4 nuotr.45 Seimo narių grupė siūlo keisti Konstituciją, kad Seimo nariai, teisėjai, ministrai bei premjeras nebeturėtų teisinės neliečiamybės, jei jiems yra pareikšti įtarimai apysunkiais ar sunkiais nusikaltimais. Jie kartu būgštauja, kad nebebūtų užtikrinta minėtų asmenų apsauga nuo nepagrįsto politinio persekiojimo, tačiau kartu ir sako, kad dabartinė situacija tokiems ponams leidžia išsisukti nuo atsakomybės.
Parlamentarai aiškinamajame rašte nė neslepia, kad pataisas siūlo visų pirma dėl Petro Gražulio, kurio neliečiamybės atimti Seimas nesutiko, atvejo.
„Kaip rodo pastarieji Petro Gražulio, Viktoro Uspaskicho ir kai kurių kitų Seimo narių atvejai, dabartinis parlamentinio imuniteto modelis, taikomas Lietuvoje, kur kas dažniau naudojamas apsunkinti ir vilkinti teisinius procesus ar išvis juos sustabdyti, o ne užtikrinti parlamentarų apsaugą nuo nepagrįsto politinio persekiojimo“, - tvirtina seimūnai.
Jie pripažįsta, kad teisinės neliečiamybės principas yra problematiškas, nes iš dalies pažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą principą: už tą patį nusikaltimą piliečiui, neuturinčiam teisinės neliečiamybės, gali būti taikomos tokios prievartos priemonės ir sankcijos, nuo kurių parlamento narys yra papildomai apsaugotas.
„Tačiau imuniteto sukuriama diskriminacija padeda užtikrinti parlamento, per kurį tauta išreiškia ir vykdo savo suverenias galias, darbą. Galima pagrįstai teigti, jog minėta diskriminacija siekiamas tikslas atsveria jos daromą žalą - tačiau tik tol, kol neliečiamybė saugo Seimo narį nuo nepagrįsto politinio persekiojimo, o ne nuo atsakomybės už padarytus nusikaltimus“, - dėsto pataisų iniciatoriai.
Teisininkas prof. Alfonsas Vaišvila sako, kad neliečiamybę naikinti reikia.
„Garantas, kad, panaikinus imunitetą, neprasidės politinis persekiojimas, yra teisinės valstybės sistema. Aišku, bylos gali būti keliamos, tačiau bylos iškėlimas nieko nereiškia, kol nepriimamas teismo sprendimas.
Totalitariniuose režimuose, kur teisinė sistema veikia tik dėl valdžios tikslų, neliečiamybė yra būtina. Bet pas mus ji visiškai nereikalinga.
Aišku, būna atvejų, kaip buvo su Rolandu Paksu, kai Seimas tik dėl politinių priežasčių nesugrąžina jam teisių. Tačiau tokios nemalonios išimtys yra itin retos, daug daugiau pavyzdžių yra rodančių, kad pas mus teisinė sistema veikia gerai“, - tvirtino A.Vaišvila.
Profesorius priminė vieną pagrindinių demokratinės valstybės nuostatų: prieš įstatymus visi yra lygūs.
„O dabar asmenys, turintys teisinę neliečiamybę, turi privilegiją išvengti atsakomybės. Aišku, pakeitus įstatymą gali kilti šiokių tokių pavojų, nes teisinė sistema veikia per žmones, o žmonės mėgsta savo ambicijas iškelti aukščiau teisės. Tačiau pats principas būtų teisingas, nes Konstitucija draudžia teikti prioritetus socialinės padėties atžvilgiu. O Seimo nariai yra viršesni už kitus tik dėl socialinės padėties.
Bet abejoju, ar parlamentarai pataisoms pritars, nes kiekvienas turi įtarimą dėl savęs - ar kartais jam nebus iškelta byla“, - akcentavo teisininkas.
Tiesa, A.Vaišvila svarsto, ar neliečiamybės nereikėtų naikinti ir už lengvus nusikaltimus.
„Viena vertus, gal dėl mažareikšmiškumo ir nevertėtų atimti neliečiamybės. Tačiau, kita vertus, ar teisinga, kai eilinis žmogus, ką nors pavogęs, stoja prieš teismą, o Seimo narys už tą patį gali išvengti atsakomybės?“ - retoriškai klausė A.Vaišvila.
Faktai
