respublika.lt

Konservatorių grumtynės dėl atstovavimo EVT tėra tik ledkalnio viršūnė (60)

2021 kovo 29 16:00:40
Gediminas Jakavonis

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje plačiai buvo diskutuojama, kas turėtų atstovauti mūsų šaliai Europos Vadovų Taryboje (EVT) - prezidentas Gitanas Nausėda ar premjerė Ingrida Šimonytė. Toks klausimas kažkodėl nekilo dešimt metų S.Daukanto aikštės rūmuose šeimininkaujant Daliai Grybauskaitei. Kodėl tai imta eskaluoti dabar? Ar tai nėra konservatorių bandymas stiprinti savo įtaką valstybės valdyme ir kryptingas veiksmas galvojant apie prezidento rinkimus 2024-aisiais?

×
nuotr. 1 nuotr.
S.Daukanto aikštės rūmus palikus Daliai Grybauskaitei, konservatoriai suskato karpyti prezidento galias, nes Gitanas Nausėda - ne jų „projektas“. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo su politologu Algiu KRUPAVIČIUMI, filosofu Vytautu RUBAVIČIUMI, buvusiu Seimo pirmininku, laikinai ėjusiu šalies prezidento pareigas Artūru PAULAUSKU, buvusiu prezidentės D.Grybauskaitės vyriausiuoju patarėju Linu BALSIU kalbėjosi žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Per beveik dvejų metų G.Nausėdos prezidentavimo laikotarpį tenka stebėti vis intensyvėjantį šalies vadovo puolimą. Manau, sutiksite, kad diskusija apie tai, kam atstovauti Europos Vadovų Taryboje, tik konservatorių kovos su prezidentūra ledkalnio viršūnė. Tačiau ar pats ledkalnis nėra Tėvynės sąjungos bandymas Lietuvoje uzurpuoti absoliučią valdžią?

A.KRUPAVIČIUS: Tėvynės sąjungai ne pirmą ir ne antrą kartą patekus į valdžią, pasireiškia stiprus valdžios monopolizavimo, galima pavadinti - autoritarizmo, sindromas. Tačiau valdžią perimti į vienos partijos rankas, net jei demokratija „šlubuoja abiem kojom" ar kas nors to labai norėtų, nėra taip paprasta. Konstituciškai vykdomoji valdžia Lietuvoje yra dvinarė. Tad ja neišvengiamai turi dalintis Vyriausybė ir prezidentas. Konstitucijos 77 str. nedviprasmiškai sako, kad Respublikos prezidentas yra valstybės vadovas. Yra ne viena šalis, kurios valdžios institucinė sąranga yra panaši į Lietuvos, arba, kitaip tariant, ji yra mišri 

Bet čia sustoti nereikėtų. LR Konstitucijoje yra dar ir 84 str. Jame išvardijami gana platūs prezidento konstituciniai įgaliojimai. Jų padidinti ar sumažinti negalima kitaip, nei keičiant Konstituciją. Bet tam reikalinga konstitucinė, t.y. 3/5 Seimo narių dauguma. Dabartinei valdančiajai koalicijai tokia dauguma yra galima tik svajonėse.parlamentinė-prezidentinė, kaip Suomijoje ar Airijoje, bet šalies prezidentai ten neturi valstybės vadovo statuso. Toks statusas konstituciškai yra įtvirtintas Rumunijos, Kipro, Prancūzijos prezidentams. Jie, lygiai kaip ir Lietuvos prezidentas, savo šalims atstovauja EVT. Dar daugiau, LR Konstitucijoje yra imperatyviai pasakyta, kad prezidentas atstovauja Lietuvos valstybei. Nei pridėsi, nei atimsi. Neišvengiamai jis turi atstovauti Lietuvai tarptautinėse arenose, dvišaliuose ir daugiašaliuose santykiuose ir organizacijose. Pagaliau EVT yra vienas ir konkretus atstovas nuo kiekvienos valstybės narės. Pakaitinių atstovų ten nėra numatyta, net jei jų kas nors ir labai norėtų. Rotacijos taip pat nėra. Viena šalis ir vienas atstovas. Tad, pagal EVT taisykles, Lietuvai joje gali ir turi atstovauti prezidentas.

