respublika.lt

Kiek Lietuvai kainuoja energetikos konsultantai iš užsienio? (0)

2012 gegužės mėn. 11 d. 08:55:10
Respublika.lt

Valstybė nesusimąstydama samdo užsienio konsultantus įvairioms gyvenimo sritims. Dabar populiariausia - energetika. Už 5 mln. litų užsakoma 3 lapelių ekspertizė, o gaunama pirmo kurso studentiška nuomonėlė. O svarbiausia, už tokias skystas „ekspertizes“ nuolankiai sumokami pažadėti pinigai. 2009 m. ką tik įkurtoje Energetikos ministerijoje buvo 47 žmonės, šiandien dirba 78. Kam tiek jų, jei vis tiek už visas konsultacijas mokame užsienio mesijams?

Į šį klausimą šioje ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskusijoje ir ryžosi atsakyti Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Zigmas VAIŠVILA, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas ARLAUSKAS ir Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys Almantas PETKUS. Diskusiją veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Energetikos ministerijoje - tiek daug žmonių, tokios didelės algos, bet prireikus kokios konsultacijos kreipiamės ne į savus, o į užsienį. Ar tai nėra koks mūsų nevisavertiškumo kompleksas?

Z.VAIŠVILA:
Net sugalvoti nesugalvodavome, kad taip galima tvarkyti reikalus. Atsimenu, po 1991 metų pučo Maskvoje mūsų Vyriausybė ėmėsi perimti didžiąsias šalies įmones, taip pat ir Ignalinos atominę elektrinę.

Tuo metu neturėjome TATENA institucijos Lietuvoje, kaip dabar vadinama, priežiūrą vykdančios atominės energetikos agentūros.

Ši funkcija laikinai tuomet buvo patikėta vienam išeiviui iš Ignalinos atominės elektrinės. O vėliau susirikiavo kadrai.

Ir dabar galiu pasakyti, kad šitos agentūros kadrai ir TATENA, ir visos tarptautinės bendruomenės yra pripažįstami kaip aukšto lygio ekspertai.

Dėl konsultantų. Galima ir pasijuokti, kad kai rutuliojosi garsioji „Williams“ istorija, tai turėjome vietinius konsultantus. Matėme, kiek kilo emocijų, kiek kas uždirbo ar ko neuždirbo. Atsakymas paprastas - kai viskas surikiuojama užsienyje, galimybių išsiaiškinti ir klausimų būna mažiau.

Matant milijonines sumas, ekspertams kyla klausimas, kam tuomet yra ministerija, kam joje priimami kvalifikaciją turintys kadrai. Todėl ir nėra atsakomybės, niekas ir nenori dirbti savo darbo.

G.JAKAVONIS: Ar žmogus leistų, kad jo versle vyktų tokie dalykai, kokiems vykti leidžia mūsų ministerijos?

D.ARLAUSKAS:
Iš tikrųjų didžiausia problema ta, kad beveik visi konsultantai samdomi derybų būdu. Viešųjų pirkimų įstatyme yra toks punktas, kuris leidžia pasirinkti konsultantus neorganizuojant viešojo konkurso, neatrenkant pačių kompetentingiausių, geriausių, bet taip, pusiau slapta. Ir visai nesvarbu, ar tai Energetikos ministerija, ar kokia kita.

Dėl „Snoro“ atvejo ir S.Friklio su N.Kuperiu - Vyriausybė motyvuoja, kad šioje srityje ji išrinko geriausius specialistus. Tai buvo, taip sakant, neskelbiamos derybos.

Antra problema - techninės užduoties suformavimas. Galiu patvirtinti, kad nuo to priklauso, ko mes norime.

Prisiminkime kad ir LEO LT atvejį. Konsultantai rodė, koks šitas projektas geras Lietuvai. O atėjus naujai valdžiai pasirodė, kad šis projektas žalingas. Nežinau, ar kas skaičiavo, bet kai kurie ekspertai sako, kad tai Lietuvai kainavo apie milijardą.

