Kas prie politinio Seimo stalo susitars dirbti dėl Lietuvos?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo šiuos Seimo rinkimus laimėjusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas KARBAUSKIS bei dar trijų gerą pluoštą mandatų laimėjusių partijų atstovai: Socialdemokratų - Gediminas KIRKILAS, Liberalų sąjūdžio - Eugenijus GENTVILAS ir „Tvarkos ir teisingumo“ - Remigijus ŽEMAITAITIS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS. Deja, triuškinamai „valstiečiams“ pralaimėjusių konservatorių vadovas Gabrielius Landsbergis, žadėjęs atvykti prie šio apskritojo stalo, nepasirodė.

G.JAKAVONIS: Kaip rinkimų rezultatus vertinate jūs, partijų, sulaukusių rinkėjų pasitikėjimo ir daugiamandatėse, ir vienmandatėse apygardose, vadovai?

R.KARBAUSKIS: Pirmiausia mes labai dėkingi už pasitikėjimą, tas pasitikėjimo limitas, kuris skirtas Valstiečių ir žaliųjų sąjungai, yra milžiniškas, atsakomybė milžiniška, mes gerai tai suvokiame. Dabar labai svarbus etapas yra suformuoti valdančiąją daugumą, parengti Vyriausybės programą. Tikiuosi, kad visa tai sėkmingai padarysime. Esu tikras, kad atsakomybę sugebėsime pateisinti.

Tai yra svarbiausia, o jeigu šnekame apie kolegas, galbūt šiek tiek stebina porinkiminės diskusijos ir tų diskusijų tonas. Konservatorių partijos leksika dabar yra sveiku protu nesuvokiama, tiesiog įžeidi. Bet mes ir per tai pasiruošę perlipti. Tam tikros mums keliamos sąlygos tiesiog nepriimtinos. Šiuo atveju atrodo, kad socialdemokratų pozicija yra daug realesnė, jie svarsto, ar priims politinį sprendimą, verta ar neverta būti valdančiojoje koalicijoje.

G.JAKAVONIS: Prieš rinkimus visuomenės apklausos rodė, kad pirmauja socialdemokratai. Išėjo kitaip. Kodėl?

G.KIRKILAS: Prisipažinsiu sąžiningai, kad netikiu mūsų reitingais. Apskritai nežinau, ar apie šių rinkimų reitingus galima šnekėti. Visiškai kiti rezultatai. Aišku, sociologai turi daugybę pasiteisinimų, bet jeigu jie prognozuoja, turi prognozuoti bent arti realybės. Bet taip nebuvo, prieš tai irgi nebuvo.

Aš rinkimus pralaimėjau jau po dvejų valdžios metų dėl įvairių sprendimų - populiaresnių, mažiau populiarių. Yra taip, kaip yra. Mums tai nieko naujo. Bent jau man. Aš iš tų Seimo senbuvių, kurie trečiąkart atsidūrėme opozicijoje. Partijos nesugebėdavo stoti į pozicijas.

Manau, dabar bus priimti atitinkami sprendimai, vyks partijų atsinaujinimas. Mes tikrai priimsime sprendimą, ar dalyvausime valdančiojoje koalicijoje, ar ne, jeigu mus pakvies ir susiderėsime. Bet jeigu mes ir nedalyvausime koalicijoje, tai nedalyvausime ne dėl „valstiečių“, o dėl mūsų vidaus priežasčių. Tai bus partijos sprendimas, ar jai per atsinaujinimo laikotarpį geriau būti opozicijoje, ar toliau likti valdžioje. Nes visada daug sunkiau imtis pertvarkų partijoje, kai esi prisiėmęs valdžios atsakomybę.

Noriu akcentuoti, kad tai neliečia pačių konsultacijų, ateityje - gal derybų, tai yra mūsų vidaus sprendimas ir jis bus priimtas penktadienį. Manau, bus daug karštų diskusijų, tai tiesiog jaučiu iš partijos kolegų, kurie man skambina. Vieni yra už tai, kad ir toliau dalyvautume koalicijoje, kiti kaip tik prieš, net sunku pasakyti, kurių daugiau.

G.JAKAVONIS: Valstiečių ir žaliųjų sąjunga visa jėga atėjo su tam tikromis permainų programomis visai Lietuvai. Ar siūlomas variantas yra priimtinas, ar yra sąlyčio taškų su kitomis partijomis?

