respublika.lt

Kodėl „demokratinėje" Lietuvoje žmonės bijo savo valdžios

visas tekstas

(0)
Publikuota: 2020 rugsėjo 21 10:12:58, Gediminas JAKAVONIS
×
nuotr. 1 nuotr.
Gyventojai ne tiek bijo valdininkų bauginimo, kiek kenčia nuo manipuliavimo. EPA-Eltos nuotr.

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo filosofas Vytautas RUBAVIČIUS, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius Gediminas NAVAITIS, Lietuvos kultūros politikos instituto direktorius Antanas STAPONKUS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, teisininkas Egidijus BIČKAUSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

 


G.JAKAVONIS: Gyvenu kaimiškoje savivaldybėje, kuri pagal STT duomenis, vertinant nepotizmo lygį, užima antrąją vietą Lietuvoje. Prieš šešerius metus Varėnos meru tapusiam Algiui Kašėtai, kuris čia tvarkėsi su bendrapartiečiais ir giminėmis, įdarbintais savivaldybėje, taip ir nepavyko į mūsų kraštą pritraukti investicijų ar sukurti naujų darbo vietų. Varėniškiai, ieškodami darbo, išvažiavo laimės ieškoti kitur, o likusieji guodėsi senu posakiu: „jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos". Kai darbą gali gauti tik mero priklausančioje savivaldybės įmonėje, turi paklusti jo valiai arba atsidursi gatvėje. Net būdamas geras savo srities specialistas, turi rinktis - ar drąsiai reikšti savo nuomonę, ar „įsidarbinti" darbo biržoje.

Pokario metais kiekvienas šiluose gyvenantis dzūkas - tai už Lietuvos laisvę kovojančio partizano sinonimas. Medininkų žudynių liudininkas Tomas Šernas yra sakęs, kad 1991 m. Sausio 13-ąją Vilnių gynė iš provincijos, kaimiškų rajonų atvykę žmonės.

Artėjant rinkimams į Seimą, stebint vienmandatininkų varžytines rinkiminėse apygardose, negalima nepastebėti ten gyvenančių žmonių baimės, išsikerojusios po vietinės valdžios „kunigaikštukų" gąsdinimų.

Tai kas gi atsitiko dzūkams ir visiems Lietuvos žmonėms, kurie „prie ruskio" taip nebijojo KGB, kaip dabar bijo vietinės valdžios, verčiančios balsuoti už savo parinktą kandidatą?

E.BIČKAUSKAS: Nesu pats didžiausias psichoanalitikas, tačiau nemanau, jog balsavimą už nurodytą kandidatą galima sieti su baime. Dabar niekas neturi galimybės patikrinti ir tikrai netikrina, kaip balsavai slapto balsavimo metu. Tad baimę šiuo atveju siečiau tik su baime pasirinkti ką nors naujo ir dėl to iškilsiančias kokias nors naujas problemas. Baimę galima būtų sieti su galimybėmis ikirinkiminiu metu atvirai reikšti savo kritines mintis valdančiųjų atžvilgiu. Dzūkijos, kur darbo vietų skaičius yra apibrėžtas ir daugeliu atvejų vienas kitą pažįsta, sąlygomis tai, manau, tikrai aktualu, nes tai susiję tiek su tavo asmeniškai, tiek tavo artimųjų gerove. Juo labiau, seniai supratome, kad kova su valdžios institucijomis dažniausiai būna beviltiška. Man labai gaila, bet Lietuva, deja, yra aiškiai padalinta į tuos, kurie yra valdžioje ar „prie valdžios", ir tuos, kurie yra žemiau jų.

V.RUBAVIČIUS: Baimė įvairiais savo pavidalais - nuo drebėjimo bendraujant su galingaisiais iki išankstinio subinlaižiavimo „užbėgant už akių" - Lietuvoje yra plačiai išplitusi. Žmonės bijo ką nors ne taip pasakyti, kad nepasklistų netinkamas gandas ir nepasiektų aukštesniųjų ausų. Kadangi bijomasi konkrečių valdininkų, įtakingų klanų, tad su baime susijusi neapykanta ir nukreipiama apskritai „į valdžią". Juk nekęsti valdžios apskritai niekuo negresia. Tai kaip špygos rodymas išėjus iš valdančiojo kabineto.Tačiau tai padeda išlaikyti lietuvišką orumą.

