- Oficialios rinkiminės agitacijos išvakarėse Lietuvos televizija (LRT) paskelbė jos užsakyto partijų reitingavimo rezultatus, kurie vėl privertė galvoti, kam tarnauja nacionalinį transliuotoją imituojanti televizija. Valstiečių bandymas ją suvisuomeninti nuėjo niekais - prieš juos buvo pasitelkta Konstitucinio Teismo (KT) apsauga...

- Konstitucinis Teismas pats save pasiskyrė teismu. Konstitucijoje neparašyta, kad KT vykdo teisingumą, - ten parašyta, kad jis tik vertina teisės aktų teisėtumą. O ką KT išdarinėja? Atvirai sako, kad nereikia Konstitucijos skaityti paraidžiui, kad reikia žiūrėti jos „dvasios“. Visose civilizuotose valstybėse teisėjai, prokurorai yra renkami, o Lietuvoje KT teisėjus skiria Seimas prezidento, Seimo pirmininko ir Aukščiausiojo Teismo pirmininko teikimu; taip sukuriama galimybė į šią instituciją įterpti savus. Ar atkreipėte dėmesį, kaip pastaruoju metu elgiasi konservatoriai? Jeigu tik kas, jie tuoj pat kreipiasi į Konstutucinį Teismą ir šis priima sprendimus, kokių reikia; jie yra galutiniai ir neskundžiami. Manyčiau, kad Konstitucinis Teismas yra įrankis, kuriuo neoficialus valstybės vadovas daro savo tvarką Lietuvoje.

- LRT užsakyto tyrimo duomenimis Tėvynės sąjungos reitingai dvigubai aukštesni nei „valstiečių“. Ką jums sako šitoks konservatorių šuolis?

- Žiniasklaidos tikslas - informuoti, tik pas mus žiniasklaida ne informuoja, o formuoja. Ir ypač Lietuvos televizija. Ji užsakė ir paskelbė tokius reitingus tik dėl to, kad politines partijas, kurias kvies į eterį, galėtų grupuoti pagal savo scenarijų, nepalikdama jokių šansų mažesnėms partijoms jame diskutuoti su konservatoriais, „socdemais“, liberalais ir pan. Galima sakyti, kad dabartiniu metu visų mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomas nacionalinis transliuotojas tarnauja dešiniajam, konservatorių, flangui. Gal jo vadovai galvoja, kad to niekas nepastebi, gal jie galvoja, kad žmonės šito nesupranta, bet šie reitingai parodo jų nesugebėjimą strateguoti ir būti politiškai neutraliais. Kam reikalingi reitingai? Jie reikalingi tam, kad patvirtintų tavo nuomonę vienu ar kitu klausimu ir tavo valia formuluoti klausimyną taip, kad ta nuomonė būtų patvirtinta. Atsimenu 1997 metų prezidento rinkimus, kuriuose dalyvavo ir Vytautas Landsbergis: pagal konservatorių apklausas jis užtikrintai pirmavo, nors kitų viešosios nuomonės tyrėjų skaičiai rodė ką kita. Be to, ar pastebėjote, kad tyrimus atlikusios bendovės, skelbdamos rezultatus, paprastai perspėja apie 3 proc. paklaidą. Ką tai reiškia? Ogi, kad vienam galima nuimti 3 procentinius punktus ir pridėti kitam, - nes dėl to iš anksto yra atsiprašyta.

- Manote taip nutiko ir šiuo atveju?