G.KIRKILAS: Žiūrint iš šios dienos pozicijų, kiek aš esu susipažinęs su Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programa, tikrai daug ką galima suderinti. Tarp karštesnių taškų, dėl kurių gali kilti daugiau ginčų, galima įvardyti Darbo kodeksą (nebent mūsų dabartinis lyderis pakeistų savo nuomonę). Man atrodo, jei yra žmonių, neigiamai nusiteikusių šiuo klausimu, akivaizdu, kad jį reikia tobulinti. Bet, ko gero, ir čia rastume sutarimą.

Kitos nuostatos tikrai yra priimtinos, bent jau tikslai, kuriuos kelia „valstiečiai“. Ar kas prieštarauja, kad reikia kovoti su alkoholiu? Tik klausimas, kokiomis priemonėmis. Aš niekada dėl to neprieštaraučiau, iš tikrųjų situacija Lietuvoje labai bloga, čia net ginčytis neverta, bet klausimas, kaip tai daryti. Daug tokių mėginimų buvo - ir ankstesnių valdžių, ir dabar. Bet kokius priimti sprendimus, kurie alkoholio vartojimą iš tikrųjų sumažintų, ir kaip juos suderinti, kad nebūtų padaryta žalos nei biudžetui, nei ekonomikai ir panašiai? Tai yra politikos meno klausimas, derybų - taip pat.

G.JAKAVONIS: Ar liberalai įsivaizduoja save valdančiojoje daugumoje?

E.GENTVILAS: Reikia pripažinti, kad mes ir „valstiečiai“, kaip buvo galima suprasti iš pasisakymų rinkimų kampanijos metu, lyg dvi akys, per kalnelį nesueinančios. Mums, pvz., net su socialdemokratais, žvelgiant į jų programą ar veikimo tradicijas, bendrauti būtų lengviau. Kitas dalykas, ar formuojant Vyriausybę, rengiant Vyriausybės programą būtų galimi kokie nors „valstiečių“ ir mūsų poslinkiai kompromisų link. Jeigu mes sutariame, kad, pvz., alkoholizmas yra ne tik bėda, bet ir tragedija, o neįvardijame priemonių, tada nėra ko diskutuoti, mes sutariame. Problema prasideda, kai vardijame priemones. Kol kas aš sakau, kad, matyt, mes liekame opozicijoje, nes mes negalime per toli nukeliauti darydami kompromisus. Klausimas, ar „valstiečiai“ yra linkę į kompromisus, o kitas dalykas, ar jiems dar apskritai reikia mūsų.

G.JAKAVONIS: Kaip rinkimus vertina mažiau mandatų gavusios politinės jėgos?

R.ŽEMAITAITIS: Mūsų partija prieš pat rinkimus, kai buvo formuojamas sąrašas, atsinaujino. Atsirado tam tikros taisyklės, rinkimų štabas, lyderiai. Atsirado tam tikrų pakeitimų, kurie ir lėmė, kad „Tvarka ir teisingumas“ gavo tiek pat Seimo nario mandatų, kiek turėjo 2012 metais. Tai reiškia, kad mes sugebėjome mobilizuoti jėgas, pasikeisti ir įsileisti naujų minčių, idėjų.

Apie valdančiąją koaliciją, ko gero, sunku kalbėti partijos ar frakcijos vardu. Šiandien nesame pakviesti nei diskusijų, nei derybų, nei pokalbių. Branduolys šiandien yra partijos, kurios daugiausiai laimėjo balsų, - „valstiečiai“ ir konservatoriai.

Girdžiu kalbų, kad konservatoriai rodo iniciatyvą pradėti formuoti koaliciją iš kitų partijų ir sudaryti netgi mažumos Vyriausybę. Sunkiai tikėtina. Gal tai yra bandymas žaisti, spausti „valstiečius“ į kampą ir sakyti, esą jeigu jūs neisite, būsite vieni opozicijoje. Konservatorių pasakymas, kad mes be liberalų nedalyvausime valdančiojoje koalicijoje, manau, buvo tam tikra informacija tarp eilučių. Nepaisant to, ar mes būsime opozicijoje, ar valdančiojoje koalicijoje, manau, kad kiekviena atėjusi partija nori padaryti gera valstybei. Aišku, yra savos programos, savų idėjų realizavimas, bet kartu yra ir bendros programos.