Blogoji žinia prezidentui, kad jis daug sprendimų dėl atsvarų ir pusiausvyros tarp valdžios šakų nuostatų privalo priimti su Seimo pritarimu. Ypač skiriant įvairius pareigūnus, kur prezidentas teikia kandidatūras, o parlamentas pritaria joms arba ne. Seimas turi visus svertus savo rankose prezidento įstatymų iniciatyvoms ignoruoti. Tad vadinamąjį „karą viršūnėse", tarp prezidento - iš vienos pusės, o Vyriausybės ir Seimo daugumos - iš kitos, pradėti nebūtų labai sudėtinga. Bet jame nugalėtojų - vargu ar bus. Kad jo žarijos vis pakurstomos, ilgų įrodinėjimų nereikia. Kad ta gaisro kurstymo pusė yra Tėvynės sąjunga, tas irgi aišku...

V.RUBAVIČIUS: Politinė ir politologinė diskusija dėl atstovavimo EVT yra tik regima daug didesnės kovos dėl politinio valdžios pyrago dalis. Kodėl vadinamieji konservatoriai anksčiau gynė prezidentės D.Grybauskaitės atstovavimą, o tapę valdančiaisiais tą atstovavimą siekia atiduoti savai premjerei? Tokia yra politinės kovos logika. Prezidentui, Seimui ir Vyriausybei tenka dalytis tą patį pyragą. Visoms aukščiausioms valdžios institucijoms būdingas siekis didinti sukauptą galią, tad ir politinę įtaką. Prisiminkime, D.Grybauskaitę „palaimino" pats Vytautas Landsbergis, tad ji buvo tarsi konservatorių kandidatė. Tačiau prezidentas G.Nausėda nėra konservatorių prezidentas, tad būtina perimti iš sukaupto Grybauskaitės valdžios palikimo kuo didesnę valdžios pyrago dalį. Verda labai rimta kova, silpninanti valstybės gebėjimą deramai atsakyti į vis naujus iššūkius. Politinėje kovoje vargu ar kas galvoja apie valstybinę ir visuomeninę naudą.

Šioje kovoje esama ir svarbios europinės „dimensijos". Dabartiniai valdantieji stengiasi kuo greičiau pandemijos sąlygomis įgyvendinti pagrindinius europinės naujo žmogaus kūrimo darbotvarkės punktus. Tarp jų - Stambulo konvencijos ratifikavimas, keistalyčių šeimų pripažinimas, keičiant vyro ir moters santuoka grindžiamos šeimos supratimą, Bažnyčios ir jos mokymo apie šeimą ir gyvybę tolesnis marginalizavimas, valstybės išvalstybinimas ir ištautinimas, menkinant valstybinės lietuvių kalbos statusą ir įtvirtinant oficialią daugiakalbystę, taip pat ir „laisvai pasirenkamos tapatybės" idėją, tam „pasirinkimui" nenustatant jokių sąlygų. Prezidentas G.Nausėda drįso viešai pasvarstyti, kad dėl kai kurių Stambulo konvencijos nuostatų derėtų dar padiskutuoti, kad visuomenė nebūtų stumiama dar labiau susipriešinti. Jam nepatiko ir naujųjų kairiųjų „pažangos Saulės" nešėjų Lietuvon įkarštis klyksmais ir demagogija užčiaupti bandančių susivokti Stambulo konvencijos ypatumuose burnas. Kad ir ką kalbėtų besiaiškinantys įvairias joje vartojamas juridines sąvokas, pasigirsta vieningas LRT‘istinis choras: „tai jūs už smurtą prieš moteris, už smurtą, naciai, nacionalistai..." Ar toks prezidentas gali „pažangiai" atstovauti Lietuvai? Suprantama, negali. Tad europinės karjeros siekiantiems vietiniams politikams yra kaip parodyti savo pasirengimą - visaip stumti prezidentą G.Nausėdą iš Vadovų Tarybos.