- Rekordiškai pašokę konservatorių reitingai kelia klausimą, o ką konservatoriai padarė per šitą mėnesį? Kas gi įvyko? Ogi nieko. Jeigu jie nieko nepadarė, bet jų reitingai staigiai šoktelėjo, vadinasi, arba LRT strategas yra kvailas, arba jis galvoja, kad kiti kvaili, ims pagal šiuos reitingus ir pradės žiūrėti į konservatorius kaip į partijų lyderius. Juo labiau kad konservatoriai išsikvėpę, jie neturi ką pasakyti, pagaliau jie ir nemoka nieko pasakyti. Praėjusiuose rinkimuose jie lipo ant geltonų statinių su atomo ženklu, - nepadėjo, nes premjeras Andrius Kubilius pats buvo leidęs Astravo atominei elektrinei atsirasti. Man įdomiausia, kad Gabrielius Landsbergis, kuris tiek ir tiek kritikavo Ramūną Karbauskį, esą tas nuo galinės sėdynės vairuoja automobilį, dabar pats sėdi ant galinės sėdynės ir reguliuoja Ingridai Šimonytei vairą ir stabdžius. Žmonės nėra kvaili. Taip, aš pažįstu nemažai žmonių, kurie visados balsuoja už konservatorius, bet nemažai pažįstu ir tokių, kurie nusisuko nuo jų. Juk kiekviena partija, einanti į rinkimus, siekia valdyti. Jeigu ji siekia valdžios, vadinasi, naudodamasi ja kaip įrankiu, tikisi nemažai nuveikti. Bet ką nuveikė per daug metų pakaitomis su socialdemokratais valdžioje buvę konservatoriai? Mes turime kraštą su didele socialine atskirtimi, su didele armija žmonių, kurie skaičiuoja eurus nuo atlyginimo iki atlyginimo, nuo pensijos iki pensijos. Kuo jie dar nustebins, atėję į valdžią? Pakeis socialinę struktūrą ir sudarys sąlygas rastis vidurinei klasei? Jų programoje šitokių planų nėra. Sako, tvarkys švietimą, tik įdomu, kaip? Visur pasodins A.Landsbergienę ir ji biznį darys? Tada mes iš viso bankrutuotume. Jų programoje net tokio įrašo, kaip pakelti žmonių gyvenimo lygį, kad bent privytume Europos vidurkį, nerastumėte. Jiems, sako, trūksta biudžete pinigų. Biudžete pinigų yra, kiek nori.

- Kaip paaiškint žmogui paradoksą: Vyriausybė neranda lėšų Sausio 13-osios memorialui sutvarkyti, tačiau dosnia ranka švysteli tūkstančius eurų medikams nuo kyšių atgrasyti…

- Idealioje šeimoje visada pasiskaičiuojama, kaip ir kam uždirbtus pinigus išleisti, tačiau valstybėje susidaro toks vaizdas, kad tie pinigai niekam nerūpi. Svarbiausia per biudžeto svarstymą atitikti tam tikras eilutes, pagal tam tikrus užsakymus, bet, ar kas nors kontroliuoja, kiek, sakysime, kokiai nors ministerijai reikia pinigų, kiek ji išleidžia ir kiek paskui metų gale stengiasi ištaškyti, kad tik nebūtų liekanos. Niekas. Prisimenat, kadaise konservatoriai buvo pradėję „Saulėlydžio“ programą, turėjusią efektyvinti išteklių naudojimą bei mažinti biurokratinį aparatą? Po tos programos prasidėdavo „saulėtekis“, nes jie panaikindavo tam tikras įmones, tarp jų net reikalingas, bet prikurdavo trigubai daugiau naujų.

- Kuriems galams?

- Reikėjo įdarbinti savus, t.y. pasotinti tuos, kurie dirbo per rinkimus, nes priešingu atveju per kitus rinkimus jie nedirbs. Jiems reikia atiduoti duoklę natūra, darbo vietomis ir pan. Aišku, kai partija ateina į valdžią, jai reikia savo ministrų, ministrams - patarėjų, patarėjams - naujų viešųjų įstaigų, per kurias jie galėtų laimėti europinio finansavimo konkursus. Štai ir visa struktūra. Taip darė konservatoriai, tą patį darė „socdemai“; puikiai prisimenam, kas dėjosi Ūkio ministerijoje, kai jai vadovavo Viktoras Uspaskichas - visur tas pats. Išėjęs iš Seimo, buvau įkūręs viešąją įstaigą, galvojau, mes, protingi žmonės, eksparlamentarai, pasidarbuosime išsijuosę. Kai su savo projektiniais pasiūlymais nuėjome į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, geras mano pažįstamas viceministras tiesiai šviesiai pasakė: daugiau nesiūlyk, nerašyk, nes pas mus įkurtos šešios viešosios įstaigos, jos ir laimi visus projektus. Tada ir paaiškėjo, kodėl man būnant visuomeniniu premjero Algirdo Butkevičiaus patarėju niekaip nepavyko išsireikalauti duomenų, kaip ministerijos leido europinius pinigus. Man buvo pasakyta: nelįsk, čia ne tavo reikalas, viskas yra kontroliuojama ir sudėliota, kaip reikia. O tų pinigų ateina gi milijardai, ir kaip apmaudu, kai jie leidžiami projektams, kurie neturi išliekamosios vertės - kažkokiems renginiams, smėlio dėžėms, supiltoms Lukiškių aikštėje, ir pan.

- Koks susidaro vaizdas, palyginus jūsų kadencijų (2000-2008) ir dabartinį parlamentus?

