Ministro Š.Biručio kišenpinigiai

- Kiek šiandien ministras turi kišenpinigių?

- ?!.

- Įsivaizduokit, pagalbos paprašytų valstybės nuskriaustas fotografas...

- Galiu pažiūrėt (iš vidinės švarko kišenės ištraukia piniginę): šiandien turiu ne tiek mažai - 230 eurų... Atsakydamas rimtai, tarsiu, kad kultūros ministras neturi jokio fondo išvis.

- Ir „sąvaržėlių“ fondo, kaip Seimo narys?

- Kaip Seimo narys turiu tą fondą Seimo nario išlaidoms, o ministerijoje - tik limituotas reprezentacines išlaidas, naudojamas, sakykim, dalykiniams susitikimams, priimant aukštus svečius, diplomatus, sakykim, vaišinant menininkus pietumis ar kviečiant Kultūros ir meno tarybą diskusijai prie arbatos, bet padėti, paremti galiu tik iš savo kišenės; tą irgi darau.

- Negi išties didžiuma varsto duris tik dėl pinigų?

- Didžioji dalis, apie 80 proc. Iš tikro kartais padedu piniginę ir pasakau „išsiimkite“. Būna, ateina ir su geromis idėjomis, ieškodami joms pritarimo ir labai nustemba, kad ministerija neturi krepšio pinigų. Juk visos valstybinės programos buvo panaikintos dar Andriaus Kubiliaus Vyriausybės laikais, ir, sakysime, tokia programa kaip kultūros darbuotojų kvalifikacijos kėlimas šiandien apskritai dingusi iš akiračio. Ja nesirūpina niekas. Kultūros centrai rajonuose nei negauna naujausios metodinės informacijos, kaip dirbti šiandien, nei dalijasi patirtimi. Kultūros darbuotojų kvalifikacijos kėlimo institutas buvo panaikintas motyvuojant krize ir apeliuojant į Kultūros rėmimo fondo lėšas, tačiau pamirštant, kad pagal įstatymą šios privalo būti skirstomos būtent konkurso būdu. Koks gali būti konkursas kelti kvalifikacijai? O kvalifikaciją kelti būtina galvojant apie regionų kultūros ateitį.

- Bet, jei neklystu, kultūros politikos gaires nubrėžia ministerija, kuri ir kuria programas?

- Nepainiokime skirtingų dalykų: Kultūros rėmimo fondas skirsto lėšas konkurso tvarka, ir net toks, sakykim, kultūros reiškinys kaip į UNESCO registrą įtrauktos dainų šventės į jas pretenduoti negali. Tam turėtų būti valstybės programa, vykdoma ne konkursine, o planine tvarka. Šiandien biudžeto lėšos Dainų šventei yra vienkartinės, skiriamos jai pravesti (2014 metais - 8 mln. litų), bet juk joms tenka ruoštis ištisus ketverius metus; Dainų šventė - tai nenutrūkstamas procesas, ir jis turėtų būt finansuojamas valstybės, kaip yra pas mūsų kaimynus latvius ir estus.

- O kas dalija pyragą, t.y. nustato sumas įvairioms Kultūros rėmimo fondo programoms? Kultūros ministerija?

- Iš tikro tai bendras susitarimas kultūros lauko... Ministras nustato prioritetus, po to... Mes bandėme eliminuoti įsigalėjusį žanrinį skirstymą, kai, sakysim, muzikai buvo skiriama tiek, fotografijai tiek, literatūrai tiek... Bandžiau galvodamas, kad ne žanras turėtų būti dominuojantis veiksnys, o geras projektas, bet šiandien teisybės dėlei tenka ieškoti vidurkio tiek keliant projektų kokybės kartelę, tiek išlaikant proporciją, kad visos meno sritys gautų nors kokį finansavimą...

- Nematote pavojaus tapti projektų ministerija?

- Ministerija čia niekaip nedalyvauja. Nė vienas ministerijos darbuotojas nedalyvauja nei projektų vertinime, nei lėšų skirstyme - tam yra ekspertai ir tam yra Kultūros taryba. Ministerija nustato kryptį, nustato gaires išreikšdama ir valstybės politiką, ir, be abejo, atsižvelgdama į kultūros lauko poreikį, bet nebūtinai plaukiant pasroviui ir nekeliant naujų tikslų.

- O kas kuria programas, kurioms organizuojami Kultūros rėmimo fondo konkursai?