L.BALSYS: Negalėčiau sutikti su tokiu skeptiškai-nihilistiniu požiūriu į tai, kas vyksta Briuselyje, ypač per vadovų tarybas, esą, koks skirtumas, kas ten važiuos, vis tiek Lietuvai nieko gero nenuveiks. Tokia nuomonė, aišku, turi teisę egzistuoti, bet jos turėtojai tesusitaiko su tuo, jog jie yra profanai. Per pastaruosius du dešimtmečius esu dalyvavęs keliose dešimtyse vadovų tarybų ir kaip žurnalistas, ir kaip vadovo delegacijos narys, turėjęs priėjimą prie visos pirminės informacijos, todėl galiu kvalifikuotai pasisakyti šiais klausimais. Kas čia blogo, - gali kas paklausti, - juk normalu, kad kiekvienas politikas stengiasi kuo daugiau „pasipiarinti". Ciniškai kalbant, taip. Bet jei mums rūpi demokratija ir manome, jog esame parlamentinė, o ne autoritarinė prezidentinė, valstybė, tokia praktika, kai į vadovų tarybas važinėja absoliučiai niekam neatskaitingas prezidentas, yra žalinga, mano manymu, valstybės interesams. Viskas yra susitarimo ir politinės santarvės klausimas. D.Grybauskaitė greitai susitardavo su jos laikų premjerais, rasdama tik jai vienai žinomų argumentų, kurie kažkaip įtikindavo premjerus nesipriešinti jos užgaidai vienai važinėti į Briuselį. Santarve to nepavadinčiau, greičiau įvairių intrigų ir bauginimų taktika, bet rezultatas - ji pasiekdavo susitarimą. Klausimas, ar gerai, kad tik ji viena atstovauja valstybei Vadovų Taryboje nėra naujas, jis nuolat buvo keliamas Seime dvi pastarąsias kadencijas, deja, visuomet pritrūkdavo politinės valios jį rimčiau iškelti. Ypač, kai premjerai A.Butkevičius ir S.Skvernelis atrodė apgailėtini, nesugebėdami angliškai žodžio išlementi, ir buvo akivaizdu, kad D.Grybauskaitė šiuo požiūriu už juos visa galva aukštesnė. Dabar šis klausimas vėl keliamas, šįkart valdančiųjų konservatorių iniciatyva ir pačiai premjerei tyliai palaikant. Jei kam labai patinka sąmokslo teorijos, čia gal ir galima būtų įžvelgti konservatorių norą užsiimti daugiau valdžios ir turėti daugiau įtakos valstybės valdyme. Tačiau, mano nuomone, Briuselio klausimas yra labiau parlamentinės demokratijos sustiprinimo, nei valdžios (nesvarbu, kas joje būtų) uzurpavimo. Pagal mūsų Konstituciją, prezidentas, skirtingai nuo Vyriausybės, nėra atskaitingas Seimui. Prezidentas neprivalo gauti Europos reikalų komiteto (ERK) mandato savo pozicijai ir neprivalo atsiskaityti, ką jis Briuselyje veikė. Geriausiu atveju, į ERK teikiasi ateiti kuris nors prezidento patarėjas ir tiesiog pristatyti prezidento pozicijas, o ERK nariai tiesiog mandagiai išklauso ir palinki sėkmės. Dažnai vadovų taryboje sprendžiami itin svarbūs klausimai, finansiniai, paramos skyrimo Lietuvai ar kitoms šalims ir pan. Nebendraudamas ir neturėdamas parlamento mandato, prezidentas tokiose situacijose lieka vienas arba tampa savo patarėjų ir diplomatų įkaitu - nebelieka kolektyvinio parlamentinio valstybės interesų gynimo.

