Karalienės Elžbietos II jaunesnioji sesuo turėjo spindėti ir mylėti, bet, likimo ironija, jos žvaigždė patekėjo netinkamoje šeimoje ir netinkamoje epochoje.

Gimusi tapti žvaigžde

Ji gimė 1930 metų rugpjūtį, kai jos vyresniajai seseriai Elizabetai buvo jau ketveri. Ji buvo tėvo numylėtinė. Tada jis dar nebuvo karalius ir net ne pirmosios eilės paveldėtojas. O Margareta buvo jaunesnysis, bet savo tėvams ne mažiau svarbus vaikas. O paskui daug visko nutiko: dėdė Edvardas dėl amerikietės Volisės atsisakė sosto, buvo karūnuotas tėvas, kuris tapo Jurgiu VI. 1936 m. po tėvo karūnavimo Elizabeta ir Margareta gavo princesių titulus ir tapo aišku: vyresniajai lemta tapti karaliene, o jaunėlei tenkintis karalienės sesers vaidmeniu.

Tuo metu mažylę tas mažai jaudino, jai visiškai pakako to, kad šalia buvo mylimi tėvai ir vyresnioji sesuo, visada pasirengusi ateiti jai į pagalbą. Tėvai seserų jokiu būdu neskyrė: tie patys mokytojai, tokios pačios pamokos ir metodai. Bet Lilibet, kaip artimieji vadino būsimąją karalienę, ir Margareta buvo visiškai skirtingos ir pagal temperamentą, ir pagal charakterį. Elizabeta visada santūriai reikšdavo jausmus, užtat mėgo tvarką ir vertino tradicijas. Margareta buvo emocinga ir greitai užsiplieskianti, negalėjo pakęsti beprasmiško nustatytų taisyklių laikymosi ir pelnė maištininkės, ramybės drumstėjos reputaciją. Tačiau paaugusi ji suvokė, kad jai visada teks būti vyresnės sesers - karūnos princesės dabar ir karalienės ateityje - šešėlyje, kad ji turės vaikščioti šiek tiek atsilikus nuo Elizabetos, o ne susikibus rankomis, kaip anksčiau. Tiesa, ji niekada nepavydėjo Elizabetai, ją slėgė tik „šleifo" vaidmuo. Beje, seserų santykiai visada buvo labai šilti ir charakterių bei padėties skirtumai joms netrukdė nuoširdžiai mylėti viena kitą. Princesė Margareta buvo nepaprastai graži, žavi ir nuoširdi. Ir Margareta nutarė: jei ji negali tapti karaliene, kas jai sutrukdys mėgautis gyvenimu ir tapti karališka žvaigžde?

Jausmai ar pareiga

Sulaukusi 18-os princesė Margareta jau buvo pripažinta gražuolė. Ji spindėjo aukštuomenėje, gyvai domėjosi mada ir pozuodavo žurnalams. O 21-ų princesė jau buvo pagrindinė visų Londone organizuojamų prancūzų mados korifėjų šou viešnia. Pats Kristianas Dioras (Christian Dior) specialiai žaviai princesei rengdavo įspūdingus mados pristatymus, o ji demonstruodavo New Look stilių ant madų žurnalų viršelių. Margareta per oficialius priėmimus, kuriuose privalėjo dalyvauti kaip karaliaus duktė, ir aukštuomenės suėjimus visada atrodydavo nepaprastai elegantiškai, su madingais tualetais, kuriuos rinkdavosi išskirtinai pagal savo skonį. Vyrai negalėjo neatkreipti į ją dėmesio, ji turėjo daugybę gerbėjų, tarp kurių buvo garsių menininkų ir rašytojų.

