Karžygiui dėkoja už gyvenimą

Grįžusi gyvybė

Kokie kariui buvo 2020 metai?

„Iš principo geri, jei žiūrėtume į įvykių visumą. Įsimintiniausias metų įvykis - gavau karžygio statulėlę. O antras - persirgau koronavirusu, sunkoka buvo", - džiaugiasi sėkmingai ligą įveikęs karys.

„Lietuvos karžygio" statulėlė M.Vaitkui buvo įteikta minint Lietuvos kariuomenės dieną. Kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys karį apdovanojo už drąsą ir operatyvumą gelbstint gyvybę.

„Labiausiai mane džiugina, kad išgelbėtas žmogus grįžo į normalų gyvenimą. Aš galiu jį pamatyti", - sako M.Vaitkus.

Laimingai pasibaigusi istorija įvyko 2019 m. lapkričio 15 d. Šiaulių „Delfino" baseine.

M.Vaitkus, Karinių oro pajėgų gelbėtojas, nuolat treniruojasi baseine, kad palaikytų gerą formą. Turėjo būti eilinė treniruotė. Kaip įprasta, pirmiausia persirengė, nuėjo į dušą. Tuo metu baseine E.Akmanavičius, plaukdamas po vandeniu, neteko sąmonės ir paniro į dugną. Pravėręs duris į baseiną, M.Vaitkus pamatė, kad žmonės kažką bando gaivinti - iš vandens skęstantįjį buvo ištraukęs baseino gelbėtojas Ernestas Braziulis. M.Vaitkus akimirksniu puolė į pagalbą.

Atgaivinti skendusįjį pavyko gal iš trečio karto. Atsiradęs kvėpavimas dingdavo, bet po gelbėtojo pastangų vėl grįždavo. „Gyvybė pradėjo kabintis, kabinosi, kabinosi ir užsikabino", - lemiamas akimirkas prisimena M.Vaitkus.

Kad gaivina Karinių oro pajėgų lakūną, neatpažino. Kariai buvo iš skirtingų padalinių: E.Akmanavičius - iš Mokomosios grandies, M.Vaitkus - iš Sraigtasparnių eskadrilės, tad buvo matęsi tik prasilenkdami.

„Mirties veidas yra kitoks, - sako M.Vaitkus. - Kai jau išvežė su greitąja, baseino personalas sako: „Taigi čia iš jūsų, iš bazės." Tik grįžęs į tarnybą sužinojau, kad išgelbėjau kolegą."

Tarnybos vietoje M.Vaitkus sužinojo, kad skendusysis pasiekė ligoninę, yra reanimacijoje. Žinių iš ligoninės teko kelias dienas palaukti - daugiau duomenų niekas neteikė. Galiausiai po savaitgalio atėjo viltinga naujiena: žmogus atsigavo.

„Buvo nuogąstavimų, visgi - klinikinė mirtis, gali liekamieji reiškiniai pasilikti. Bet žmogus greit atsigavo, aišku, savo duoda ir amžius, ir fizinė forma. Paskui sužinojau, kad tą pačią savaitę jį išrašė ir iš ligoninės, - sako
M.Vaitkus. - Nesijaučiu kažką didvyriško padaręs, kiekvienas padarome gerų darbų, mane paprasčiausiai pastebėjo. Svarbu, kad kuo daugiau būtų neabejingų žmonių. Dariau, ką galvojau, kad reikia daryti. Esu praklūpėjęs nemažai laiko prie manekenų, matęs letalinių pabaigų. Labai matosi, kai gyvybė kabinasi - nežinau, nuo ko priklauso, sveikatos, vidinės energijos, tinkamo momento. Galbūt sutapo laikas, kai davėme impulsą."

Dovanojo gyvybės sparnus

Vyr. leitenantas Egidijus Akmanavičius, Mi-8 sraigtasparnio lakūnas, lapkričio viduryje gali minėti savo antrąjį gimtadienį.

