Kadencijos pusiaukelę prezidentas pasiekė klupinėdamas

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo nuomones dėstė: buvęs LR Seimo pirmininkas, laikinai ėjęs šalies prezidento pareigas Artūras PAULAUSKAS, politologai VDU profesorius Algis KRUPAVIČIUS ir Vytautas SINICA bei filosofas Krescencijus STOŠKUS. Pokalbį vedė Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Diskutuojant apie pirmuosius G.Nausėdos prezidentavimo metus, prie šio stalo buvo išsakyta nuomonė ir apie silpną prezidento komandą. Tai nebuvo kritika dėl kritikos, o greičiau apgailestavimas dėl to, kad valstybės vadovas nesugeba prisikviesti daugelio patyrusių specialistų ir politikų. Norėtųsi išgirsti jūsų samprotavimus, ar ne dėl to per pastaruosius metus Lietuvos užsienio ir vidaus politikoje padaryta klaidų, turėsiančių mūsų žmonėms ilgalaikių pasekmių. Ir kaip reikėtų vertinti G.Nausėdos veiklą apskritai?

K.STOŠKUS: Tikra tiesa, kad pirmą kartą per 30 metų esame patekę į tokią gilią pasitikėjimo krizės bedugnę. Pilietinė visuomenė visiškai nusivylė valdžia, o valdžia - visuomene. Valdžia dar gali pabėgti iš Lietuvos, o pilietinė visuomenė neturi net kuo šitos valdžios pakeisti. Aplinkui irgi politinė dykynė. Dabartinė situacija kilo iš susipriešinimo, kuris užsimezgė dar prezidento rinkiminės kampanijos metu, ir tas susipriešinimas neatlėgo iki šios dienos. Jis tik augo iki kraštutinumo.

Svarbiausia, kad tam susipriešinimui uoliai tarnavo toli gražu ne pati sąžiningiausia žiniasklaida, visiškai susitapatinusi su gana radikalia neoliberalų Vyriausybe. Man atrodo, kad už tą susipriešinimą labiausiai yra atsakinga arogantiškoji premjerė, niekaip negalinti susitaikyti su savo pralaimėjimu. Ilgai ji kariavo dėl atstovavimo Lietuvai Europos Sąjungos institucijose.

Iš pradžių ji nepaliaujamai kartojo, kad prezidentas yra pasyvus, nesugeba parodyti iniciatyvos, be to, jo niekas neremia, nes neturi partinio užnugario. Atseit, jeigu turėtų, būtų viskas gerai. Kai prezidentas pradėjo dažniau išeiti į viešumą, pridygo kaltinimų, kad jis per daug aktyvus ir kišasi į ne savo reikalus. Tie, dažniausiai iš piršto laužti, kaltinimai politikų, politologų ir pačios žiniasklaidos buvo kartojami iš lūpų į lūpas.

Kimbama buvo prie kiekvieno jo žodžio. Nė vienas prezidentas nebuvo taip atakuojamas, kaip G.Nausėda. Bet čia buvo ne tiek partinio užnugario, kiek ryšių su žiniasklaida klausimas. Akivaizdu, kad jis neišnaudoja net tų galimybių, kurios yra įtvirtintos juridiškai. Matyt, čia tikrai buvo patarėjų problema.

Gerai atsimenu G.Nausėdą iš studijų metų. Tai buvo vienas gabiausių ir darbščiausių studentų, kokius man teko sutikti per visus pedagoginio darbo metus. Ir nepasakyčiau, kad jo sugebėjimai šiandien būtų sumenkėję. Gana greitai susiorientavo naujose pareigose. Nesakau, kad jo darbe nėra klaidų, neapsižiūrėjimų, iki galo neapgalvotų sprendimų. Gaila, kad taip pat, kaip ir visi valdžios žmonės, jis jau yra užmiršęs kai kuriuos svarbius savo pažadus.

Nė pėdsakų nėra likę iš jo ketinimų bendrauti ir tartis su pilietine visuomene, kelti į viešumą įsisenėjusias problemas, kitų prezidentų iki galo neišspręstas ir net sąmoningai įslaptintas bylas, aiškintis neatsakytus klausimus. Keisčiausia, kad net į oficialius laiškus, patarimus ir siūlymus jis vengia atsakinėti. Šiuo atžvilgiu sudaro užsisklendusio žmogaus įspūdį, net labiau už kitus buvusius prezidentus. Kodėl taip yra?