Jai dar nebuvo sukakę 22-eji, kai staiga mirė jos tėvas Jurgis VI. Labiausiai iš visų tėvo gedėjo princesė Margareta. Jie su tėvu buvo labai artimi, jis labai gerai suprato savo jaunesniąją dukterį, nes ilgai jo padėtis buvo lygiai tokia pati kaip jos: jis buvo „atsarginis", savo vyresniojo brolio, kuris turėjo paveldėti sostą, šešėlis. Lilibet nustojo būti Margaretai tik vyresnė sesuo. Ji tapo karaliene ir nutolo nuo savo šeimos. Be to, Elizabeta buvo ištekėjusi ir jau augino du vaikus. Bakingamo rūmai pagal tradiciją tapo naujosios karalienės namais, Elizabeta mamą perkėlė į Klarenso rūmus, o su ja buvo iškeldinta ir jaunesnioji sesuo.

Pasakojama, kad būtent tada užsimezgė princesės ir kapitono Piterio Taunsendo (Peter Townsend), vyriausiojo velionio karaliaus arklininko, romanas. O galbūt ir anksčiau - jie buvo pažįstami jau daug metų, jis ją mokė jodinėti, rūpinosi jos saugumu per keliones, ir tai, kad vieną gražią dieną Margareta šiame gražiame brandžiame žmoguje įžvelgė daugiau negu draugą, visiškai nėra keista. Įsimylėjėliai ilgai slėpė savo santykius ir išsidavė atsitiktinai: per vieną priėmimą Margareta instinktyviai nubraukė pūkelį nuo jo drabužių ir tai pastebėjo reporteriai. Patraukti už siūlo ir išvynioti kamuolį pasirodė nesunku: 22-metė karalienės sesuo įsimylėjo arklininką! Sunku įsivaizduoti blogesnį aplinkybių sutapimą princesės išrinktojo biografijoje: nekilmingas, išsiskyręs, du vaikai, 16 metų vyresnis. Tiesa, viena aplinkybė trukdė jį niekinti - buvęs karališkųjų karinių oro pajėgų karininkas buvo Antrojo pasaulinio karo didvyris.

Trejus metus visa D.Britanija, o su ja ir visas pasaulis su neslepiamu ir negailestingu dėmesiu sekė, kaip plėtojasi kraujo princesės ir nekilmingojo santykiai. Tai buvo sudėtingas Margaretos gyvenimo laikotarpis. Piteris, jo žodžiais tariant, buvo „ištremtas" - išsiųstas tarnauti už šalies ribų. Margareta visa galva paniro į karališkas pareigas - keliones po šalį ir užsienį, į buvusias britų kolonijas. Visada švytinti, apsirengusi pagal naujausią madą ji buvo viena iš labiausiai fotografuojamų karališko kraujo moterų (vėliau šis titulas atiteko Dianai). Ji nevengdavo kamerų, specialiai į jas atsisukdavo, kad jis, būdamas toli, galėtų matyti, kokia ji yra nuostabi ir jam ištikima. O tuo metu aplink „Anglijos rožę" sukosi daug kas, bet ji buvo abejinga gerbėjams, laukė, kada jai sukaks 25-eri. Piteris buvo išsiskyręs, o bažnyčia, kurios galva tapo jos vyresnioji sesuo, tokiai santuokai nepritarė. Bet sulaukusi 25-erių Margareta jau turėjo teisę nepaklusti, galėjo rinktis: likti karališkosios šeimos nare arba atsisakyti titulo ir gyventi su mylimu žmogumi. Tačiau jai buvo tiesiai pasakyta, kad toks poelgis gali išprovokuoti naują monarchijos krizę, o dar vienos krizės per tuos 20 metų, kai buvo sudrebinti monarchijos pamatai, ji galėjo ir neatlaikyti. Kai tau vos 25-eri, ir tave spaudžia ne tik šeima, bet ir visa visuomenė, o spauda linksniuoja tavo vardą, vadina tėvo atminimo išdavike, teisingai pasirinkti yra be galo sunku.