- Iš esmės parlamento krizė prasidėjo 2008 metais, kai Seimo rinkimus laimėjo Arūnas Valinskas ir jo bendrai. Lūžis mūsų parlamentarizme įvyko dėl to, kad atėjo žmonės, kurių požiūris į parlamentą buvo nerimtas, paskui jų požiūriu užsikrėtė ir kiti, pradėjo tyčiotis iš parlamentarizmo. A.Valinskas buvo tapęs net Seimo pirmininku, - pagal mūsų Konstituciją - pirmu valstybės asmeniu (Lietuva - parlamentinė respublika) buvo tapęs žmogus, neišlįsdavęs iš pramoginių televizijos laidų. Taip nutiko dėl to, kad žmonės iš nevilties balsavo protesto balsais prieš konservatorius, prieš socialdemokratus. Esu ir aš nusivylęs partijomis - jos įtvirtino tokią rinkimų sistemą, kad pačios visą laiką išliktų valdžioje, bet išvengtų atsakomybės už neįgyvendintus pažadus ir niekdarystes. Rinkėjai yra priversti už jas balsuoti, nes kitokio pasirinkimo jiems tiesiog neduota. Nors viduje esu liberalus, bet, manau, kad liberalios krypties partijos iš esmės kenkia Lietuvai, kad konservatoriai yra praradę konservatorių vertybes, o socialdemokratai tapo liberalais, pamiršę, kad jų partijos misija - kovoti už darbo žmogų, duoti jam galimybę oriai gyventi (galėtų pasiskaityti K.Marksą).

- Pats dirbdamas Seime buvote pajutęs valdžios galią?

- Pradžioje nesupranti, kas su tavimi įvyksta: gauni kabinetą, patarėją, tam tikrų privilegijų, kvietimų į teatrus, operą, ambasadas, - žmogų apima toks dvasinis pakylėjimas. Kiekvienas savaip išgyvena tą situaciją, bet, matyt, ne kiekvienas supranta, kad atsidūręs Seime privalo ką nors padaryti ne tik dėl savęs, bet ir dėl Lietuvos. Man atrodo, kad neretai nusveria žmogiškoji silpnybė: kam daryt, jeigu nieko nereikia daryt, jeigu garantuotas atlyginimas, jeigu gali vaikščiot į posėdžius, gali juos ir praleidinėt, jei tau nėra uždėta jokios atsakomybės. Tiesa, parlamentarai kalba apie atsiskaitymą rinkėjams, nors iš tikrųjų tiktai kalba, nes nėra tokios formos, už kokius darbus turėtum atsiskaityti. Na, o jeigu esi veiklaus charakterio, net turėdamas gerų idėjų daug nenuveiksi, jeigu būsi vienas, - gali tikėtis būti išgirstas ir gal net suprastas tik patekęs tarp daugumos ir gavęs jos pritarimą.

- Sąjūdžio ideologas Romualdas Ozolas visuomenę buvo suskirstęs į grupes: pritapusius prie sistemos, turinčius vilties, abejingus ir nesusitaikiusius. Kuri grupė, jūsų nuomone, yra gausėjanti?

- Prieš ketverius metus nesusitaikiusiųjų faktiškai nebuvo. Na, buvo, bet ne tiek, kiek jų yra dabar; šita grupė pastebimai yra didėjanti. Aišku, nesusitaikiusiesiems vertėtų susivienyti (bijau to žodžio), susiburti į vieną darinį. Be šito didelių šansų rinkimuose jie neturės. Čia tas pat, kaip pasidaryti vaiką: jį teks auginti, leisti į darželį, mokyklą, institutą, teks jį išlaikyti, auklėti, kad jis nebūtų narkomanas, chuliganas ir taip toliau, tik retas apie tuos sunkumus, kol jaunas, pagalvoja. Panašiai galima pasakyti ir apie partiją: kad ji laimėtų rinkimus, reikia sukurti jos struktūrą, užmesti skyrių tinklą per visą Lietuvą, reikia, kad žmonės ją pažintų ir įsidėmėtų. Tam gali prireikti maždaug 8-10 metų juodo darbo ir nuolatinės idėjų sklaidos. Pagaliau reikia ir užsidegimo: kad tavimi rinkėjai patikėtų, tave turėtų kaip Navalną nuodyt, persekiot, tave turėtų grūsti į kalėjimą… (Juokiasi.) Tada gal nusišypsotų laimė ir rinkimuose.