Gal tikrai neturi patarėjų, kurie gebėtų atsakyti į keliamus klausimus? Bet tada reikėtų tokių žmonių ieškoti. O kad jis to siektų, nematyti. Tikriausiai jis bijo. Ir bijo ne dėl to, kad nori visiems įtikti, kaip naiviai skelbia standartiniai melo „apaštalai", patyčių meistrai ir virtuozai. Tą baimę jam įvarė be galo tendencingos, sutartinės ir beprotiškai agresyvios žiniasklaidos atakos. Jau galima tiesiai sakyti: jos sugniuždė patį intelektualiausią Lietuvos prezidentą. Padarė jį neįgalų, kad jis iš viso nesiimtų bent kiek sunkesnių uždavinių sprendimo. Puikiausias siužetas meistriškam filmui.

Deja, mūsų politinis elitas nesuvokia, kad padarė didžiausią meškos paslaugą visai Lietuvai. Šioje šalyje jau uždarytos durys laisvam konstituciniam valdžių subalansavimui. Tai visos valstybės tragedija. Bet mažiausiai prezidentas gali būti kaltinamas už tai, kad Lietuva „prisidirbo".

A.KRUPAVIČIUS: Prezidentai, vyriausybės, seimai ir kiti politikos veikėjai turi būti lyginami pagal konkrečius kriterijus. Negalima lyginti vienų prezidentų veiksmingumo per pusę, o kitų - jau per visą kadenciją, arba prezidentų veiklas per pirmąją ir per antrąją kadencijas. Kai šiandien analizuojama G.Nausėdos veikla, tai matome pernelyg daug išankstinių nuomonių ir per mažai aiškių kriterijų, pagal kuriuos jo veikla ir jos rezultatai vertinami.

Bendros vidaus ir tarptautinės aplinkybės skirtingiems prezidentams buvo nevienodos. A.Brazauskas turėjo stabdyti Lietuvos kritimą į ekonominę ir socialinę duobę. V.Adamkus pirmą kartą buvo išrinktas ekonomiškai palankesniu metu, bet 1998 m. driokstelėjo Rusijos finansų krizė, iš kurios Lietuva kapanojosi iki pat 2001-ųjų. R.Paksui laikas didelių sukrėtimų tarsi nežadėjo, bet vidaus įtampos atvedė į pirmą Europoje prezidento apkaltą.

Antrą kartą išrinktas V.Adamkus gyveno ekonominio augimo laikais, bet 2008 m. pabaigoje pasaulį sukrėtė ekonomikos ir finansų krizė. Ji lydėjo ir maždaug pusę pirmosios D.Grybauskaitės kadencijos. G.Nausėda startavo gana palankioje socialinėje ir ekonominėje aplinkoje, bet kiek daugiau nei po pusmečio pasaulį ištiko pandemija. Ji, švelniai tariant, sujaukė jo dėliojamą Gerovės valstybės strategiją.

Tarp visų šių laikų prezidentų, pagal visuomenės pasitikėjimą, G.Nausėda ne tik nėra autsaideris, bet ir yra tarp lyderių, nusileisdamas tik D.Grybauskaitei. Visuomenės pasitikėjimo požiūriu jis sėkmingai konkuruoja su V.Adamkumi, o A.Brazauską net lenkia.

G.Nausėdos „Achilo kulnas" yra vadinamosios sisteminės žiniasklaidos priešiškumas jam. Dažniau jis yra „sisteminės" žiniasklaidos kritikos objektas, o objektyvios analizės, kaip atsvaros tai kritikai, beveik nėra.

Prezidento komanda yra svarbi jo veiklos dedamoji. G.Nausėdos komandai iš tiesų kiek trūko politinės patirties ir bendro vektoriaus, nors galima svarstyti ir kiek kitaip. Antai A.Skaisgirytės atveju patirties užsienio politikoje yra daugiau, nei reikia. R.Jasilionis komunikacijos ir viešųjų ryšių lauke taip pat nėra naujokas. P.Mačiulis vidaus politikoje jau turi patirties. Ir tą sąrašą galima tęsti. Dėl to, kad kaita tarp prezidento patarėjų galėtų būti mažesnė, matyt, nėra prasmės ginčytis.

A.PAULAUSKAS: Prezidento G.Nausėdos kadencija dar ryškiau parodė prezidento konstitucinių galių neatitikimą jo, valstybės vadovo, statusui.