Dabar esminis dalykas yra biudžetas, kaip gyvensime 2017 metais. Mano nuomone, labai trūksta diskusijų apie jį. Pradėjome biudžeto pirmąjį svarstymą, atėjusi nauja dauguma turės jį peržiūrėti. Gali būti esminių pataisų, jei peržiūrėsime alkoholio akcizą, jei bus numatyta lengvatų vaikiškoms prekėms ir panašiai. Yra begalė klausimų, kurie skubiai turi būti atsakyti. Todėl manau, kad būtų labai paranku padaryti 4-5 dienų koalicijos formavimo pertrauką, kad niekas su niekuo nesusitikinėtų ir galėtų viską savarankiškai apsvarstyti. Ko gero, tai būtų idealiausias variantas, nes dabar visi bando kažką karštligiškai daryti, o rezultatas gali būti ne toks, kokio laukiama.

Žmonės laukia. Žmonės pareiškė pasitikėjimą. Tik įstrigo atminty mūsų šalies vadovės pasakymas: „Deja, „valstiečiai“ laimėjo.“ Aš prisimenu Rolando Pakso išrinkimą prezidentu. Tada irgi buvo pasakyta, kad „deja, jis laimėjo“. Paskui prasidėjo puolimai. Norėčiau palinkėti, kad „valstiečiai“, kiek įmanoma, to išvengtų, nes, akivaizdu, yra žmonių, kurie labai nepatenkinti tokiais rezultatais, tad gali būti įvairių mėginimų sugriauti iš vidaus, suskaldyti. Manau, tai būtų didelė tragedija išrinktai tokiai grupei pakankamai vieningų žmonių, norinčių įgyvendinti žmonių laukiamus sprendimus.

G.JAKAVONIS: Ko Lietuvos žmonės iš jūsų labiausiai laukia ir kokie jūsų pirmi žingsniai?

R.KARBAUSKIS: Šiuo metu itin svarbi Lietuvos administravimo sistema. Labai prastoje situacijoje atsidūręs valstybės valdymas, nes daugybę metų postus užėmė ministrai, kurie negalėjo eiti tokių pareigų dėl savo kompetencijos. Dabar daug žmonių dirba ministerijose, tarnybose tik todėl, kad turi partijos bilietą, o ne kompetencijų.

Mes šnekame apie būtiną administravimo reformą, tai yra optimizavimą, mažinant žmonių skaičių. Todėl mūsų siūlymai dėl profesionalų Vyriausybės yra labai svarbūs, bet galbūt nevisiškai suprantama, ką mes turime omeny. Pirmiausia turime omeny tai, kad žmogus, kuris vadovauja ministerijai, susivoktų, ką veikia jo pavaldiniai. Nes dabartiniai ministrai neturėjo žalio supratimo... Pavardžių neminėsiu.

Antras dalykas yra Lietuvos biudžetas. Suprantu, priimti principinius sprendimus sunku, bet tie klausimai irgi laukia kontrolės. Kitiems sprendimams, kuriuos mes siūlome, parengti reikia laiko, dėl to jų nešturmuosime, o pirmiausia sieksime išsiaiškinti tų sprendimų aiškumą.

Pirmą kartą Lietuvos istorijoje mes turėsime politinę valią dėl tokių sprendimų, kaip specializuotos alkoholio parduotuvės, alkoholio reklamos draudimas. Gal dėl vieno klausimo mūsų laukia didesnis ginčas - tai prekybos alkoholiu valstybės monopolis, kaip yra Skandinavijos valstybėse. Ten logika paprasta - išlaidos, skirtos visoms alkoholio sukeliamoms problemoms (ir sveikatos apsaugos, ir socialinės veiklos, ir taip toliau) spręsti, yra didesnės negu valstybės pajamos iš alkoholio. Tai apskaičiuota ne mūsų, o Pasaulinės sveikatos organizacijos. Ir nereikėtų jaudintis, kad mes nesurinksime biudžeto, - mes tiesiog neišleisime kažkiek kartų daugiau.

Kalbant apie pokyčius sveikatos apsaugos sistemoje, pirminis dėmesys bus skirtas šeimos gydytojams, kad kuo mažiau žmonių būtų siunčiama pas antrojo, trečiojo lygio specialistus.

Dėl švietimo ir aukštojo mokslo manome, kad aukštasis mokslas galėtų būti nemokamas. Bet to siekdami turime kalbėti apie valstybės užsakymą, profesijų žemėlapį, reikalavimus stojant į aukštąsias.

