11 nuotr.Lietuvoje auga streikų ir protestų kultūra - streikuoti vėl žada mokytojai, prie jų jungtis planuoja dėstytojai. Protestuoja socialiniai darbuotojai, medikai. Kas Lietuvoje gyvena oriai ir jaučiasi, kad jų darbas yra vertinamas? Valstybiniame sektoriuje, rodos, mažai kas. Įsisukus protestų ir streikų karuselei valdžia susiims už galvų, ką daryti, biudžetas vienas, neguminis ir jo nepadauginsi. O žmonės įpranta kovoti už savo teises. Kas žino, gal daugiau vandens patrankų prireiks?
Akivaizdu, visuomenė keičiasi - tie, kurie jaučiasi skriaudžiami, nebegali tylėti. Tik keista, per 30 nepriklausomybės metų, išeina, taip ir nepradėjome gyventi geriau. O valdžios pažadai gerinti gyvenimą remiasi taktika iš vienos kišenės paimti, į kitą įdėti; apmokestinti vis daugiau žmonių. Kartais susidaro įspūdis, kad jeigu dirbi ir stengiesi, dar negalvoji emigruoti, gali būti prismaugtas mokesčių. Nieko, vis tiek išvažiuosi. Tą planuoja daryti ne vienas sau darbo vietą susikūręs žmogus, pratrūkęs nuo valdžios planų dar labiau juos apmokestinti.
Kokie žmonės reikalingi valstybei? Ar tie, kurie dirba, ar tie, kuriuos reikia šelpti? Ar apsidairoma, kiek yra žmonių, kurie realiai galėtų dirbti, bet nedirba. Sako, algos mažos, nėra su kuo nuvažiuoti iki darbo. Kada šios bent jau žemiškos problemos išsispręs ir dirbančiųjų gretos išaugs?
Jau įpratome visaip būti pavadinti - ir nepatriotais, nes apsipirkti iš „gero gyvenimo“ važiuojame į Lenkiją. Ir greitų pinigų ieškotojais, nes emigruojame ten, kur atlyginimai didesni. Tik politikai visuomet patriotai, rodantys solidarumą, kai perka saldainius už įspūdingas sumas, komandiruojasi į užsienį ir paskui pamiršta, ko išmoko, šaukia remonto, ventiliatorių ar dar kažko, kas paminkštintų gyvenimą. O kada pagrindiniai tikslai nukryps į tikrą visuomenės gerovę, kurioje net negalvosi apie streikus, ką jau kalbėti apie tai, su kuo ir kaip nuvažiuoti iki darbo vietos.
