respublika.lt
 

Kodėl Lietuvos biudžetas užprogramuotas su 3 proc. deficitu?

2012 liepos mėn. 27 d. 08:42:17
Respublika.lt

Gyventi skolon lietuviams tapo įprasta. Seimas, tvirtindamas valstybės biudžetą, nustatė deficito ribą - ne daugiau nei 3 proc. Tai reiškia, kad klimpimas vis gilesnėn finansinėn pelkėn yra užprogramuotas. Politikai apie skolų grąžinimą apskritai nekalba, o finansinių įsipareigojimų didėjimas kasmet po 3 proc. laikomas normaliu reiškiniu. Ir tai, kad Europa dūsta nuo skolų, normalu. Kodėl normalu tai, kas prasilenkia su elementaria logika?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo VU profesorius, ekonomistas Povilas GYLYS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas PAULAUSKAS, žurnalo „Valstybė“ redaktorius Eduardas EIGIRDAS, finansų analitikas Gitanas NAUSĖDA ir žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Jeigu biudžetas planuojamas su 3 proc. deficitu, ar reikės kada susidariusią skolą mums atiduoti?

G.NAUSĖDA: Tą 3 proc. deficitą galite pateikti kaip principą, nes vos ne kiekvienais metais apytiksliai toks deficitas yra tvirtinamas. Bet 3 proc. deficitas, nustatytas šiais metais, turi ir simbolinę, ir realią prasmę. Kad ir kaip ten būtų, tai daug geresnis rezultatas nei praėjusiais metais. Antras dalykas, 3 proc., bent jau taip tikisi valdžia, turėtų padėti mums įstoti į euro zoną. Tuo atveju mes tenkintume Mastrichto konvergencijos kriterijus šiuo klausimu.

Problemą, kad bet koks biudžeto deficitas yra naujas skolinimasis, keliate teisingai. Mat biudžeto deficitas atsiranda, nes dabartinių pajamų nepakanka išlaidoms finansuoti, vadinasi, susidaro tam tikras atotrūkis. Jį reikia iš kažkur pasiskolinti.

Bet mes, ekonomistai, dažnai valstybės skolą mėgstame analizuoti ne kaip absoliutų dydį, o kaip santykį su bendruoju vidaus produktu (BVP). Turbūt ne paslaptis, kad 500 milijardų Amerikos dolerių skola Amerikai būtų juokingai mažai, tuo tarpu Lietuvai tai būtų visiška katastrofa. Vadinasi, priklausomai nuo šalies ekonomikos dydžio, valstybės skola gali skirtis. Todėl kur kas iškalbingesnis rodiklis yra valstybės skolos ir BVP santykis.

Labai teoriškai ir apytiksliai kalbant, 3 proc. biudžeto deficito būtų pateisinami ir nedidintų valstybės skolos ir BVP santykio tuo atveju, jeigu maždaug panašiu tempu išaugtų nominalusis BVP tais metais, kitaip tariant, realus BVP, padaugintas iš BVP defliatoriaus, jeigu žmogiškesne kalba kalbėčiau, tai nominalus BVP yra BVP to meto kainomis. Būtent - ne palyginamosiomis kainomis, o to meto kainomis. Ir tai visai suprantama, nes tas nominalusis BVP yra vardiklis, iš kurio mes padalijame valstybės skolą.

Ar išaugs Lietuvoje tas nominalusis BVP 3 proc. šiais metais, ar valstybės skolos ir BVP santykis sumažės, klausimas atviras. Manyčiau, taip atsitiks, BVP išaugs daugiau nei 3 proc., taigi turėsime ne 38,5 valstybės skolos ir BVP santykio, o galbūt šiek tiek mažiau.

P.GYLYS: Iš to pasisakymo jaučiu, kad mes esame skirtingų ekonominių pažiūrų. Neslėpsiu, esu keinsistas - tiesiog žiūriu į viešąjį sektorių, į jo finansus ir kontekstą. Bendra ekonominė teorija sako, kad jeigu šalis patiria krizę, tokiais atvejais logiška turėti didesnį ar mažesnį biudžeto deficitą. Be abejo, visi suprantame, kad negali beatodairiškai skolintis, gali tekti atiduoti. Bet, sakysime, turime atvejų, kai ekonominio augimo sąlygomis biudžetas gali būti perteklinis, kaip Estijoje.