Ar galėjo šį darbą atlikti konkrečios ministerijos specialistai, sudėtinga atsakyti. Jeigu jiems būtų pasakyta, kad yra tokia techninė užduotis ir savo išvadose ar studijoje jie turi argumentuoti, kad siekiamas tikslas yra ekonomiškai naudingas ir socialiai atsakingas, tai jie tą ir būtų padarę.

Prisiminkime „Goldman Sachs“ arba kitus Amerikos bankus, arba dar anksčiau - Arturo Anderseno (Arthur Andersen) kompaniją, kuri teikė „Enron“ konsultacijas. Tai yra rimtos audito, konsultavimo kompanijos, bet jeigu joms buvo suformuota užduotis, kokios turi būti išvados, tai jie taip ir padarė.

Yra elementarus merkantilinis tikslas turėti naudą iš šitų užsakymų. Ir Lietuvoje turime nemažai advokatų kontorų, kurios dirba energetikos srityje. Akivaizdu, kad jos pateikia studijas arba išvadas tokias, kokios reikalingos.

Ar pasikeistų situacija, jeigu tas studijas atliktų Energetikos ar kokios kitos ministerijos samdomi specialistai? Jie būtų dar labiau priklausomi. Ir manau, kad rezultatas būtų tas pats.

Turi būti visiškai kitaip organizuojami visi tie viešieji pirkimai, kurie susiję su studijos ar analizės kokiu nors parengimu. Turi būti kita sistema.

Pasauliniame kontekste šiandien matome, kokį smūgį patiria rimtos konsultavimo kompanijos. Nežinau, kuo viskas baigsis „Ernst & Young“ kompanijai, kuri vykdė auditą „Snoro“ bankui.

Nemanau, kad mes turime skirti savus ar užsienio konsultantus. Jeigu ir vieni, ir kiti padaro blogai, o viską lemia politinė valia ir suformuotas institucijos tikslas, tai tada reikia rinktis pigesnį variantą. Tada studiją, kuri kaip ir pridengia patį tikslą, tegul atlieka ministerijos darbuotojai, nes taip yra pigiau.

Z.VAIŠVILA: Tai atsakomybės klausimas. Mes padarėme konkursą, mes pakonsultavome, bet techninę užduotį suformavome ne mes, o tie, kurie muziką užsakė, tai ko jūs iš mūsų norite?

Tačiau tie, kurie dirba žinyboje, privalo ministerijoje dirbdami išmanyti ir visą konjunktūrą, ir energetikos sektorių, jeigu apie jį kalbame, ir geopolitinę situaciją. Jeigu jie kompetentingi, tai galų gale ir vertinti turėtų. Juk jie vizuoja dokumentus, gali reguliuoti įstatymus, kad jie atsakytų už tai, ką pasako.

Dėl to, manau, šita bėda atkeliavusi iš didžiųjų Vakarų ekonominių centrų, kur tokios žaidimo taisyklės. Nepriklausoma ekspertizė tik vaidinama, o iš tikrųjų visur ji konjunktūriška.

D.ARLAUSKAS: Atsakomybės klausimas labai svarbus. A.Andersenas už tai atsakė savo veiklos žlugimu. Bet tai nebuvo teisinė atsakomybė, tai buvo, sakykim, rinkos atsakomybė. Dėl to, kad ta veikla buvo netinkama, ji sužlugo.

Dėl „Snoro“ - kokia buvo suformuluota techninė užduotis tai kompanijai, kuri auditavo „Snoro“ banką? Jeigu techninė užduotis buvo nelįsti ir nesigilinti, kokia pinigų kilmė, tai jai negalima pateikti ir kaltinimo. Tuomet kalti tie, kurie formavo techninę užduotį, - Lietuvos bankas.

Svarbūs du dalykai: asmeninė atsakomybė tų, kurie priima darbą, ir tų, kurie suformuoja pačią techninę užduotį.

Su Energetikos ministerija mes gal mažiau buvome susidūrę, bet galiu labai atsakingai patvirtinti: Ūkio ministerijos, kuri užsako įvairias studijas, mes labai dažnai prašėme, kad leistų mums įsiterpti formuojant techninę užduotį.