Norėdami pasiaiškinti, kas ta lietuviška baimė, turime atkreipti dėmesį į mūsų politinę sistemą, į mūsų išpuoselėtą „demokratijos modelį". Mes gyvename vaizduojamos demokratijos sąlygomis, o iš tikrųjų ji pasireiškia rajonuose kone feodaliniu valdymu. Pakeliavęs po rajonus, miestelius bei kaimus ir paklausinėjęs žmonių, kas čia galingiausiejį, įtakingiausieji ir grėsmingiausieji, labai greitai sužinai. Suprantama, jei tavim pasitiki. Tada tampa akivaizdu, kad žmonės bijo ką nors sakyti prieš valdančiuosius, prieš valdžią, nes jų gyvenimai nuo tų valdančiųjų ir priklauso. Jų giminės ar kitais giminystės ryšiais susiję žmonės sėdi tarybose, merijose, užima postus prokuratūroje, policijoje, taip pat ir specialiosiose tarnybose. Visi žino lietuvišką tikrovę - kažką pasakęs ar kažką padaręs ne taip, gali sulaukti įvairiausių, net labai netikėtų, pasekmių. Tu pats ir tavo giminaičiai, ir tavo artimieji. Jeigu esi ne iš to medžiotojų būrelio sluoksnio, gali labai smarkiai nukentėti.

Baimę ir prisitaikėliškumą skatina ir palaiko grėsmė netekti darbo. Ypač regionuose. Išmestas iš darbo gali dėti kryžių savo viltims kopti karjeros laiptais. Nebent išvyktum į kitą miestą. Kaip pokariu bėgdamas nuo įtarimų padėjęs partizanams. To darbo nesusirasi ne tik pats, bet ir tavo šeimos žmonės, kad tavo padėtis pamokytų ir kitus, kaip nereikia šakotis. Gyvas pavyzdys visada labiau įkvepiantis.

A.STAPONKUS: Dėl Varėnos mero... Su juo neteko asmeniškai susipažinti, tačiau šį mėnesį institutui rengiant kultūros dieną Merkinėje jo sprendimas be jokio paaiškinimo uždrausti šį renginį paliko slogų įspūdį. Dėl renginio į merą buvo kreiptasi likus iki numatomos kultūros dienos daugiau kaip pusantro mėnesio. Programa buvo rengiama, tariantis su Merkinės kultūros centro vadove, krašto muziejaus direktoriumi, gyventojų bendruomenės vadovu, Merkinės seniūnu, Nacionalinio parko direktoriumi, gimnazija ir kt. Tiksli kultūros dienos data, laikas, vieta buvo suderinti su Merkinės kultūros centro ir Varėnos rajono kultūros centro vadovėmis. Dalyvauti kultūros dienos diskusijoje buvo kviečiami savivaldybės skyrių vedėjai, rajono viešosios bibliotekos direktorius rengėsi diskusijos dalyviams pateikti duomenų apie švietimo ir kultūros padėtį rajone. Atsižvelgiant į vietos gyventojų pageidavimą, tą dieną Merkinėje turėjo svečiuotis etnologas, mokslo istorikas prof. Libertas Klimka. Žemės ūkio ministerija buvo numačiusi komandiruoti dvi vyriausiąsias specialistes. Iš viso rengiamoje diskusijoje pageidavo dalyvauti beveik dvidešimt Merkinės kultūros, Nacionalinio parko, krašto muziejaus, girininkijos darbuotojų, mokytojų, gyventojų bendruomenės narių, ūkininkų ir kt. Merui reguliariai buvo teikiama informacija apie kultūros dienos organizavimą, jos tikslus (parašyti dar du laiškai el. paštu).