Man nepatinka vadinamasis stabilumo augimo paktas, kuris įmontuotas į Europos Sąjungos filosofiją. Jį kai kas vadina ne stabilumo ir augimo aktu („stability and grow act“), o kvailumo ir augimo aktu („stupidity and grow act“). Suprantate, negali tų 3 proc. įmontuoti mechaniškai. Jie priklauso nuo bendros makroekonominės situacijos.

Pavyzdžiui, britų biudžeto deficitas per krizę, prieš keletą metų, buvo pasiektas net 11 proc. Tai skola išaugo, dabar jiems kelia tam tikrų problemų. Bet jie nepatyrė tokio ekonomikos nuosmukio, nes pabandė išlaikyti valstybės viešuosius finansus gan paviršiuje. BVP prasme buvo prarasti tik keli proc., o mes netekome maždaug 15 proc. BVP. Taigi viešieji finansai yra būdas daryti įtaką ekonomikai. O toks mechaninis požiūris, kad amžinai turi būti 3 proc. ir 60 proc. skola, pirma, yra nerealistiškas. Dauguma ES šalių nevykdė ir nevykdo šio reikalavimo.

Ir dabar Olandija buvo didelė entuziastė vadinamojo fiskalinio paketo, kuris dar kartą patvirtina 3 proc. kaip griežtą ribą, o po mėnesio ar kiek paaiškėjo, kad pati Olandija negali įvykdyti šio reikalavimo. Nedidelė, bet ekonomiškai galinga Olandija turėjo labai gerai pagalvoti, įkalti tą finansinę drausmę, nors ji buvo labai entuziastinga.

Dar kartą grįžtu prie to, kad turime būti drausmingi.

E.EIGIRDAS: Šioje problematikoje matyčiau esminį klausimą, susijusį ne tiek su ES, kiek bendrai su politine atsakomybe. Nes būtent 3 proc. deficitas, kiek suprantu, buvo numatytas tam, kad ribotų šalių norą išlaidauti, prisiimti per didelę atsakomybę, per dideles skolas.

Problema ta, kad politikai, užuot orientavęsi, kad tuo metu, kai krizės nėra, kai yra augimas, turėti pliusinį biudžeto prieaugį, jie vis tiek visą laiką orientuojasi į minus 3, nes taip jie turi daugiau pinigų, kuriais gali disponuoti, pataikaudami rinkėjams.

Aš sutinku su tuo, kas buvo pasakyta, kad būtent kai prasideda krizė, tai tas minusas, ne krizės metu buvęs minus 3, gali tapti minus 10 ir daugiau. Ir tada tokios duobės, ypač kai krizės metu dar BVP mažėja, tampa milžiniška našta visam biudžetui.

Norėčiau pakalbėti apie tai, kad, vienaip ar kitaip, Lietuva jau kapstosi iš krizės. Pagrindinis smūgis 2008-2009 metais po truputį jau praeina. Mes dabar turime diskutuoti, kaip neleisti politikams vėl orientuotis į tą minus 3, nepaisant to, kad BVP auga.

R.PAULAUSKAS: Aš, kaip žmogus paprastas, užduosiu labai paprastą klausimą. Tai reikės atiduoti, ar nereikės? Tų pinigų, kurie yra prisiskolinti ir Lietuvos, ir ypač Vakarų Europos tariamai klestinčių valstybių. Reikės.

G.NAUSĖDA: Kaip graikams „pasiseks“, o tada nurašys.

R.PAULAUSKAS: Nepasiseks. Aš kalbu net ne apie Lietuvą. Lietuva yra palyginti mažai prasiskolinusi. Santykinai skaičiuojant vienam gyventojui, Lietuva skolinga 10 kartų mažiau nei vidutinis prancūzas, graikas, anglas. Ne apie Lietuvą čia reikia kalbėti, o apskritai apie Vakarų finansinę sistemą. Dar vienas klausimas G.Nausėdai. Jūs mėgstate pradėti šnekėti nuo BVP. Taip, nuo BVP 3 proc., trys milijardai. O kiek nuo realaus Lietuvos biudžeto?

G.NAUSĖDA: Ką turite omeny?