Tačiau mes buvome nepageidaujami. Visos organizacijos buvo nustumtos. Motyvuota tuo, kad gali būti koks nors interesų konfliktas, ir kokia tikroji priežastis, man sunku pasakyti.

Bet faktas tas, kad techninę užduotį formavo labai siaura biurokratų grupė, o svarbiausia, kad jie buvo iš esmės anonimiški ir nebuvo matyti jų atsakomybės.

A.PETKUS: Ekspertai, daug metų dirbę energetikos srityje, teikė tokią nuomonę, kad šiandien Energetikos ministerijoje nėra tikrų energetikų, nėra specialistų. Todėl mes ir negalime tiksliai apsispręsti, ko mums reikia, ir kompetentingai spręsti klausimų.

Galėčiau sutikti su ta pozicija, kad tam tikroje siauroje srityje, kur reikia ypatingų specialybės žinių, reikalingi konsultantai, bet kiek jų reikia ir kiek mes šiandien išleidžiame jiems pinigų? Išleidžiame nedovanotinai daug.

Ta pati Finansų ministerija, valdanti ES lėšas, per pastaruosius ketverius metus bene 7 mln. litų išleido konsultantams.

Žmonės dirba ministerijoje, agentūrose, kur tiesiogiai kuria taisykles, kaip reikia panaudoti ES lėšas, turi ekspertinę patirtį, bet, pasirodo, jie vis tiek negali pateikti tų išvadų ar studijų, kurios mums reikalingos.

Tai ir pačios valstybės tarnybos kaip institucijos bėda. Tikiu, kad tarp ministerijose dirbančių valstybės tarnautojų yra kompetentingų žmonių, tačiau šiandien jie dirba pagal aiškias savo instrukcijas. Kai reikia imtis kokios tuo metu reikalingos ekspertinės veiklos ar parengti studijas, kyla klausimas, ar jie gali dirbti pagal savo instrukcijas, ar tokiu atveju jau reikia peržengti jų ribas.

Darbdaviai šiandien pasakys: kai savo įmonėse jie nori ką nors ištirti, sužinoti, jie imasi projektinio valdymo - sukuriama specialistų komanda konkrečiam projektui įgyvendinti. Pas mus valstybės tarnyboje šito padaryti neįmanoma.

Dabar einama lengviausiu keliu, šiuo atveju ministerijos - su valdančiosios daugumos palaiminimu. Jei reikia truputėlį kokių išvadų - pasamdykime ekspertus, jie ir atsakys.

Man yra tekę skaityti nemažai įvairiausių parengtų studijų, kartais net juokas pro ašaras ima.

Vienoje iš Vidaus reikalų ministerijos vykdytų studijų buvo ieškoma galimybių, kaip reikėtų motyvuoti ministerijos tarnautojus. Tai ten vis kalbama, kad valstybės tarnautojams reikia mokėti didesnius pinigus.

Iš vadybos abėcėlės visi aiškiai žino, kad jeigu ieškoma papildomos motyvacijos, tai negalima kalbėti apie grynuosius pinigus, - visi supranta, kad grynieji pinigai yra didžiausia motyvacija, bet jų visą laiką nepakanka.

Ir dar tokioms studijoms išleidžiami šimtai tūkstančių litų, tai mes ir turime tai, ką turime.

G.JAKAVONIS: Užsienio ekspertams mokami pinigai už tuos dalykus, kurie Lietuvai visiškai nereikalingi. Nėra jokios strategijos. Dėl emigracijos mažėjant gyventojų skaičiui, mums paprasčiausiai nereikės tokio galingumo elektrinės, kokią pasistatysime. Kaip tai pakomentuotumėte?

Z.VAIŠVILA: Taip, pagal programą turime pastatyti penkis reaktorius, bet klausimas teisingas.

Svarbiausia, kad visi tie dalykai kažkodėl yra valstybės paslaptis. Aš vertinu labai paprastai: kas yra aišku, tai ir yra aišku.

