O kaip viskas pavyks, sunku pasakyti. Žinot, visi „antklodę į savo pusę tempia" - nori kuo daugiau laimėti. O gamtoje vis tiek yra taip: jeigu daugiau kirsi, tai turbūt mažiau saugosi, jei daugiau saugosi, mažiau kirsi. Tad reikia atrasti balansą. Aš suprantu ir visuomenę. Valstybinis miškas yra visų mūsų turtas, todėl žmonės, aišku, turi turėti galimybę juo pasidžiaugti. Bet reikia suprasti, kad ir biudžetui reikalingos lėšos - juk mes iš to išlaikome švietimą, sveikatos apsaugą, finansuojame socialines programas ir t.t.

 

 

Naujausios žinios

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (8)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar dabar jau skubėsite skiepytis, kai valdžia imsis dar griežtesnių priemonių?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Liko savaitė iki Olimpiados pabaigos. Kaip manote, ar lietuviai gaus medalių?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+9 +17 C

+13 +17 C

 

+15 +19 C

+19 +24 C

+14 +20 C

 

+19 +20 C

0-5 m/s

0-7 m/s

 

0-7 m/s

       

Nuorodos