R.PAULAUSKAS: Kiek kiekvienais metais mes turime pridėti? Kiek yra tie 3 milijardai nuo realaus valstybės biudžeto, kurį sudaro nuo 20 iki 30 milijardų? 10 proc. Vadinasi, kasmet 10 proc. turime iš kažkur gauti, pridėti. O kaip bus tada, kai reikės grąžinti? Juk per visus šiuos pastaruosius metus, nuo vadinamosios krizės pradžios, skolos tik išaugo.

Graikijos bandymai gelbėtis skolą tik išaugino. Kai tik pabando mažiau skolintis, kyla riaušės. Tai matome kiekvieną dieną, ir ne tik Graikijoje. Vakarų valstybės prasiskolinusios iki ausų. Fiziniai asmenys prasiskolinę iki ausų. Gyvenimo, vartojimo lygis labai aukštas ir ne pagal jų pajamas. Tai iš ko jie grąžins?

Tarkim, Kiprui išgelbėti reikia 10 milijardų eurų. Kipre yra vienas milijonas gyventojų. Tai kiek išeina vienam gyventojui? Netoli 10 tūkstančių eurų. Permeskite šita Lietuvai. Kokios tai yra sumos! Iš kur jie tada gaus grąžinti visa tai? Jeigu tik jie mažiau skolinsis, kad palaikytų tą patį vartojimo lygį, kas darosi? Mažėja biudžeto surenkamos pajamos, krizė tik dar didėja, biudžeto deficitas tik dar labiau auga.

Mes dar nekalbame apie užsienio prekybos reikalus. Visos Vakarų valstybės, išskyrus Vokietiją, Olandiją ir gal Suomiją, turi minusinį užsienio prekybos balansą. Visos metai iš metų daugiau perka nei parduoda. Ir tai dešimtmečiais generuojamas didžiulis skolų kamuolys. Ir jeigu šiandien sakome, kad tie 3 proc. lyg ir neblogas dalykas, sakykite, kaip atiduosime, jeigu jūs sakote, kad atiduoti reikės. Šito nesuprantu. Tuo labiau kad valstybės santaupų neturi. Domėjausi fizinių asmenų statistika, tai pusė anglų neturi jokių santaupų.

Norint atiduoti, reikia ne tik mažiau skolintis, bet ir turėti biudžeto proficitą, o ne 3 proc. į minusą. Tai kaip ši sistema ruošiasi išgyventi? Juk šiandien reikia ne tik taupyti, bet ir skatinti vartojimą, kurti darbo vietas. Tai iš kokių resursų kursite darbo vietas, jeigu paprastų buitinių prekių, kurias gali gaminti kiekvienas prancūzas, lietuvis, italas, gamyba perkelta į Kiniją? Kokias darbo vietas galima kurti?

Jūs galite kurti tiktai biudžetines darbo vietas, kurioms reikės dar daugiau pinigų iš biudžeto. Vartojimo lygis Europoje per aukštas ir nesuprantu, kaip jie galės grąžinti tas susikaupusias skolas.

G.NAUSĖDA: Manau, tas kelias, kurį renkasi Lietuva, yra turbūt vienintelis įmanomas išlįsti per rakto skylutę ir lėtai, kantriai, skausmingai, bet tą savo valstybės skolą ateityje mažinti. Ačiū Dievui, tai, kas buvo padaryta per pastaruosius metus, buvo pripažinta finansų rinkoje ir niekas to nenuneigs, kad nuo to lygio, 9,75 proc., kai mes pirmą kartą po krizės pasiskolinome, mūsų vertybinių popierių palūkanų normos yra nukritusios bent per pusę. Tai jau šis bei tas.

Gyvenimas jau parodė, kad šalys, kurios nesilaiko finansinės drausmės, anksčiau ar vėliau tampa našta visai bendrijai. Nes pačios nesugebėdamos skolų grąžinti, savo atsakomybę užverčia kitiems. Nenorėčiau, kad šiuo keliu eitų Lietuva. Mes galime elgtis labai neatsakingai. Prisiskolinkime, negrąžinsime, mums tas skolas nurašys. Ta šalis, kuri taip padaro, išbraukiama ir dešimtmečiams netenka investuotojų pasitikėjimo.