A.PAULAUSKAS: Prisiminkime prezidento rinkimus. Mes matėme, kad žiniasklaida ir vieši asmenys darė įtaką, kad visuomenė apsispręstų, už ką balsuoti. G.Nausėdos atžvilgiu laikytasi neutraliai, dažniausiai kritikuotas Saulius Skvernelis ir kiti kandidatai. Bet kai į finalą išėjo I.Šimonytė ir G.Nausėda, pagrindinės žiniasklaidos pasirinkimas aiškiai buvo I.Šimonytės pusėje. Ją palaikė ir konservatoriai, ir liberaliosios partijos, ir žiniasklaida arba tie asmenys, kurie pritarė ar atstovavo tų partijų pozicijoms. Kai pralaimėjo I.Šimonytė, be abejo, mano išvardintų politinių partijų ir veikėjų nepasitenkinimas kasdien stiprėjo. Krylovo pasakėčia byloja: „nesvarbu ką tu blogo padarei, bet kaltas jau esi, kad toks gimei". Tad ne tiek buvo svarbu, ką G.Nausėda padarys, vis tiek jis bus kaltas. Ar per ilgai tvirtino Vyriausybę, ar per pandemiją dingo, ar dar kažkas buvo. Paskui pereita prie atviro pasityčiojimo, sugalvojus pravardę Aukštas ir gražus. Kaip ir minėjau, kai kur jis jau ne kritikuojamas, o tiesiog iš jo tyčiojamasi. Tas matyti iš kai kurių socialinių tinklų „postų". Bet, manau, visa tai buvo tik uogelės, o rimtas kirtis suduotas pradėjus kelti atstovavimo Europos Vadovų Taryboje klausimą. Ekskursas į praeitį: kai man teko eiti prezidento pareigas, premjeru dirbo Algirdas Brazauskas. Mes tuo klausimu gana greitai sutarėme - A.Brazauskas važiuoja į EVT posėdžius tada, kai yra daugiau sprendžiami socialiniai, ekonominiai klausimai, o kai sprendžiami bendresni, saugumo, užsienio politikos klausimai, vyksta prezidentas. Kiek prisimenu ir V.Adamkus panašiai su A.Brazausku buvo sutaręs, dėl to didelių konfliktų nekildavo. Viskas prasidėjo D.Grybauskaitei tapus prezidente. Ji sugebėjo priversti Vyriausybės vadovus -
A.Kubilių, A.Butkevičių, S.Skvernelį - sutikti, kad ji vienintelė atstovaus Lietuvai. Man teko su dviem iš minėtų premjerų kalbėtis, tai jie visi pasakė, kad skiriant (premjerus - red. past.) ji iškart iškeldavo tą klausimą ir gavusi sutikimą vykdavo į Vadovų Tarybą. Dėl to niekam viešai nekildavo klausimo. Bet dabar tas klausimas yra iškeltas ir diskutuojamas. Grasinama net priimti specialų įstatymą, kuris apribotų prezidento galias ar teisę vykti. Kol kas nuo žodžių prie darbų nepereita, bet formuojama nuomonė, kad prezidentas lyg ir važinėja ten be reikalo. Man susidaro įspūdis, kad bandoma tokiu būdu pažeminti G.Nausėdą, uždaryti jį Daukanto aikštės rūmuose.

Nenustebčiau, kad, svarstant kitų metų biudžetą, bus pasiūlymas apkarpyti prezidento biudžetą, jog dažniau sėdėtų namuose. Prisimenu panašus scenarijus buvo 1996 metais su konservatoriais. Kai jie laimėjo, tai Brazauskas buvo faktiškai uždarytas prezidento rūmuose.

G.JAKAVONIS: Žiūriu iš šalies, kas vyksta Lietuvos vidaus politikoje, ir į akis krinta kritikos neatlaikanti prezidento G.Nausėdos aplinka. Kaita S.Daukanto aikštės rūmų komandoje tą tik patvirtina. Kodėl G.Nausėda savo komandą formuoja, į ją priimdamas tarsi „Dainų dainelės" pirmo turo pralaimėtojus?

A.KRUPAVIČIUS: Akivaizdu, kad G.Nausėda neatėjo į Daukanto aikštę su ilgu partinės komandos sąrašu. Jame buvo ne vienas ir ne du politikos naujokai. Bet patarėjų statusas ir yra kiek kitoks nei politikų. Jiems ilgalaikės patirties nebūtinai reikia, nors ji nėra minusas. Jie pirmiausia turi būti savo sričių ekspertai. Kad A.Skaisgirytė, J.Neverovičius ar S.Krėpšta yra kompetentingi savo srityse, niekam didelių abejonių nekelia.