„Ėjau į eilinę treniruotę, norėjau nuplaukti 50 metrų po vandeniu. Sąmonės netekimas po vandeniu nėra retas dalykas, tik nebuvo, kas prižiūri", - sako leitenantas.

Kai E.Akmanavičius atsimerkė ligoninėje, manė, kad praėjusios kelios valandos, o iš tiesų buvo praėjusios kelios dienos. Ligoninėje laukė namiškiai - tik prieš porą mėnesių lakūnas buvo susituokęs. Išėjęs iš ligoninės, E.Akmanavičius greit grįžo į įprastą gyvenimą. Maždaug po poros savaičių susitiko su gelbėtoju, padėkojo ir padovanojo statulėlę - gyvybės sparnus.

„Labai vertinu ir esu pasidėjęs garbingiausioje vietoje, - sako M.Vaitkus. - Bet nei viena dovana, nei vienas apdovanojimas neatstos to, ką jauti, kai gyvybė išsisaugoja. Tą jausmą reikia patirti. Kai matai, kaip žmogus atrodė, ir kaip paskui džiaugiasi gyvenimu, labai motyvuoja."

Išgyveno nukritus sraigtasparniui

Šiaulietis M.Vaitkus Lietuvos kariuomenėje tarnauja 25 metus, iš jų 20 metų - gelbėtoju. Patirties bagažas - didelis.

Karinių oro pajėgų gelbėtojai stažuojasi Greitosios pagalbos stotyse, ligoninių priėmimo skyriuose.

„Ten būna personalas, kuris dirba tiesioginį darbą, jie kvalifikuotesni, jiems tik padedi. O čia nuo iki pats darei, toks atvejis man - pirmas", - apie išgelbėtą gyvybę sako karys.

M.Vaitkus akcentuoja: nei vandens, nei oro stichija nemėgsta galimybių išbandymo. Rizika visada turi būti labai pamatuota. Norint atlikti dalykus, kurie yra ties galimybių riba, turi kažkas saugoti. Nes ir menka klaidelė gali kainuoti gyvybę arba sveikatą. „Mums instruktoriai sakydavo: yra narai profesionalai ir narai seniai. Profesionalų - daug, o seniu naru tapti yra kur kas svarbiau."

Būti gelbėjamu teko ir pačiam gelbėtojui.

2003 metų kovo 26 dieną M.Vaitkus dalyvavo pratybose, kai į Baltijos jūrą, netoli Nemirsetos, nukrito sraigtasparnis Mi-8T, žuvo įgulos vadas majoras Alvidas Brazlauskas ir borto technikas viršila Edmantas Vizbaras. Išsigelbėjo trys gelbėtojai, tarp kurių buvo M.Vaitkus, ir antras lakūnas.

Pagalbos nebūna per mažai

Karinės oro pajėgos paiešką ir gelbėjimą vykdo iš dviejų postų: Nemirsetoje ir Kaune.

M.Vaitkui per tarnybos metus teko įveikti įvairiausių situacijų, kurios baigėsi ir laimingai, ir tragiškai, nuo Lietuvos pakrantės iki beveik Švedijos krantų.

Žiemą dažniausiai pagalbos prireikia žmonėms, kuriuos ligos ar traumos ištinka laivuose. Kiekviena Baltijos jūros valstybė turi gelbėjimo tarnybas, yra pasiskirsčiusios veikimo spindulius, veikia pagal galimybes, oro sąlygas. Būna, lietuviai negali pakilti, bet gali latviai ar švedai. Kartais, atvirkščiai, lietuviai skrenda beveik prie Švedijos krantų pagelbėti, nes virš sausumos kybo rūkas.

Po šaltos žiemos, kai pradeda aižėti Kuršių marių ledas, gelbėtojai skuba į pagalbą žvejams.

Įgulai tenka gabenti ir donorų organus - skraidinti iš Šiaulių į Vilnių, Kauną.

„Pagalbos niekados nebūna per mažai, geriau tegul jos būna per daug", - sako M.Vaitkus.