R.PAULAUSKAS: Galite pasakyti kokį pavyzdį iš Europos valstybių? Ar Islandiją, Graikiją išbraukė kas nors?

G.NAUSĖDA: Už tai jie moka didesnę kainą. Jie laikomi vadinamuoju Pietų Europos regionu, kuriuo vertėtų šiek tiek mažiau pasitikėti. Galvočiau, kad Lietuva pasirinko sudėtingą, sunkų, ir nepopuliarų kelią. Žinoma, būtų daug smagiau atsiveržus diržus toliau gyventi.

Lietuvą palyginčiau su šeima. Ne vienas esame paėmęs būsto paskolą. Aš taip pat. Aišku, gyvenčiau geriau, jei tos būsto paskolos nebūčiau paėmęs. Mano kasdienis vartojimas būtų daug laisvesnis. Bet sukandęs dantis vykdai tuos įsipareigojimus. Skaičiuoji, atsidedi kažkiek. Būna, kad tam tikru laiku gali gyventi geriau, kai kada, priešingai, reikia net labai susispausti. Tai yra gera pamoka.

Suprantu, kad žmonės arba valstybės, kurie jau nebegali suvesti galų, sakys, kad čia teorijos. Bet didelei daliai žmonių tai yra labai gera pamoka išmokti gyventi pagal išgales, pajamas. Esu įsitikinęs, kad visa hierarchija, pradedant nuo šeimų iki valstybių, ir turi remtis tokiais principais. O kai pradedame remtis nežinia kuo arba labai egzotiškomis teorijomis, štai ir prisigyvename iki tokių bėdų.

P.GYLYS: Mokėjome 9,7 proc. už kreditą tuo metu, kai prezidentė sakė mums, kad negalime demonstruoti savo, sušvelninsiu žodį, neįgalumo. Galėjome eiti į Tarptautinį valiutos fondą, nes padarėme viską taip, kaip reikia. Bet pasiskolinome kelis kartus brangiau, ir tai didino skolą. Aišku, komerciniai bankai išlošė. O mokesčių mokėtojai pralošė. Lietuvoje apie tai nediskutuojama.

Ir šiandien iki galo nežinome, kiek tai kainuos skolos požiūriu, nes tik viešiesiems finansams kainuos. Negirdėjau, kad mūsų finansų ministrė viešumoje sakytų, jog „Snoro“ krizė kainavo biudžetui tiek ir tiek. Apie tai nekalbama. Nesame aktyvūs viešųjų finansų aptarinėtojai. Tai pasaulis, manau, yra ant labai rimtų permainų slenksčio.

Prasiskolinę ir namų ūkiai, ne tik valstybės, didėja privataus verslo įsiskolinimas. Mes kalbame kol kas apie neišlaidavimą viešajame sektoriuje. Beje, jeigu beatodairiškai kapojame biudžetą, sulaukiame mažiausiai dviejų pasekmių. Viešųjų paslaugų kiekis ir kokybė krinta. Antra, valstybės galimybės teigiamai paveikti makroekonomiką per visuomeninę paklausą sumažėja. Deja, Lietuvoje apie tai beveik nekalbama, nes dominuoja neoliberali arba fundamentalistinė pažiūra, kad rinka galų gale viską išspręs arba bent jau kietos taisyklės išspręs. Politikais nepasitikime, ir ne be pagrindo. Jie iš tikrųjų priima Dievas žino kokius sprendimus. Bet jeigu mes jų nepriversime priimti gerų sprendimų, tai jie ir neišmoks niekada priimti normalių sprendimų.

R.PAULAUSKAS: Atkreipiu dėmesį ir žiūrėsiančių, ir skaitysiančių, kad ponas G.Nausėda apėjo visus mano klausimus, kuriuos iškėliau savo pirmajame pasisakyme. Labai mikliai perėjo prie Lietuvos, lyg Lietuva ką nors spręstų.

Aš negaliu užmiršti vieno dalyko, kad gruodžio ir sausio mėnesiais Europos centrinis bankas emituoja iš oro vieną trilijoną eurų. Už 1 proc. skolina bankams. O tie bankai perskolina visiems kitiems. Jeigu imsite įrodinėti, kad čia sąžiningas biznis, kad ta sistema turi kokią ateitį, ir aš privalau tokiems grąžinti, aš ginčysiuosi.