Tačiau, likus iki renginio keturioms darbo dienoms, kai jau buvo pradėta skleisti informaciją žiniasklaidai, išsiųsti kvietimai numatomiems dalyviams ir svečiams, institutas el.paštu gavo savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjos Laimos Denutienės laiškelį, kad kultūros dienos nereikia rengti arba nukelti į kitus metus. Institutas norėjo išsiaiškinti mero nuomonę, kokia yra tokio sprendimo priežastis, tačiau meras buvo nepasiekiamas nei telefonu, nei el. paštu. Padorumas reikalavo, kad pakviestiems dalyviams ir svečiams žinią apie kultūros dienos atšaukimą perduotų rengėjas. Tačiau etika jau buvo nesvarbi - Kultūros skyriaus vedėja nedelsdama pradėjo siuntinėti pakviestiems dalyviams žinutes, kad renginio nebus. Ne vienas merkinietis pašnibždėjo: „Ieškokite kultūros renginio uždraudimo politinių priežasčių". Matyt, iš tiesų merui kilo nerimas, kad merkiniečiai kartu su atvykusiais svečiais laisvai diskutuodami parodys realius gyventojų materialinius sunkumus, apleistą švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, ekologijos ir kitų sričių padėtį...

G.JAKAVONIS: Per du Ekscelencijos Dalios Grybauskaitės valdymo penkmečius kaip niekad išaugo jai pavaldžių teisėtvarkos struktūrų, tokių kaip STT, FNTT, VSD baimė. Net apie tą laikotarpį parašytas knygos pavadinimas „Nustokim krūpčioti" pasako daug ką. Pasakojami anekdotai, kad D. Grybauskaitė prezidentūroje politikų nevaišindavo kava todėl, kad jie iš baimės drebančiomis rankomis ją išlaistydavo. Sako, kad žuvis pūva nuo galvos. Tai kodėl baimė apėmė beveik visas, iki žemiausios valdžios, struktūras ir ten dirbančius žmones, kodėl pati STT, skelbianti nepotizmo duomenis, su tuo nekovoja?

E.BIČKAUSKAS: Prezidentės D.Grybauskaitės gal ir išoriškai geri ketinimai iš tikrųjų gan dažnai buvo grindžiami būtent baime. Esu įsitikinęs, jog įtaka institucijoms ir atskiriems pareigūnams grįsta baime tegali būti tik trumpalaikė, teigiamas rezultatas taip pat, o galutiniame etape suveikia „bumerango principas". (Beje, tai liečia ir suvešėjusį „anoniminių pranešėjų" arba, jeigu norite, „drasių iš už kampo" institutą.) Man yra tekę bendrauti su daugeliu teisėsaugos darbuotojų, vienaip ar kitaip priklausiusių nuo prezidentės požiūrio į juos. Jie tiesiog bijojo dalyvauti kokioje nors diskusijoje, neduok Dieve, galinčioje pakritikuoti prezidentės veiksmus. Reikia pasakyti, jog jų baimė turėjo pagrindo. Politika, grindžiama baime, sukuria ir grįžtamąjį ryšį. Sprendimų priėmėjai nejučiomis suformuoja savo aplinką, grįstą pataikūniškumu, pateikiančią jam iškreiptą, jo paties norus (o ne realybę) atitinkančią informaciją. Baimė prarasti savo gerovę ar net nebūti prileistam prie jo, baimė būti pažemintam dėl to ar kito stovinčio valdžios hierarchijoje aukščiau įgeidžio (pvz., kad ir viešas anglų kalbos žinojimo tikrinimas) neišvengiamai skatina pataikūnų kastos sukūrimą.