- Darbo grupė, kuri sudaroma tiek iš Kultūros tarybos, tiek iš ministerijos darbuotojų, tiek iš kultūros lauko žmonių. Mano gi, pasikartosiu, prioritetai yra kultūros edukacija, kultūra regionuose ir pilietiškumo ugdymas arba pilietinės iniciatyvos, ugdančios Lietuvos patriotą.

- Kultūros taryba organizuoja konkursus net dviem programoms identišku turiniu - „įgyvendinti pilietinio, tautinio, lituanistinio ugdymo ir atminties įprasminimo projektus“. Nemanote, kad tokiu kontekstu nuvertinami tokie leidiniai kaip „Respublika“, kurie įgyvendina šias programas be projektų, be valstybės paramos, bet iš įsitikinimo.

- Aš džiaugiuosi, kad yra tokių leidinių; iš esmės jie tokie ir turi būti. Tačiau maža kelių leidinių ar kelių žmonių, ir kartais valstybės postūmis yra reikalingas, kad procesas įsibėgėtų, apimtų didesnę auditoriją. Juk ne pinigai saugumui lemia valstybės saugumą, pirmiausia pilietiškumo branda. Kiek brandi visuomenė, tiek mes stiprūs.

- Vis dėlto, ministre, čia kažkas ne taip. Sakykim, koks komercinis pramogų portalas parašys projektą ir gaus „pilietinių iniciatyvų“ programos paramą: išeitų, kad valstybė linkusi paremti ne nuosekliai patriotizmą ugdančią žiniasklaidą, bet vienkartinę akciją ir tik dėl pinigų.

- Visiškai sutinku, šitoje vietoje tokios teisybės, sakykim, nėra, bet aš nesikišu į konkrečius projektus - kliaujuosi Kultūros tarybos ekspertų sąmoningumu, sąžiningumu, supratimu - nuo jų priklauso, kuris projektas bus finansuojamas.

- Pamenate, prieš kiek laiko prašiau jūsų komentaro dėl Kultūros tarybos logotipo, papuošusio „Kauno dienos“ publikacijas apie kiaulių marą, prekių etiketes... ir jūs tarėte neturintis atsakymo į šitą klausimą?

- Manau, manipuliacijų būna įvairių. Dažnai pateikiamos paraiškos yra bendrinės, sakysim, straipsnių ciklas pilietiškumo, piliečių ugdymo (tai irgi yra kultūros dalis) tema, ir į tą ciklą įterpiama, kas, leidėjų nuomone, piliečiams yra aktualija. Tie paaiškinimai kartais naivūs, bet atgal grįžti neįmanoma. Pasitaiko, suprantama, ir klaidų, negali sakyti, kad visi projektų autoriai įvykdo tai, ko iš jų laukiama; dažnai aprašymas gražesnis negu įvykęs faktas, bet kol nėra rezultato, negali įvertinti. Kultūros taryba atlieka atrankinę stebėseną, tačiau ištisinei trūksta žmogiškųjų resursų. Aišku, tam tikrais atvejais Kultūros taryba gali rašyti įspėjimus, kad rezultatas nevisiškai atitinka Kultūros rėmimo fondo paskirtį, gali atsižvelgti į tai ateityje skirstydama paramą.

- Į ką atsižvelgta šiemet Lietuvos muziejams ir bibliotekoms teskiriant tik 202,7 tūkst. eurų kultūros vertybėms įsigyti (iš jų vos 30 proc. Nepriklausomybės meto dailei), kai vien paviljono įrengimui Venecijos bienalėje mostelėta apie 145 tūkst. eurų?

- Kultūros rėmimo fondo paskirtis nėra įsigijimas. Muziejai dirba pagal atskirą programą ir aš linkėčiau, kad jie bent dalį vertybių įsigytų iš savo uždirbtų lėšų. Nenoriu kalbėti apie Italiją, bet, sakysim, Baltarusijos Miro pilies muziejus, kasmet gaudamas 25 proc. finansavimą, pastaraisiais metais iš savo uždirbtų lėšų skiria milijoną eurų eksponatams pirkti. Mane šokiravo ši informacija, ir aš pagalvojau apie mūsų muziejus, kurie gauna kur kas didesnį finansavimą. Mes turime muziejaus-saugyklos įvaizdį, o jį reikėtų keisti į lankytojų srauto, leidžiančio ir užsidirbti, įvaizdį. Tik jokiu būdu nesupraskite, kad agituoju už komerciją, jokiu būdu. Pagrindinis dalykas yra edukacija; čia yra ką veikti.