Tai viena problema. Vieni iš oro gaminasi pinigus ir ant mūsų nugarų uždirba. Lietuva tos galimybės neturi. Atkreipkite dėmesį, niekas šiandien Vakarų Europoje nekalba, kad jie nesiskolins. Angela Merkel su Fransua Holandu (Francois Holand) susitikę svarsto, kaip pigiai pasiskolinti. Pigiai - tai reiškia 1-2 proc.

Tai problema, kad visi ir toliau ruošiasi skolintis tik už pinigus. Ta pati Graikija ar ta pati Anglija yra prasiskolinusios vienodai. Anglijos skola nėra nė kiek mažesnė negu graiko skola skaičiuojant vienam gyventojui. Skolinosi visi. Koks dabar rezultatas to keliasdešimties metų gyvenimo ne pagal išgales? Graikijoje liks namai, Ispanijoje liks keliai, Prancūzijoje liks infrastruktūra. O mus vertė gyvent pagal bado dietą, mums skolino labai sunkiai ir labai brangiai.

Kadangi man niekas taip ir neatsako į klausimą, kaip tos skolos bus nurašytos, t.y. sunaikintos, atiduotos, linkstu prie minties, kad jos bus nurašytos taip pat, kaip jas nurašė islandams, graikams, arba per infliacijos procesus, kurie anksčiau ar vėliau prasidės, arba apskritai kokiu kitu būdu, kurio šiandien niekas dar net nežino. Ir mes, Lietuva, eilinį kartą liksime durniaus vietoje. Nes būdamos ES tos senbuvės skolinosi ir gyveno ne pagal kišenę dešimtmečius, o mes visą laiką taupėme.

Kas geriausiai šiandien gyvena pasaulyje? Tos valstybės, kurios yra labiausiai prasiskolinusios. O kadangi niekas nešneka ir nesupranta, kaip bus galima grąžinti skolas, tai greičiausiai jos ir bus negrąžintos. Ir galiausiai mes liksime dar sykį apskabyti, ir tiek.

G.NAUSĖDA: Situacija iš tiesų labai rimta. Bet jūs sakote, ar bus kokios žaidimo taisyklės įvedamos, ar atvirkščiai, tų taisyklių niekas iki šiol rimtai ir nesilaikė. Aš neginu, tų žaidimo taisyklių nesilaikė euro zona nuo pat jos įkūrimo. Žaidimo taisyklės ar, kaip aš sakau, diplomo gavimas įsivesti eurą dar nereiškia, kad, gavęs diplomą, studentas ar absolventas gali daryti, ką nori, gyventi kaip nori, keltis kada nori, eiti kada nori. Jis turi toliau puoselėti savo kvalifikacijas ir pasirengti gyvenimui.

Lygiai tas pats atsitiko su euro zona. Sakykime, Mastrichto kriterijai buvo savotiški stojamieji egzaminai, tiksliau, baigiamieji egzaminai. Daugelis šalių gavo diplomus, nors Graikija ir ne visai sąžiningai. Bet kas įvyko tada? Profesorius minėjo stabilumo ir augimo paktą. Teisingai, tokios taisyklės buvo nustatytos. Bet teigiu, kad jų nebuvo, nes jų niekas nesilaikė. Taigi tos taisyklės neegzistavo. Jos tik popieriuje buvo parašytos. Ir dabar prisigyvenome...

P.GYLYS: Buvo dvejopi standartai. Didiesiems negaliojo...

G.NAUSĖDA: Jūs teisus, dvejopi standartai. Bet niekas nesiėmė rimtų sankcijų. Vadinasi, taisyklės buvo kaip rėtis. Tiksliau, jų iš viso nebuvo. Tuomet klausimas. Įsivaizduokime, turime bendrabutį, vienas gyvena, uliavoja iki išnaktų, kitas turi eiti į darbą, turi miegoti, negali miegoti. Iš šaldytuvo dingsta produktai, nes kažkas slapta juos išsineša.