D.Grybauskaitei reikėjo ne tiek patarėjų, kiek pritarėjų. Ji buvo prezidentė, dominuojanti komandoje. G.Nausėdos komanda yra daugiabalsė. Joje nėra vieno veido, kuris labai aiškiai dominuotų. Tų veidų yra net ne keli, o keliolika. Tie veidai ir balsai atstovauja atitinkamoms politikos sritims pagal savo profesines kompetencijas. Tad ji kitokia, nei buvo D.Grybauskaitės laikais, ir kitokia, palyginti su V.Adamkaus laikais, kur daugiabalsiškumo ir daugiaveidiškumo būta nemažai, bet gal ne tiek daug kaip dabar.

Ar gali būti stipresnė prezidento komanda? Taip. Kad būtų stipresnė, matyt, kartkartėm ir vyksta pokyčiai. Tačiau jie neturėtų būti pernelyg dažni, nes komandai susiformuoti reikia laiko. Kai jos nariai pernelyg dažnai keičiasi, komandos nebebūna.

L.BALSYS: Absoliuti dauguma prezidentūros (techniškai ir juridiškai - Prezidento kanceliarijos) darbuotojų yra politinio pasitikėjimo patarėjai, išskyrus įvairias technines-ūkines tarnybas bei apsaugą, kuri priklauso Vadovybės apsaugos departamentui. Tie keliasdešimt politinio pasitikėjimo patarėjų yra priimami asmeniniu prezidento sprendimu, todėl tik nuo jo ir priklauso, kokie tai bus žmonės, kokia jų kvalifikacija ir kokioms užduotims prezidentas tų žmonių ieško.

Patarėjas, kuris savo pasisakymą pradeda „aš manau...", turėtų būti iškart atleistas. Nežinau, kaip dabartinis šalies vadovas yra organizavęs savo patarėjų darbą, bet dažnokai susidaro įspūdis, jog patarėjai, ypač kai kurie, kalba, ką nori ir kada nori, ir yra gerokai susireikšminę, lyg būtų viceprezidentai. Galbūt prezidentas tai yra pastebėjęs, galbūt dėl to ir tokia patarėjų kaita - galima tik spėlioti, nebūnant viduje. Tačiau aišku viena - legendinė frazė „prezidentas -nekaltas, kalta aplinka" nėra teisinga, nes visuomet tik pats prezidentas yra atsakingas už tai, ką pasikvietė į komandą, ir ar sugebėjo atskirti ir atmesti visokius „patarėjus-pakištukus", kuriuos labai aktyviai naujo prezidento komandoje paprastai stengiasi įtaisyti įvairios lobistinės, verslo ar politinių klanų grupės. Jei prezidentas, kad ir koks populiarus būtų, neturi savo politinio užnugario, kuriuo pasitiki, iš kurio gali gauti patikimos informacijos, valdymo nesėkmė beveik garantuota. Nekaltinčiau prezidento G.Nausėdos buvusių komunikacijos patarėjų: jiems, ko gero, tikrai pritrūko profesionalumo, nes politinė komunikacija labai skiriasi nuo verslo ir komercinės komunikacijos, tačiau esminė priežastis lieka pats šalies vadovas - jei jo politinė vizija yra neaiški, veiksmuose trūksta ryžtingumo, - joks viešųjų ryšių specialistas per mėnesį kitą tikrai nesukurs įvaizdžio, kuris nebus grįstas tikromis vadovo savybėmis.

V.RUBAVIČIUS: Labai sunku patarinėti, ką ir kaip prezidentas turėtų pasirinkti. Suprantama, visuomenei žinomi žmonės komandai suteikia autoritetą ir tam tikro „svorio". Tačiau yra ir kita medalio pusė. Autoritetingiems žmonėms būdingi tam tikri įsitikinimai, pasaulėvaizdis bei pasaulėžiūra. Jie nelinkę „barstyti nuomonės". Tačiau kaip tik ryškesni įsitikinimai laikomi trūkumu, nes gali sulaukti vadinamųjų įtakingų „mažumų" puolimo, pasitelkiant žiniasklaidą ir socialinius tinklus. Tad autoritetinga figūra gali virsti nesibaigiančio dirbtinio „skandalo" herojumi. Geras pavyzdys yra keli savo nuomonę apie Stambulo konvenciją išsakę ir Bažnyčios mokymą palaikę kunigai. Surinkęs rimtą komandą, prezidentas gali patekti į žiniasklaidos jau senokai paspęstus spąstus - visokie jo „netinkami" pasisakymai gali būti priskiriami vienam ar kitam komandos žmogui, menkinant jį vadinamojo elektorato akyse. Tačiau komandai daugiau proto ir kompetencijos nepakenktų.