Tikrai neįsivaizduoju, kaip galima susėsti kabinetuose ir sutarti, kurie universitetai lieka, o kuriuos panaikinsime. Nesuprantu šnekėjimo apie tūkstančius mokytojų, kuriuos atleisime, nes aš esu daug bendravęs su mokyklų kolektyvais, mokytojais ir matau, kad dabar pensininkus išleidžia į pensiją, bet tuoj vėl priima į darbą, nes nėra mokytojų. Kai kurių specialybių mokytojų išvis nėra, dalies specialybių mokytojų mes nerengiame jau keletą metų. Tai yra krizinė situacija, bet tai ne Edukologijos universiteto problema, o mūsų požiūrio į švietimą, į mokytojo specialybę.

Tai didelė valstybės problema, ir mes turime remtis skandinavišku, galbūt Suomijos, pavyzdžiu, kai reiškiama pagarba mokytojui, valstybėje labiausiai gerbiama specialybė - mokytojo. Tai visiškai akivaizdu Suomijoje, pas mus, deja, ne.

Energetika. Labai svarbus ir tarptautiniame, ir Latvijos, ir Estijos, ir Lenkijos kontekste yra žaliosios energetikos vystymasis. Ji yra dar sudėtingesnė už šilumos energetiką, už atominę energetiką. Lietuvoje šiuo klausimu - nearti dirvonai.

Manau, koalicija tikrai turės labai daug padaryti, yra dideli projektai, tiesiog reikia aiškiai sudėlioti prioritetus. Manau, pasibaigus visoms deryboms su koalicijos partneriais, mes tuos prioritetus, matyt, turėsime ir įgyvendinsime.

G.JAKAVONIS: Kokie užsienio politikos prioritetai?

R.KARBAUSKIS: Nematome priežasčių, kodėl turėtume keisti užsienio politikos kryptį. Lietuvos užsienio politika - tai stipri Europos Sąjunga, stipri NATO. Mes, aišku, neturėtume mąstyti apie tai, kad ES būtų viena valstybė, kaip kai kurie Europos Parlamento ar Europos Komisijos lyderiai kartais pareiškia. Turėtume dėti daugiau pastangų gerinant santykius su Latvija, Estija ir Lenkija. Labai svarbu ieškoti sprendimo dėl lenkų. Tik viena sąlyga - negali būti primestų reikalavimų, kurių neįvykdę mes negalėtume žengti tų žingsnių. Turime ieškoti sprendimų, kompromisinių sprendimų, kurie visiems būtų priimtini, ir nekelti tam tikrų reikalavimų, kurie būtų nepriimtini nei Lietuvai, nei Lenkijai.

G.JAKAVONIS: Kokie gali būti R.Karbauskio ir kitų parlamentinių partijų sąlyčio taškai dėl jo partijos siūlomos užsienio politikos?

E.GENTVILAS: Racionalūs ekonominiai santykiai, principingas požiūris į bendras europines vertybes. Iš principo šiuo aspektu susitarti būtų nesudėtinga. Kitas dalykas - praktinis veikimas. Aš kalbu apie žemės pardavimo-nepardavimo referendumą, kurį „valstiečiai“ labai aktyviai palaikė. O juk referendumu buvo kertama per vieną kertinę ES laisvę, tai yra laisvą kapitalo judėjimą. Teisė įsigyti nekilnojamojo turto, šiuo atveju - žemės ūkio paskirties žemės Lietuvoje, yra laisvo kapitalo judėjimo apraiška. Kita vertus, matyt, ir mes, liberalai, savo istorijoje esame padarę sprendimų, kuriuos paskui teko pergalvoti. Tarkime, mes buvome tie, kurie sakė: nereikia šauktinių kariuomenės, ji turi būti laisvanoriška. Pasikeitė geopolitinė situacija, ir mes šiandien pritariame šauktinių kariuomenei.

Praeityje būta dabar jau būsimos valdančiosios partijos veikimo prieš Europos Sąjungos kertinius dalykus. Na, neįvyko tas referendumas, neįvyko. Iš principo tai, ką aš matau, leidžia jaustis ramiau. Aš manau, kad nebus kokių nors radikalių geopolitinių poslinkių.