Tai kiek įmanoma gyventi tokioje bendrijoje, kiek ji gali būti gyvybinga? Aišku, kad visi norės greičiau išnešti kailį iš tokios bendrijos. Tai išvada tokia: nustatykime tam tikras sąlygas, kada reikia eiti miegoti, neniokokime bendrijos turto, neprisiimkime skolų kitų sąskaita. Visa tai savotiška analogija.

R.PAULAUSKAS: Kaip jūs išlaikysite tą pragyvenimo lygį, kuris buvo pasiektas Vakarų Europoje, Jungtinėse Valstijose, jeigu taikysime tas taisykles, apie kurias jūs šnekate?

G.NAUSĖDA: Jungtinėse Valstijose atskiros valstijos nesilaiko tų taisyklių. Tiesiog mes pamiršome, kad jos yra atskiros valstijos, seniau buvo savarankiškos valstybės.

Dabar, kai nueita taip toli, vartojimo lygio bet kuriuo atveju nebeišlaikysi. Ir nėra čia jokių gerų radikalių, chirurginių sprendimo būdų. Nebus taip, kad 10-20 metų gyvenus ne pagal ekonomikos dėsnius, staiga atsiras stebukladarys, kuris leis nurašyti tą tam, tą anam, ir visi liks laimėję. Taip nebus, nes paskolos yra toks dalykas, kur vienoje pusėje stovi kreditorius, kitoje - skolininkas. Žinoma, skolininkas nori, kad jam viską nurašytų, bet tuomet patiria problemas kreditorius.

Sakote, centrinis bankas iš oro paišo pinigus, kas čia per biznis. Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį, kad centriniai bankai biznio ir nevykdo. Centrinių bankų priedermė yra didinti pinigų pasiūlą, tai yra būtina daryti. Jeigu jis to nebūtų daręs gruodžio, vasario mėnesį, bijau, kad mes jau kitoje Europoje dabar gyventume ir spręstume visai kitokio pobūdžio problemas. Bet netgi Europos centrinio banko paskolos turės būti grąžintos, nes jeigu jos bus negrąžintos, patirs problemas visi tie, kurie sudaro Europos centrinį banką. Jūs minėjote, kad Lietuva ten neįeina. Tai ir ačiū Dievui, kad neįeina, nes jai šio prakiurusio maišo ir nereikės lopyti.

Dėl globalinės ekonomikos arba dėl globalinių euro zonos problemų šiandien jokių atsakymų neturiu. Situacija tiek pagilėjusi ir liga tiek paūmėjusi, kad greitų sprendimo būdų nebėra. O tie sprendimo būdai, kad štai lėtai grįžkime į vėžes, daug kam nepatinka, nes yra nemalonūs. Kam dabar malonu 15-20 metų į ateitį gyventi susiveržus diržą.

Kalbant apie graikus, pateiksiu porą skaičių, kurie gali šokiruoti. Iki 2010-ųjų metų graikas, išėjęs į pensiją, gaudavo 110 proc. vidutinio darbo užmokesčio dydžio pensiją. 2010-aisiais, kai prasidėjo krizė, pensija buvo sumažinta labai drakonišku, pasibaisėtinu ir nehumanišku sprendimu, iki 85-ių proc. Tuo tarpu airis gauna 40 proc., vokietis - net vokietis! - gauna 60 proc., kiti gauna apie 50 proc., Lietuvoje dar mažiau. Tai ar gali bendrija gyvuoti tokiomis sąlygomis, kai joje yra „protingesnių“ ir „kvailesnių“. Anksčiau ar vėliau tie „kvailesni“ nebenori būti „kvailiai“.

P.GYLYS: Mes turime situaciją pasaulyje, kai privatus sektorius, privatūs finansai, komercinių bankų finansai, reitingų privačios agentūros sprendžia ištisų tautų likimus. Manau, kad ši sistema šiuo požiūriu yra nestabili, netvari. Ir turės kažkas įvykti, nes jei žiūri į konkrečią situaciją, namų ūkiai prasiskolinę, valstybės prasiskolinusios, privatus verslas irgi masiškai prasiskolinęs, gyvena ne pagal išteklius. Ir dar pasaulinė sistema, užuot padėjusi valstybėms įveikti tą krizę, ją gilino.
Kas daroma su Ispanija? Bankams reitingus muša, valstybės skolos reitingai mušami, 7 proc. palūkanos valstybinei skolai. Tai netvari palūkanų norma. Vadinasi, einame ir toliau žemyn. Ne veltui sakoma, kad Graikijos galimybės išlikti euro zonoje yra maždaug 25 proc. O ką tai reiškia? Kad gali prasidėti grandininiai procesai per visą Pietų Europą.