Jeigu šioje geopolitinėje situacijoje kam nors būtų ekonomiškai naudinga investuoti, statyti atominę elektrinę, tai, atrodytų, turėtų netrūkti čia suinteresuotų investuoti. Tuo labiau kad jau Vokietijoje, Švedijoje patvirtinta, jog ten niekada niekas nestatys atominių elektrinių, tik jas uždarys.

Dabar iš viešai skelbiamos informacijos, kuri prieinama, bet neoficiali, matome, kad „Hitachi“ nieko čia neinvestuoja, tiktai parduoda produktą.

Dabar valstybė, atrodo, jau prisiėmė rimtus įsipareigojimus dėl dujų terminalo. Bus atplukdytas ir pastatytas laivas, ir turėsime įsipareigojimų dešimčiai metų.

Nemanau, kad pasaulinėje rinkoje bus kokių stebuklų. Ta pati Europa perka dujas ir iš Kataro, ir iš Norvegijos, Alžyro, Nigerijos.

Paminėsite mano žodį, „Gazprom“ sumažins kainą, ir kuris sveiko proto turintis verslininkas, pavyzdžiui, „Achema“ ar dar kas, pirks brangiau per šitą terminalą? O mūsų įsipareigojimai dešimčiai metų išliks.

Daug juokaujama dėl garsios frazės „neprileisim Ivano prie vamzdžio“. Reikia būti realistais, yra vamzdis iki „Mažeikių naftos“, tai mokykimės iš lenkų.

Pastarieji ėmėsi alternatyvos, bet jie neuždarė durų rusams ir nepasakė: žinote, mes neprileisime jūsų prie Plocko naftos perdirbimo įmonės, „Mažekių naftos“ analogo. Jie naudojasi konjunktūra ir gerina išeigas, nes rusiška nafta yra sieringa. Dar „Solidarumo“ laikais pastatytas terminalas ir nutiestas vamzdynas. Tai jie naudojasi situacija, numuša kainą turėdami instrumentą.

O mes dabar užtrenksime duris rusams ir dėl dujų, ir dėl naftos. Užversime kelią į vieną pusę ir imsime melstis kitam monopoliui.

D.ARLAUSKAS: Iš tikrųjų sudėtinga pasakyti, kuris variantas geresnis - ar kai tyrimus, studijas atlieka pati institucija, ar kai samdo iš šalies. Svarbiausias klausimas - asmeninė atsakomybė tų, kurie užsako, ir tų, kurie, remdamiesi ar nesiremdami ta studija, ką nors daro.

Dėl mūsų atominės elektrinės. Kaip atsirado „Hitachi“? Iš tų žmonių, kurie dabar sukasi apie šitą projektą, yra tų, kurie buvo tiesiogiai susiję su Japonija. Ir, matyt, per pažįstamus ar kokius ryšius jie susišnekėjo, ištraukė būtent „Hitachi“ kaip galimą partnerį.

Ar buvo koks konkursas, ar buvo daroma kokia studija, tai yra ieškoma geriausio varianto, abejoju, nes matau, kad buvo nueita paprasčiausiu keliu.

Ekonomine prasme galbūt man būtų sudėtinga ir per drąsu sakyti, kad tai geras ar blogas variantas, mes nieko nežinome. Ir šiuo atveju, ko gero, tikrai pats geriausias atvejis būtų buvęs referendumas. Tauta pirmiausia turi pasakyti, nori ar nenori ji tos atominės.

G.JAKAVONIS: Jei elektrinė būtų pastatyta, bet mes neturime savo kuro. Tai ar šiuo atveju tas vertimasis per galvą, kad tik būtų pastatyta atominė elektrinė, nėra koks savitikslis?

D.ARLAUSKAS: Iš tikrųjų tauta neturi specialių žinių, tik kas nors turi geresnę įžvalgą ar yra geriau susipažinęs su tam tikra sritimi.

Štai Zigmas dalyvavo kuriant Sąjūdį. Tuomet, kai buvo skelbiama nepriklausomybė, visi mus protino sakydami: ką jūs, supraskite, be Tarybų Sąjungos pražūsite ir nieko gero iš to nebus. Bet kažkaip tauta susivienijo, nepriklausomybę paskelbė ir nieko neatsitiko.