- Muziejai stengiasi užsidirbti ir tiesiog pažeidžia nustatytą tvarką, jei kokią nuotrauką leidžia spausdinti už dyką...

- Manau, kad šitaip neturėtų būti. Jei fotografija reikalinga kaip kultūros istorijos, įvykių ar veikėjų iliustracija, ji turėtų būti duodama nemokamai. Mums labai trūksta kultūrinės informacijos, diskusijų, šiandien kultūros leidinių tiražai yra nedideli.

- Jų vyriausieji redaktoriai neseniai kreipėsi į jus ir kitas įtakingas valstybės instancijas dėl apverktinos kultūros leidinių būklės. Kokią jų ateitį matote?

- Suprantu, kad be valstybės pagalbos ypač specializuoti kultūros leidiniai neišgyvens, bet, kita vertus, kyla mintis, ar Lietuvos rinka yra tokia erdvi tokio skaičiaus specializuotų, siauresnių kultūrinių temų leidinių atžvilgiu. Manyčiau, kad šioje srityje kooperacija būtina, o motyvas, kad nuo sovietinių laikų leidome ir būtina toliau leisti, nors pajamos ir tiražai rodo ką kita, svarstytinas dalykas. Gal vertėtų juos sujungti, galbūt kaip priedus prijungti prie populiaresnių leidinių - koncentruojant lėšas, galima pasiekti geresnių rezultatų. Suprantu, kad kultūros leidiniuose dirba intelektualai, kad jie turi ambicijų ir norą dirbti iš idėjos, bet realybė yra tokia, kokia yra. Dažnai skirdami Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo paramą, nepasiekiame tikslo kuo platesnei auditorijai nešti kultūros žinią. Tai sakau tik pamąstymui - reikia diskutuoti, ką reikėtų keisti.

- Užduosiu ir provokuojantį klausimą: kodėl, anksčiau nevengęs išsisakyti įvairiomis temomis, šit išsisukote nuo tiesaus atsakymo dėl Žaliojo tilto skulptūrų, prisidengęs (gal reikėtų kito žodžio) ekspertų kompetencija?

- Aš tebesu tos pačios nuomonės, kad ne biurokratai, ne politikai turi spręsti vieno ar kito projekto tikslingumą, o profesionalai ir kad jie nepatirdami politikų spaudimo būtų laisvi priimti savo sprendimus. Tam ir buvo sukurta Kultūros taryba, tam ir yra išmanūs ir patyrę ekspertai, kurie ir prisiima visą atsakomybę. Aš, aišku, turiu asmeninę poziciją, bet jos neišsakau - nenoriu daryti net minimalios įtakos sprendimams.

- Vienąkart ekspertai įrašė skulptūras į Kultūros vertybių registrą, kitąkart išbraukė - ar tai ne politika?

- To labiausiai ir bijau. Jei politikai reikš savo išankstinę nuomonę, subjektyvumas garantuotas. Nuolatinis politikų spaudimas iškreipia objektyvią tiesą. Sau neleidžiu kištis tiek vertinant atskirus projektus, tiek svarstant valstybės premijas ir panašiai - savos nuomonės išsakymas prilygtų savotiškam spaudimui. Kam tada mes sudarinėjame ekspertų komisijas - paleiskime jas ir tegu sprendžia politikai.

- Jau visi metai, kai ministerijos pašonėje pluošia Kultūros taryba. Kaip jums toks ministro būvis: be pinigų ir be dalies atsakomybės?

- Šiaip mintis įkurti kultūros savivaldos organizaciją, kuri dalyvautų valstybės paramos skirstyme, buvo gera, tačiau didžiausia klaida buvo padaryta jai perleidus ir visas Kultūros rėmimo fondo lėšas. To nėra niekur, išskyrus Lietuvą. Tie balsai, kurie tikino, kad kitur yra taip kaip dabar Lietuvoje, buvo neteisūs: paprastai tik apie 30 proc. kultūros lėšų atiduodama meno tarybų savivaldai. Šiandien Lietuvoje kultūros atžvilgiu valstybinio planinio finansavimo beveik neliko, kas yra būtina, kas visose valstybėse yra. Manau, tą klaidą ateityje reikėtų ištaisyti.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“