G.JAKAVONIS: Ką, stebint dabartines tendencijas, galima būtų pasakyti apie G.Nausėdos galimybes vėl laimėti prezidento rinkimus?

A.KRUPAVIČIUS: Nuspėti 2024 metų prezidento rinkimų rezultatus iš 2021 metų pradžios perspektyvos būtų kiek avantiūristiška. Kiek pasaulis gali būti neprognozuojamas, bene geriausiai šiandien rodytų koronaviruso pandemija.

Prezidento stiprybė paprastai yra gana aukštas visuomenės pasitikėjimas juo. Žmonėms įspūdį daro ir pats buvimo valdžioje faktas. Antai klasikinėje prezidentinėje valstybėje - JAV - nuo XX a. pradžios iki dabar dvylika einančių pareigas prezidentų buvo perrinkti ir šeši neperrinkti, įskaitant D.Trumpą. Santykis - du su vienu. Ten neperrenkama tuomet, kai šalis patenka į kokią nors (dažniausiai ekonominę) krizę kadencijos pabaigoje. O 2024 metais einančio pareigas prezidento pranašumą turės ir G.Nausėda.

L.BALSYS: Lietuvos bankininkystės rinkoje faktiškai pilnai įsigalėjus skandinaviškiesiems bankų tinklams, akivaizdžiai sutriko konkurencija šioje srityje, ypač smulkiojo verslo finansavimo ir kreditavimo srityje. O juk smulkusis verslas yra bet kurios Europos Sąjungos šalies, Lietuvos - ypač, ekonomikos klestėjimo pagrindas. Nepasitenkinimą tokia situacija reiškia toli gražu ne vien konservatoriai. Pavyzdžiui, socialdemokratai taip pat pasisako už valstybinio komercinio banko, kuris padėtų garantuoti finansavimą smulkiajam verslui, steigimą. Galima, aišku, ginčytis dėl tokio valstybinio banko veiklos efektyvumo, prisiminti jau panašų buvusį ir sužlugusį banką, galima dėti daugiau pastangų pritraukti Lenkijos ir Vokietijos bankus konkurencijai stiprinti, ar dar ką nors. Tačiau tai, kad platus spektras politinių jėgų sutaria, jog kažką daryti reikia - yra svarbus ženklas, jog turime apie ką tartis ir susitarti. Tiesa, čia pasigesčiau aktyvesnio prezidento G.Nausėdos vaidmens. Jei šioje srityje jis taip aktyviai reikštųsi, kaip propaguodamas kažkokią Lukašenkos stiliaus „nacionalinę asamblėją" dirbtinai išpūstu klausimu, tai gal padėtų tam panaudoti savo bankininko patirtį ir parodyti Lietuvos žmonėms, jog jis nėra savo buvusios darbovietės - skandinaviško banko - statytinis ar įkaitas. Manau, žmonėms tai itin svarbu. Turėtų būti svarbu ir G.Nausėdai, jei nenori likti istorijoje, kaip pilkas „vienos kadencijos" prezidentas.

A.PAULAUSKAS: Mano išvada tokia: šiuo metu prezidentas iš tikrųjų yra gana pažeidžiamas, ir jam, turint tokią komandą, su tokias priešininkais kovoti yra nelengva. Todėl, artėjant 2024 metams, matysime didesnį spaudimą ir, aišku, bandymą sudaryti palankesnes sąlygas naujiems kandidatams laimėti. Manau, tomis kalbomis, diskusijomis visų pirma prezidentą siekiama padaryti paklusnų, kad jis nekritikuotų Vyriausybės, valdančiosios daugumos. Ir, aišku, pagrindinis tikslas - 2024 metų prezidento rinkimai. Tiesiog reikia pravalyti kelią galimam konservatorių kandidatui, o tas kandidatas, manau, būtų Gabrielius Landsbergis. Tad įtampa, artėjant 2024 metams, manau, tik didės.