Esu šalininkas tokios teorijos, kad lemiamais momentais svarbų vaidmenį atlieka tam tikra tautos išmintis. Pasižiūrėkime į istoriją - ten, kur sprendė tauta, viskas būdavo gerai.

Kita problema - kiek jūs galite išvardyti specialistų, kurie galėtų pasakyti, geras ar blogas šis atominės elektrinės variantas? Yra dalykų intuityvių, kuriuos tiek ekonominiu, tiek kokiu filosofiniu vertinimu būtų sudėtinga pagrįsti.

Neįmanoma sumodeliuoti, kokia bus situacija, pavyzdžiui, po 15-20 metų, kai pradės funkcionuoti elektrinė.
Tada palikime spręsti tautai. O mes norime, kad mums atsakytų koks guru arba akademikas, arba Nobelio premijos laureatas.

Mes galėtume dabar bandyti siekti asmeninės atsakomybės, kad atsakytų tie, kurie šiandien agituoja „už“ arba „prieš“, bet tai nerealu. Tą atsakomybę suformuoti irgi sudėtinga. Kokia tai būtų atsakomybė - ekonominė ar baudžiamoji?

Iškyla problema ir dėl metodikos. Man patinka, kaip tokius fundamentalius klausimus sprendžia šveicarai, islandai arba kitos šalys. Tai ugdykime tautos savimonę, jos tam tikrą atsakomybę ir skelbkime referendumus.

Bet svarbiausia - pasitikėjimo klausimas valstybe. Jeigu žmonės patys tokiais fundamentaliais klausimais galės pareikšti savo nuomonę, nereikės kaltinti biurokratų ir institucijų.

Netikiu, kad tokius sudėtingus klausimus gali išspręsti konsultantai, ir netikiu, kad tai kvalifikuotai gali atlikti institucijų specialistai.

Tikrai sutiksiu su nuomone, kad per daug mes turime tų studijų, nes buvo per daug pinigų. Jeigu pasižiūrėtume, kokie ar Ūkio, ar Finansų ministerijos studijų rezultatai, koks jų pritaikomumas, tai pamatytume, kad nulinis.

A.PETKUS: Dėl referendumo. Paprastam žmogui reikėtų šiandien sau atsakyti į du esminius klausimus: ar ta elektrinė bus saugi ir ar ta gaminama elektra bus pati pigiausia. Šiandien tokios studijos ar konkrečių atsakymų į šiuos klausimus nėra.

Man irgi iš pradžių atrodė, kad čia kažkokia valstybės paslaptis, kad čia kokie komerciniai dalykai - tie susitarimai, skaičiai, elektrinės dokumentacija.

Bet kaip Seimo narys pradėjau įdėmiai sekti tuos visus įvykius, lankytis visuose įmanomuose pasitarimuose ir dėlioti informaciją iš pirmų lūpų.

A.Sekmokas su ministru pirmininku sako, kad „Hitachi“ investuos apie 10 proc., turės akcijų. „Hitachi“ sako, kad jie mums leidžia pusę elektrinės sumos padengti pasitelkiant rangovus ir panašiai, kad tai yra jų didžiausia dovana mums.

Klausausi informacijos iš abiejų pusių, ir man susidaro įspūdis, kad iš tikrųjų nieko nėra. Nėra aiškių skaičių, nėra aiškios vizijos, nėra grėsmių ir potencialių studijų, kas gali būti šitoje situacijoje.

Tai ir peršasi mintis, kad iš tikrųjų tempiama guma. Visą dėmesį nukreipiame į atominę elektrinę, o žaliosios energetikos neplėtojame visiškai. Tai reiškia, kad išlaikome „status quo“, kad naudojame labai daug dujų ir gaminame energiją dujomis. Vykdome didžiulį projektą, o į visus kitus dalykus nekreipiame dėmesio.