Sudaužytos svajonės

Visi jau buvo pasiruošę tam, kad princesė pasirinks laimę su mylimuoju, bet 25 metų Margareta netikėtai pareiškė: suprasdama savo pareigą šaliai, ji nutraukia santykius su Piteriu Taunsendu. Istorijos atomazga įvyko 1955 metų pabaigoje. Paskutinį savaitgalį prieš priimant sprendimą Margareta ir Piteris praleido drauge. Kaip paaiškėjo po daugelio dešimtmečių, tą paskutinį vakarą Margareta ir Piteris prisiekė vienas kitam, kad nesusies gyvenimo su dar kuo nors, jei jau jiems nelemta būti kartu. O po poros dienų princesė viešai pareiškė, kad atsisako minties ištekėti už kapitono Piterio Taunsendo. Karalystė lengviau atsiduso, o Margaretos žvaigždė pradėjo kelią, kuriuo skriedama vėliau užges. Jau kitą rytą po pareiškimo laikraščių retorika Margaretos atžvilgiu kardinaliai pasikeitė. Tie, kas dar vakar ragino princesę prisiminti pareigą, kuri yra aukščiau už asmeninius interesus, dabar, kai ji juos išgirdo, pradėjo ją apkalbinėti: „O ar tikrai ji taip liūdi?", „Suprantama, išlepintai merginai privilegijos yra svarbesnės už meilę nekilmingam vyrui". Margareta stoiškai atlaikė tą patyčių srautą, bet niekam neatleido. Pavyzdžiui, kai karalienė ir jos vyras surengė oficialų šventinį priėmimą santuokos 10-mečio proga, Margareta su drauge dieną praleido teatre, o į priėmimą atvyko tik vėlai vakare ir neišbuvo nė valandos. Taip ji keršijo seseriai už sudaužytas svajones apie laimę. Princesė buvo pasirengusi laikytis žodžio, bet vos po ketverių metų Piteris pats pranešė Margaretai apie savo būsimas vestuves. Ją išdavė vienintelis žmogus, kurio meile ji tikėjo! O dėl to, kad jo išrinktoji buvo stebėtinai panaši į Margaretą, buvo tik skaudžiau. Ką gi, ji taip pat ištekės. Už ko? Ogi kad ir už to prasčioko, fotografo Tonio Armstrongo Džonso (Antony Armstrong Jones), kuris seniai sukasi aplink ją. Ir po kelių dienų pati pasiūlė jam tuoktis.

Ši santuoka neatnešė laimės nei jai, nei jos vyrui. Sutuoktiniai susilaukė dviejų vaikų, o po 18 metų išsiskyrė. Beje, ir po skyrybų ji gyveno taip, tarsi bandytų sau atkeršyti už išduotą meilę. Nesibaigiančios linksmybės, virtinė jaunų mylimųjų ir panieka tų, kas dar visai neseniai ją vadino „Anglijos rože" - tokia buvo vakarykštės gražuolės dalia. Ji leisdavo laiką klubuose, daug rūkė ir mėgo džiną. 1995 m. ji sužinojo, kad Piteris Taunsendas serga ir greičiausiai netrukus mirs. Ji puolė pas jį, nepaisydama jokių etiketo taisyklių, ir ilgai sėdėjo prie jo lovos, pasakojo, klausinėjo, klausėsi ir laiminga šypsojosi. Jis buvo lygiai toks pats, kaip prieš daugelį metų, tik visiškai žilas. Praėjus 7 metams po mylimojo mirties iš gyvenimo tyliai, visų užmiršta, išėjo ir ji, kadaise gražiausia D.Britanijos princesė, neišgyvenusi po ją ištikusio insulto. Ji buvo vadinama „Anglijos rože", ir išties buvo tarsi rožė - ja buvo žavimasi, jos draugija mėgaujamasi, o kai grožis nuvyto, ji buvo išmesta. Šiandien Elžbietos II jaunesnės sesers stengiamasi neprisiminti. O D.Britanijos karalienė kasmet vasario 9-ąją tyliai gedi savo maištininkės sesers, kuriai taip ir nepavyko rasti laimės. Tikriausiai todėl, kad jos atsisakė dėl monarchijos.