V.RUBAVIČIUS: Būsimi prezidento rinkimai - svarbus vidinis politinės kovos aspektas. Juk svarbu, kad dabartinis prezidentas nesusikurtų pagrindo laimėti antrą kadenciją. Tad būtina visaip jį silpninti ir vaizduoti kaip labai silpną. O jo tikrąsias ir tariamas silpnybes visaip išburbuliuos LRT ir kiti žiniasklaidos portalai. Užsakymas juk tvyro ore. Žiniasklaidoje „skalbto" ir iki šiol neužmirštamo Ramūno Karbauskio figūrą turi pakeisti ir jau keičia G.Nausėda.

Naujausios žinios

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (60)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Dienos klausimas

Kokiu būdu naudositės Galimybių pasu?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Didysis šeimų maršas jau šeštadienį. Ar dalyvausite?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
1. Sorošo tinklas Lietuvoje: Ką rašė „Respublika" apie Džordžą Sorošą prieš 15 metų
2. Vitas Tomkus: GEROVĖS VALSTYBĖ YRA PEDERASTŲ VALDŽIA PLIUS VISO PASAULIO SKAITMENIZACIJA! („Pederastais“ liaudis paprastai vadina tuos, kurie kenkia savo Valstybei)
3. „MARŠ, MARŠ, TRA-TA-TA!“
4. Olava STRIKULIENĖ: Lietuva 2146 m.: tegyvuoja „оно"
5. ŠEIMOS GYNIMO MARŠAS - LIETUVOS ŠANSAS AR KVAILIŲ VILTIS?
6. Bažnyčia stos mūru už šeimą
7. Vitas Tomkus: PIRMYN VERGAI NUŽEMINTIEJI, ATSTUMTIEJI, NUSKRIAUSTIEJI IR NUTEISTIEJI!
8. Arvydas JUOZAITIS: „Palaikau šeimos žygį. Reikia, kad jis būtų“
9. Goda JUOCEVIČIŪTĖ: Sveiki žmonės – kaip raupsuotieji
10. Vitas Tomkus: TĖVYNE, TAU MŪSŲ ŠIRDŽIŲ SUTARTINĖ!
11. DIDŽIOJI IŠPAŽINTIS
12. Vitas Tomkus: NE TAU, MARTYNAI, MĖLYNAS DANGUS!!!
13. Algimantas RUSTEIKA: Geras pensininkas - miręs pensininkas
14. Danutė ŠEPETYTĖ: Klausimas tautiečiui: ar dar ne per karštas vanduo?
15. Audrius BUTKEVIČIUS: Kam Dievas siunčia karvelį?
16. Skirmanto Malinausko melas ir „tiesa“
17. Vitas Tomkus: KADA KARAS?
18. Raimondas DIKČIUS: Koronapandemijos scenarijui – šimtas metų
19. Nuo šiol VLKK draus žodį „pederastas“
20. Vitas TOMKUS: „Musė maišė, musė maišė, uodas vandens nešė!“
21. Vito TOMKAUS Sekmadieninis pamokslas, buvusiam giminaičiui Skirmantui MALINAUSKUI
22. Vitas Tomkus: SUBINLAIŽIŲ „AUKSO AMŽIUS“
23. DEVYNERI METAI NELAISVĖJE (Milijonieriaus Vito Tomkaus interviu su milijardieriumi Raimondu Baranausku)
24. Vitas Tomkus: RINKTI AR NERINKTI?
25. Vitas Tomkus: O AŠ IR TOLIAU PALAIKYSIU RUSIJĄ, NORS VISI PASIUSKIT!
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+6 +15 C

+10 +15 C

 

+7 +15 C

+12 +22 C

+16 +20 C

 

+14 +19 C

0-5 m/s

0-5 m/s

 

0-4 m/s

       

Nuorodos