Man susidarė tokia nuomonė, kad iš tikrųjų nieko nėra padaryta, kad mes galėtume bent tam tikru lygmeniu pradėti rimtai diskutuoti apie elektrinę. Yra tiktai dūmų uždanga tam, kad kuo daugiau dujų galėtume sunaudoti.

G.JAKAVONIS: Ar galima daryti prielaidą, kad „otkatų“ sistema egzistuoja?

D.ARLAUSKAS: Aišku, tokią prielaidą tikrai galima daryti. Tuo labiau kad galime pasižiūrėti kai kuriuos teismo procesus su savivaldybių merais, kai kuriais vadovais, kur iškeltos bylos ir dėl labai konkrečių dalykų. Bet aš tikrai negaliu patvirtinti, kad tai vyksta energetikos sektoriuje.

Buvo formuluojamas toks klausimas: ar verslas sutiktų dalyvauti finansuojant  atominę elektrinę su sąlyga, kad po kiek metų, tarkim, 2020-aisiais, galės nusipirkti energiją už savikainą? Pasiūlymas iš tikrųjų labai įdomus.

Tai mes, verslininkai, sureagavome labai paprastai: verslas negali patikėti savo pinigų struktūrai, kuri negarantuoja efektyvumo, kitaip tariant, nemoka elgtis su pinigais.

Kas gali šiandien pasakyti, kas su šiuo elektrinės projektu bus po 2-5 metų? Dabar investuojami nemaži pinigai, kurie gali grįžti ne anksčiau kaip po penkerių metų. Labai daug nežinomųjų, pats projektas labai miglotas. Nėra įžvalgos, kas bus po metų, po dvejų, po penkerių tiek politine, tiek ekonomine prasme.

Z.VAIŠVILA: Iš esmės dabar turime tą pačią situaciją kaip atgimimo pradžioje, o šią mes kažkodėl pradedame užmiršti. Vienas iš postulatų – ar užtikrinamas saugumas. Vieta pasirinkta ta pati, geologiniu požiūriu ji pati blogiausia Lietuvoje, nes čia vyksta didžiausi tektoniniai lūžiai. Dėl to ir atgimimo metu reikalaudavome, kad spręsti gali tik tauta.

Antra, Lietuva neturi kur dėti radioaktyvių atliekų, ir valdžia apie tai nediskutuoja.

Žinome, kad Vakarai nori atsikratyti, čia nelegaliai įvežti. Yra specialus įstatymas, kad į Lietuvą negalima įvežti tranzitu ir pan. Rusai nebeima į savo šiaurės salynus.

Tai šitoje situacijoje reikėjo spręsti galbūt su ta pačia Baltarusija ir Rusija kitoje  Drūkšių pusėje, kur yra visa infrastruktūra, turiu omeny elektros tinklus, jeigu apsispręstų tauta.

TATENA reikalavimai aiškūs - turi būti įskaičiuotos ir uždarymo, ir radioaktyvių atliekų saugojimo sąnaudos. Tai kažin ar dar gausim iš TATENA palaiminimą.

Jeigu prie atominės energetikos prisidėtų latviai ir estai, gal ir būtų kokia ekonominė perspektyva. Bet kol kas nėra viešų duomenų ir žmonėms nepasakoma, kaip bus sprendžiami saugumo klausimai, kokia aritmetika ir kur dėsime atliekas.

G.JAKAVONIS: Bet Europos Taryboje šiuo klausimu buvo šiek tiek domėtasi. Pagal tarptautines taisykles tie, kurie mums tiekia kurą, įsipareigoja ir išsivežti. Tai minėjo ir Rusijos Dūmos Aplinkosaugos komiteto pirmininkas Vladimiras Gračiovas. Kita vertus, Europos Sąjunga neleidžia išsivežti.

A.PETKUS: Nuo tos dienos, kai viešojoje erdvėje buvo paskelbta, kad elektros energija naujoje atominėje elektrinėje kainuos nuo 17 iki 25 centų, buvo įvairių lygių susitikimų. Nė viename susitikime nei A.Sekmokas, nei premjeras, nei „Hitachi“ atstovai negali pasakyti, kas įskaičiuota į tuos 25 centus.