V.RUBAVIČIUS: D.Grybauskaitė Lietuvoje tikrai padaugino baimės, nes savo rankose tvirtai suėmė specialiųjų tarnybų ir teisėsaugos vadžias, padarė jas priklausomas nuo savo norų ir savo įgeidžių. Rajonuose visa tai pasireiškia kiek kitaip. Besąlygiška tarnystė prezidentūrai yra viena, bet prezidentūra tarsi tau leidžia elgtis daug labiau savo nuožiūra kitų žmonių atžvilgiu, kurie tau neįtinka. Kuo daugiau valdžios svertų, ypač teisėsauginių, suimama į vienas rankas, nuo kurių ir priklauso tų tarnybų žmonių gerovė, tuo jos įgauna daugiau laisvės veikti savo ir savo nuožiūra piliečių atžvilgiu. Specialiosios tarnybos ir teisėsauga, teismai visiškai išėjo iš visuomenės regos zonos. Visuomenė niekaip negali įžiūrėti, kaip ir kas ten vyksta, juolab negali kelti klausimo, kodėl tos specialiosios tarnybos ar teismai elgiasi vienaip ar kitaip, kodėl teismai priima vienokius ar kitokius sprendimus, nors regimai ir neteisingus. Tikrovė yra tokia, todėl žmonėms belieka gūžtis ir gyventi taip, kad neužkliudytum ir kad tavęs neužkliudytų. Visos valstybės institucijos kovoja dėl vieno dalyko - už savo gerovės didėjimą.

G.NAVAITIS: Jei jau nutarėme pakalbėti apie baimę - pažvelkime į ją psichologiniu požiūriu. Baimė yra viena pagrindinių žmogaus emocijų. Jei jos, kaip ir kitų emocijų nebūtų, žmogus gerai nesijaustų. Jis prarastų orientyrus, pernelyg rizikuotų, o tai keltų grėsmę jo gerovei, sveikatai ir net gyvybei. Tačiau, kaip ir bet kuri kita emocija, baimė tapusi nevaldoma, vėlgi kelia pavojų mūsų gerovei. Pasiūlysiu dar vieną samprotavimą apie jausmus - nuostabus jausmas meilė. Neprotingas įsimylėjimas sukelia daug bėdų. Atsižvelgus į šiuos pastebėjimus, galime pamėginti įvertinti, kas vyksta mūsų visuomenėje, ar ji išsigando ir ko išsigando. Štai dažnai primenami du Ekscelencijos Dalios Grybauskaitės valdymo penkmečiai ir jos griežtas elgesys su politikais. Žiniasklaida tokį elgesį pavadino „galvų kapojimu". Giljotina, be abejo, yra baisi. Tačiau pajuokaujant galima klausti: „Negi kam nukirto galvą?" Paklausus aiškėja, kad realiai buvo atleista apie dvidešimt valdininkų, iš kurių dauguma nesugebėjo tinkamai atlikti pareigų. Taigi visuomenėje paplitę jausmai labiau priklausė nuo įtaigos, nuo gąsdinančių žodžių vartojimo, nei nuo realybės.

Pastebėjimas apie ne visada sutampančią realybę ir jos matymą svarbus ir kalbant apie kitus pavyzdžius, kai reikia apsispręsti, kaip elgtis.

Paminėtas pavyzdys iš Varėnos savivaldybės. Meras Algis Kašėta ar panašūs „kunigaikštukai" turi tiek galių, kiek mes jiems suteikiame. Sąlyginai nedaug to rajono valdininkų jam bando įsiteikti, ieško vietų saviems ir gerovės sau. Tačiau įsibaiminimo atmosfera buvo sukurta daugeliui žmonių. Ryžčiausi siūlyti pirmą patarimą, ką daryti, kad mes neįsisuktumėme į baimės ratą. Šiuo atveju, atsakymas yra labai aiškus - daugeliui iš mūsų valdininkai, politikai nekelia jokios realios grėsmės. Sunku patikėti, kad, pavyzdžiui, kuris nors aukščiausio rango politikas - ministras, premjeras, prezidentas - atvažiavęs, pavyzdžiui, į kokią nors mokyklą, labai pasipiktins kokios mokytojos ne vietoje užduotu klausimu. Vargu ar dėl nepakankamai grakštaus prisistatymo nukreips visą valstybės galią, kad ši mokytoja būtų nubausta. Tačiau dažnai kai savivaldybė, savivaldybės švietimo skyrius ir galiausiai mokyklos direktorius laukia aukšto politiko, jie sugeba išgąsdinti ir mokytojus. O išgąsdintam žmogui pritrūksta racionalaus požiūrio, tiesiog sveiko proto.