G.JAKAVONIS: Rinkome parašus, kad Lietuvoje žemė nebūtų pardavinėjama, nes atrodo, kad tautiniai ir nacionaliniai dalykai yra svarbesni...

R.ŽEMAITAITIS: O kodėl nerinkote parašų, kai Europos Sąjunga pradėjo pažeidimo procedūrą prieš kitų valstybių nuostatą, kai išimties tvarka išsinuomojama žemė ir dirbama?

Kodėl nepradėjote rinkti parašų prieš mėginimą suskaldyti „Lietuvos geležinkelius“, kai didžiosios kompanijos (Vokietija bandė patenkinti savo interesą per savo komisarą) tyčia bando krovinių verslą atskirti nuo keleivinio? Keleivinis yra nuostolingas ir paliekamas valstybei, o krovinių - konkurencingas, todėl turi būti privatizuojamas?

Trečias dalykas - energetika. Dujų terminalas. Mes sakome, kad viskas labai gražu, Europos Sąjunga davė pinigų. Ar kelsime mes klausimą su kolegomis latviais, estais, ką darysime su dujų terminalu? Kadangi patys puikiai žinote, kad niekas iš mūsų dujų neperka, ir šiandien tai didžiausia blogybė.

Ketvirtas dalykas - jungtys su Lenkija. Padarėme elektros jungtis, dujų terminalo jungtis, paruošėme geležinkelį, kad būtų gabenami kroviniai. Bet niekas nevyksta, nenaudojama.

Penktas dalykas - pramonė, kuri šiandien labai susieta tiek su ES rinka, tiek su Rytų. Žemės ūkio pramonė, t.y. pieno sektorius, mėsos sektorius, kai įsigaliojus vienokioms ar kitokioms sankcijoms mūsų perdirbėjai neturi galimybės realizuoti savo produkcijos, o perdirbėjai neturi galimybės ūkininkams mokėti didesnių supirkimo kainų. Aš pats ūkininkauju ir galiu pasakyti, kad kainos krito 40-50 proc. Klausiu, kodėl negalite. Atsako, kad per smulkus ūkis. Tačiau Europos Sąjunga sako, kad turime remti smulkųjį ūkį. Tai į kurią pusę krypstame?

Grįžtu prie pagrindinio reikalo - biudžeto. Nes viskas, kiek Lietuva pagal vieną ar kitą programą prisidės, atsispindės biudžete. Kiek mes dar investuosime į energetiką, kiek mes duosime „Lietuvos geležinkeliams“ ir pan.? Per ketverius metus Seime pamačiau, kiek tai kainuoja.

Ir paskutinis pagrindinis dalykas - saugumas, NATO. Kaip mes pasieksim 2 proc. BVP per metus, ar mes keisime visų partijų susitarimą? Sako, kad jau 2018-2019 metais įgyvendinsime, o gal tuos 2 proc. vis dėlto pasieksime iki 2020-ųjų? O gal darysime taip, kaip protingieji estai ir lenkai, ir 2 proc., skiriamus krašto apsaugai, panaudosime dar ir policijos viešojo saugumo pajėgoms apginkluoti, automobiliams, ginklams, liemenėms nupirkti? Štai Estija nutiesė kelius...

G.JAKAVONIS: NATO tai draudžia.

R.ŽEMAITAITIS: Aiškinausi. Nedraudžia. Estai labai protingai padarė, nes dabar keliais leidžiama naudotis civiliams, bet jeigu kiltų karinis konfliktas, tie keliai arba jų ruožai būtų naudojami kariniais tikslais. Ką lenkai padarė? Lenkai visą vidaus reikalų sistemą aprūpino iš tų pačių 2 proc. Ir buvo pripažinta, kad tai yra tinkamas gynybos finansavimas.

Taigi kyla klausimas, gal mes turėsime visi susitarti, nesvarbu, ar esame opozicija, ar valdantieji, - biudžetas juk nėra guminis.

G.JAKAVONIS: 2020 metais baigsis europinės išmokos. Pinigų, kaip dabar mėtoma į kairę ir į dešinę, nebeužteks. Kokie liks prioritetai?