Z.VAIŠVILA: Kodėl mes dabar, turėdami iš esmės vienintelį rusiškos elektros energijos šaltinį, žaidžiame elektros rinkos žaidimėlį? Ir tarpininkus pasirenkame ne mes, o rusai. Jie juk duoda elektros energiją tokia kaina, kokios reikia ir kam reikia. Juk laimėdami konkursus jie dabar nusigriebia tą grietinėlę, gaunamą iš elektros energijos kainos, ne valstybė, kuri 100 proc. valdo mūsų tinklus ir 100 proc. juos išlaiko.

Kam tuomet išvis reikalinga rinka, kai valstybė turi elektros tinklų monopolį? Ogi tam, kad užsidirbtų rusų tarpininkai ir supirktų likusią mūsų energetiką.

G.JAKAVONIS: Jokia valstybė, kuri rūpinasi savimi, niekada neleis privatizuoti nei infrastruktūros, nei elektros tinklų. Nei JAV, nei Izraelis, tos valstybės, kurios lyg ir bando diktuoti visam pasauliui, pas save šitokių dalykų niekad nedarys. Kaip tai pakomentuotumėte?

D.ARLAUSKAS: Dėl infrastruktūros objektų pardavimo. Pasižiūrėkime, kas atsitiko su mūsų objektais ar bankiniame, ar komunikacijų, ar dujų sektoriuje. Tas pats vos neįvyko su geležinkelių sektoriumi, bet buvo sustabdyta.

Pagal bendrą privatizavimo koeficientą Lietuva iš tikrųjų yra labai privatizuota, palyginti su kitomis ES šalimis.

Manau, tai mūsų didelis nepatyrimas. Na, negalima nuneigti, kad modernizavimo prasme buvo žengtas didelis žingsnis, arba mūsų internetinė kryptis labai didelė.

Tai problema yra ne tiek dėl privatizavimo, kiek dėl proceso suvaldymo. Pats privatizavimas kaip toks nėra blogas dalykas.

Nieko baisaus, kad valstybė perėmė skirstomuosius tinklus, nes vis tiek yra tam tikra paslaugos kaina. Bet čia irgi kuriamos struktūros, kurios diktuoja kainą, ir mes neturime pasirinkimo.

Kai kurios didelės įmonės iš tikrųjų turi galimybę pirkti elektrą tiesiogiai, ir joms ta elektra kainuoja ne taip daug. O gyventojai tokios galimybės neturi, ir jiems labai šoktelėjo kaina.

Negalima vienareikšmiškai pasakyti, kad buvo pasukta blogu keliu, dabar bandome kai ką ištaisyti, kad ir dėl dujų. O kokioje Norvegijoje netgi „Statoil“ pusiau valstybinis yra.

Kad ta pati Konkurencijos taryba nesugeba atpažinti, kad vyksta karteliniai susitarimai, tai yra kitas dalykas. Jeigu būtų normali Konkurencijos taryba, labai greitai pastatytų visus į vietas.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"

×
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • PRITRŪKO: Valstybinės mokesčių inspekcijos vadovė Edita Janušienė teigia, kad iki kovo mėnesio nacionalinio biudžeto plano įvykdymo pritrūko surinkti 114 mln. eurų mokesčių.
  • STABDO: JAV aviacijos milžinė „Boeing“ dėl koronaviruso krizės stabdo „Dreamliner“ serijos ilgo nuotolio lėktuvų gamybą Pietų Karolinos valstijoje.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Kaip vertinate sprendimą riboti patekimą į miestus ir miestelius ilgąjį savaitgalį?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar po Velykų reikėtų dar kartą pratęsti karantiną?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+4 +6 C

 +3 +5 C

 

+4 +5 C

 +18 +20 C

+15 +16 C

 

+13 +15 C

1-6 m/s

0-3 m/s

 

0-5 m/s

Valiutų kursai

USD - 1.0791 PLN - 4.5643
RUB - 82.4810 CHF - 1.0560
GBP - 0.8780 NOK - 11.3875

Nuorodos