Kaip kritiškai bežiūrėtumėme į šios dienos situaciją, ji akivaizdžiai skiriasi nuo sovietinės praeities, nuo padėties Baltarusijoje. Vyresni žmonės dar prisimins, kad sovietiniais metais KGB galėjo gąsdinti ir darbininką. Šiais laikais mūrininką, bitininką, stalių visos spec. tarnybos nei gąsdins, nei turi kuo išgąsdinti. Todėl, kad mano paminėti žmonės yra savarankiški. Ar jis gerai gyvena, ar blogai, priklauso nuo jo gebėjimų, tačiau jis gyvena ne iš valdžios malonės. Čia yra atsakymas daugeliui žmonių, jei nori tapti laisvesnis, mažiau priklausomas nuo vietinio „kunigaikštuko".

A.STAPONKUS: Gyventojai ne tiek bijo valdininkų bauginimo, kiek kenčia nuo manipuliavimo. Padedant parsiduodančiai žiniasklaidai, nesunku gyventojus kvailinti gražiais pažadais ir kitomis apgaulėmis. Lietuvos visuomenės politinis išprusimas, gebėjimas rinkimų metu sąmoningai išreikšti savo valią yra žemo lygio. Net į aukščiausiąją valdžios instituciją - Seimą - išrenkama parlamentiniam darbui nepasirengusių politikų. Panašių problemų kyla ir renkant savivaldybių tarybas. Piliečiai savo galimybes ką nors keisti ar paveikti politinius sprendimus vertina labai skeptiškai.

Per trisdešimt nepriklausomos valstybės metų matėme, kaip daugelis esančių valdžioje politikų įsiteisina sau privilegijų, įsirengia prabangiausius kabinetus, važinėja brangiausiais tarnybiniais automobiliais, plėšia iš nuskurdintos valstybės biudžeto kuo didesnes algas, rentas, nebaudžiami užvaldo gražiausius Lietuvos gamtos kampelius - paežeres, paupius, pajūrį, už kažkokiu būdu per trumpą laiką įgytus milijonus statosi didžiausius, prabangiausius namus sostinės centre, kitų miestų gražiausiose vietose ar vilas valstybinėse saugomose teritorijose, regioniniuose ir nacionaliniuose parkuose, pajūryje. Baisėdamiesi klausiame: iš kur tokia bent kiek valdžios kėdėje pasėdėjusiųjų demoralizacija?

Žinomas mokslininkas, kultūros veikėjas, politikas Rolandas Pavilionis dar 1996 m. rašė: „Mūsų valstybė tarsi gyvena dvigubą gyvenimą. Vieną - Seimas, Vyriausybė, ministerijos, miestų valdžios, teismai, bankai, jų juodieji klientai ir savininkai. Kitą - tauta, „mielieji Lietuvos žmonės", žmonės iš gatvės ir nuo dirvos, niekuo nebetikintys kaimiečiai ir miestiečiai, gydytojai ir mokytojai, smulkūs ir vidutiniai verslininkai, tarnautojai ir samdiniai, nuskurdę, pažeminti pensininkai, menininkai ir mokslininkai, ir visų rūšių kultūrininkai - devyni dešimtadaliai tautos, valstybės piliečių".

Gaila, kad Lietuvai per visą Nepriklausomybės laikotarpį, išskyrus keletą metų, nepasisekė turėti išsimokslinusią, kompetentingą, išgalinčią rūpintis valstybės ir tautos interesais valdžią.