G.JAKAVONIS: Pagal oficialią statistiką, kai Lietuva atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos, pagal turtą buvome 34-38 valstybė. Ir štai dominuojant Laisvosios rinkos institutui, liberaliom idėjom, privatizavom viską, ką turėjom, neliko „Mažeikių naftos“, uosto. Čia buvo mažos valstybės naikinimo pradžia.

E.EIGIRDAS: Bet juk tapome laisvi ne tik mes vieni. Laisvi tapo ir estai, kurie privatizavo mažiau įmonių. Ir jeigu neklystu, skolų turi kur kas mažiau.

Kalbant apie „Mažeikių naftą“, galiu pasakyti, kad į biudžetą buvo gauta apie 3 milijardai litų. Tai ne taip ir mažai. Tai mes ne tik prasiskolinom, bet ir išleidom tiek pinigų. Mano atsakymas būtų toks: Lietuvoje nebuvo galvojama, kaip tuos pinigus, paskolintus ar gautus kaip nors privatizuojant, investuoti į tai, kad mūsų valstybė būtų konkurencingesnė ir našesnė.

R.PAULAUSKAS: Iš kolegų suprantu, kad geros išeities iš šitos skolų piramidės nebus. Tai kokio velnio mes 20 metų klausėme tariamų autoritetų iš Briuselio ir apskritai Vakarų, jeigu tie autoritetai savo šalis nuvedė į tokią skylę? Tai ar ne čia problema Lietuvos, kad mes be atodairos klausėme tos pačios Laisvosios rinkos instituto veikėjų ir panašių žmonių? Juk jų logika dominavo Lietuvos ekonomikoje. Ir ta logika visą Vakarų Europą atvedė į tą padėtį, kai geros išeities nėra.

Jeigu mes nekeisime nieko iš esmės, o toliau būsime toje Vakarų erdvėje, klausysime A.Merkel ir F.Holando, tai niekas ir nesikeis. Tuo labiau kad jie jau nebesutaria. Šiandien keliamas klausimas, ar Vokietija imsis lyderio vaidmens ir, galima sakyti, sukurs Ketvirtąjį reichą. Čia ne aš šneku. Pilna Vakarų spauda tokių straipsnių. Arba subyra Europos Sąjunga.

Tik tokios alternatyvos. Tai sakykite, dėl ko mes atidavėme savo žemės ūkį, supjaustėme laivus, uždarėme Ignaliną? Tik dėl buvimo Europos Sąjungoje, toje stebuklingoje erdvėje, kuri šiandien pati savaime byra.

Tai ir yra mano receptas. Kito nesugalvoju. Nemanau, kad kas kitas sugalvos. Jeigu dar Ignaliną galima atidaryti, ją reikia atidaryti ir nebesvaigti apie naujos statybą. Reikia sustabdyti griovimo procesą, jei dar įmanoma. Jeigu ne, tai jau nieko nepadarysi. Bijau, kad dar galima, nes pas mus labai lėtai viskas vyksta. Atkreipkite dėmesį, visi kalba apie naujos statybą, o niekas nekalba apie tai, kad būtų pratęstas šitos darbas.

Toliau, kalbant apie žemės pardavimą užsieniečiams. Ar jūs suprantate, ką tai reiškia? Kai šiandien iš oro pagaminti pinigai, jų yra galybė, ir mes leisime už nieko nevertus popieriukus atiduoti savo vienintelį resursą. Žemės paskirties žemė apskritai turi būti uždrausta parduoti užsieniečiams, nes jie ją perka už netikrus pinigus.

 Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"

×
Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
VZ LOGO 4

Dienos klausimas

Ar reikalingas dar vienas referendumas dėl dvigubos pilietybės įteisinimo?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar jau pasipuošėte namus šventėms?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+5 +8 C

+5 +6 C

 

+2 +4 C

+8 +9 C

+7 +8 C

 

 +4 +6 C

0-4 m/s

0-5 m/s

 

1-6 m/s