R.KARBAUSKIS: Aišku, kad didžiausi prioritetai - kultūra ir švietimas. Kai mes šnekame, kad mums trūksta pinigų, toms sritims negali jų trūkti. Jeigu mes norime, kad būtų įveikta didžiausia šalies problema - emigracija, turime suprasti, kad žmogaus laimė yra ne tik jo atlyginimas. Šiandien aukštosiose mokyklose mes rengiame labai daug žmonių, kurie niekada Lietuvoje neras darbo, nes tokios profesijos, kurioms įgyti sukurtos studijų programos, nieko bendro su Lietuva neturi. Užtat naikinamas mokyklų tinklas, nes savivaldybėse - krepšelių sistema. Ekonomiškai teisingai skaičiuojame, tačiau praktiškai kenkiame savo vaikų emocinei, psichinei būklei. Taip elgdamiesi mes iš tikrųjų auginame kartą žmonių, kuriems Tėvynė, gimtinė nebėra šventi dalykai.

Kultūra - labai plati tema. Pasakysiu viena: jeigu mūsų vaikai nustos skaityti, mes pajusime tokias pasekmes, kokių net neįsivaizduojame. Neužtenka mokėti elementariai perskaityti tai, kas parašyta žinutėje ar kompiuteryje. Mūsų vaikai turi turėti knygą. Vaikišką knygą, biblioteką, į kurią norėtų ateiti. Negali būti tokios situacijos, kad ateini į biblioteką, o ten tualetas 50 metų neremontuotas.

Yra kaimo bibliotekų, kurios nešildomos ir t.t. Kaip tai įsivaizduoti? Ar mes paprasčiausiai panaikinsime visas bibliotekas kaimuose ir taip išspręsime problemą? Manau, kad čia ne tas kelias. Neabejoju, kad dabar labai svarbu būsimajai valdančiai koalicijai susitarti dėl vertybių.

G.KIRKILAS: Po 2020-ųjų parama iš Europos Sąjungos dar keletą metų ateis. Paskui nematau kito kelio, kaip didinti savo biudžetą. Kiek žinau, „valstiečiai“ svarsto apie mokesčių reformą, tad reikės palengva tam ruoštis. Kad nebūtų šoko, kaip dėl naktinės reformos.

Kitas dalykas, kad nebus taip, jog Europos Sąjunga neturėtų jokių pajamų. Jau dabar guli tie pinigai, tik mūsų verslas, deja, labai lėtai tuo naudojasi. Junkerio planas nėra parama. Tuo ir reikia naudotis, o mes nemokame.

Dėl švietimo ir kultūros. Mes turime susitarti, kad reikia didinti finansavimą. Būtina pabudinti politinę valią šiems klausimams spręsti. Negalima visų tų židinių pašalinti iš provincijos, nors nenoriu tuo žodžiu vadinti atokesnių nuo didžiųjų miestų Lietuvos vietovių. Biblioteka - vienas iš židinių, mokykla - kitas židinys, kolegija - galbūt trečias. Jeigu mes norime, kad žmonės ten būtų, reikia vieną kartą padaryti.

R.ŽEMAITAITIS: Bėda, kad šiandien nebėra žmonių, galinčių dirbti. Ir mes su ta problema vis labiau susiduriame. Pasakysiu dėl nemokamo mokslo, apie kurį jūs, kolegos, čia šnekate. Man teko dirbti dėstytoju. Apsaugok Viešpatie, nuo vadinamojo visiems nemokamo mokslo. Kitados, kai atidarė tą Pandoros skrynią, vien teisininkų kasmet baigdavo 2600, nors poreikis buvo vos 180.

Teko ekonomistams-vadybininkams dėstyti. Klausiu, ką jūs dirbsite, nes šiandien mums trūksta inžinierių, mechanikų, agronomų, veterinarų? (Pvz., mano kaime prisišaukti veterinarą šiandien beveik neįmanoma, juo tapau pats su savo gyvuliais bedirbdamas.) Aš manau, kad nemokamas mokslas gali būti garantuojamas tik labai gerai besimokantiems vaikams ir tiems, kurių parengimą užsakė valstybė.

Kas bus po 2020-ųjų, kai neliks ES paramos? Manau, kad seniai ūkiai, didesni nei 100 ha, yra konkurencingi. Niekaip nesuprantu, kodėl tokiems skiriama parama. Kodėl skiriama ūkininkui, kuris turi 100-200 ha? Nereikia tos paramos. Šiandien jie gauna technikos finansavimo daugiau negu bet kas kitas gali apžioti. Šiandien neišgyvena žmogus, kuris turi 40-60 ha.

Daugiau apie tai skaitykite čia

Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Žalgiris"