G.JAKAVONIS: Sakoma, kad istorija kartojasi. Kiekvienoje savivaldybėje gali rasti panašumų į rusų komiko Michailo Saltykovo-Ščedrino aprašytą Glūpovo miestą ar Vinco Kudirkos apsakymo „Viršininkai" kruglodurovų ir vziatkovičių prototipus. Tik ten buvo rusų caro valdininkai, o mes turime tarsi demokratiškai išrinktą, pataikūnais apsistačiusią valdžią, dėl kurios sprendimų gali skųstis tik Dievui. Išsirinkome antrus metus Lietuvai vadovaujantį prezidentą Gitaną Nausėdą, kuris rinkimuose vadovavosi šūkiu „Gerovės Lietuva". Daugelis politologų jį kaltina neveiklumu. Ką jis turėtų daryti, kad vėl, kaip Sąjūdžio laikais, neturėtumėme klausti: „Minia mes ar žmonės!".

E.BIČKAUSKAS: Būčiau linkęs patarti apsidairyti aplink save ir atsisakyti „pritarėjų", keisti, nors tai būtų ilgalaikis procesas, bendras visuomenės nuotaikas, nukreipiant akcentus į pasitikėjimo vienas kitu skatinimą, o ne atvirkščiai, kaip yra dabar. (Turiu galvoje „anoniminius pranešėjus", besaikius telefoninius pasiklausymus ir pan.) Na, o svarbiausia, pasiekti tai, kad Lietuva - o tai ir tie, kurie valdžioje, ir tie kurie šalia jos, - patikėtų, jog „Gerovės Lietuvos" siekis prezidentui yra ne būdas įsirašyti į istoriją, o nuoširdus ir einantis iš širdies.

V.RUBAVIČIUS: Prezidentas veikia sudėtingomis aplinkybėmis. Norint kurti vadinamąją „Gerovės Lietuvą", reikia užsiimti visos politinės sistemos ir valstybės mechanizmo permontavimu. Prezidentas galėtų pasiūlyti tam tikrą valstybės vakarietiško demokratinimo ir parlamentinės kontrolės stiprinimo programą, tiesioginius seniūnų rinkimus, suteikiant jiems deramas kompetencijas, kad galėtų tvarkyti kasdieniame gyvenime, prisiekusiųjų ar tarėjų teismų reformą. Tačiau tai jau gresia dideliais politiniais keblumais. O jei imtųsi įgyvendinti realios socialinės atskirties mažinimo programą, kuri būtų paremta aiškiu principu - sukuriamą pridedamąją vertę darbdaviai ir dirbantieji dalijasi europiniu vidurkiu... Net baisu pagalvoti. O kalbėti apie „Gerovės Lietuvą" gražu ir nepavojinga - didžiuma partijų prieš rinkimus užgiedojo.

G.NAVAITIS: Daug kas norėtų patarti prezidentui, aš norėčiau patarti sau ir kitiems. Patardamas prisiminčiau, kad nors artėja rinkimai, bet labai retas kuris skaito partijų programas. Vis dėlto, į jas verta žvilgterėti, nes tada pastebime labai svarbų dalyką. Pastebime, kad partijų programose nebeliko realių diskusijų ir prieštaravimų.

Panašiai nutiko ir su „Gerovės Lietuvos" idėja. Daug kas ją suprato kaip turtingesnės Lietuvos pažadą. Jeigu pažvelgtume kiek plačiau, pasidomėtume moderniomis laimės ekonomikos idėjomis (o be laimės ekonomikos, gerovės valstybę vargu ar sukursime), tai suprastume, kad pokyčiai turėtų apimti ir šiandieną aptariamą visuomenės savijautos sritį. Pastebėtume, kad dalis rinkimuose dalyvaujančių partijų mums perša kentėjimo kultūrą, siūlančią valdžią ne tik gerbti, kas, be abejo, yra teisinga, bet ir bijoti. Bijoti savo pačių išrinktos valdžios? Man regis, tokiu būdu tarsi nubraukiama esminė nepriklausomos Lietuvos idėja - valdžia priklauso Tautai.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar A.Anušauskui atsisakius ministro kėdės reikėtų svarstyti L.Kasčiūno kandidatūrą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s