Lietuvoje iki šiol populiarus vienvaldžio, nepartinio lyderio įvaizdis ir G.Nausėda atitiko nemažos visuomenės dalies suformuotą lūkestį, jo programa apie Gerovės valstybę buvo sutikta palankiai. Tačiau kodėl po užtikrintai laimėtų prezidento rinkimų G.Nausėda tapo toks pažeidžiamas ir neįgalus priimti ryžtingus sprendimus. Kodėl jis ignoruojamas valdančiosios daugumos, kritikuojamas, kai kritika net virsta įžeidinėjimu, nesprendžia pagrindinių užsienio politikos klausimų?

Iš dalies tai susiję su Konstitucija, įpareigojančia prezidentą savo sprendimus derinti su kitomis valdžios šakomis, o prezidentas G.Nausėda neturi besąlygiškos visuomenės ir politikos isteblišmento paramos. Svarbiausia, jis vis neapsisprendžia, ar palaikyti oponuojančią valdžiai visuomenės dalį, ar ieškoti konsensuso su valdančiaisiais. Sausio 13-osios minėjimas galėjo tapti tuo įvykiu ir vieta, kur prezidentas galėjo apsispręsti, bet to nepadarė.

Manau, prezidentui dar reikia suformuluoti, bent sau, politinės veiklos principus, tvirtas nuostatas svarbiausiais vidaus ir užsienio politikos klausimais.

Taip, jam teko nelengva kadencija: COVID-19, imigrantai, išaugusios energetinių resursų kainos, karo trimitai prie Ukrainos sienos, visuomenės susiskaldymas, - tik spėk suktis. Bet tai yra galimybė imtis lyderio vaidmens, kuo prezidentas nepasinaudojo.

V.SINICA: Lietuvos užsienio politika šiandien yra tapusi konservatorių vidinio konkuravimo, kas labiau įtiks JAV ar Vokietijai, įkaite. Juk, pavyzdžiui, ginčas dėl kalio trąšų tranzito stabdymo buvo ginčas tarp JAV vienu būdu įsiteikinėjusio Ž.Pavilionio ir kitaip tą dariusios Užsienio reikalų ministerijos vadovybės. Tokių niekingų žaidimų įkaitu tampa ir prezidentas, pagal Konstituciją turintis formuoti šalies užsienio politiką, bet faktiškai priverstas bėgti iš paskos ir taisyti konservatorių klaidas.

Akivaizdu, kaip Taivano atveju, tas klaidas taisyti jam kartais pritrūksta ryžto. Tas nestebina, nes Lietuvos užsienio politika dešimtmečius buvo ant konservatorių aplinkos suformuotų bėgių, čia buvo gana aiškus sutarimas ir nesutarti atrodė įžūlu ir neįprasta. Politikoje naujas prezidentas tikrai nedega noru laužyti nusistovėjusių normų. Tačiau konservatoriai jas drąsiai laužo, todėl dabar nesutarti su valdančiaisiais - būtina, nes konservatorių veiksmai užsienio politikoje, ypač avantiūros su Baltarusija ir Kinija, peržengia visas ankstesnes normalumo ribas.

G.Nausėdai būtina siekti įtvirtinti savo pirmenybę užsienio politikos formavime ir daryti tą užkulisiuose, o ne kritika viešumoje. Dalia Grybauskaitė prieš 10 metų parodė labai aiškų pavyzdį - prezidentas turi pasakyti, kaip bus užsienio politikoje, o užsienio reikalų ministras - vykdyti arba trauktis.

G.JAKAVONIS: Lietuvą ištikus krizei ar jai atsidūrus kokioje kitoje ekstremalioje padėtyje, kai situaciją ima komentuoti visi, kas netingi, aš pasigendu mūsų šalies prezidento nuomonės. Ir visai nesvarbu, ar tai būtų užsienio, ar šalies vidaus reikalai. Prezidentą tiesiogiai išrinkę Lietuvos žmonės tikisi aktyvių veiksmų, sprendžiant kasdienes jų gyvenimo problemas. Apžvalgininkai yra pastebėję, kad G.Nausėda, palikdamas savo postuose specialiųjų tarnybų vadovus, padarė klaidą, nes šie žmonės konservatorių partijos statytiniai. Štai Taivano kontekste nuskambėjo Manto Adomėno pavardė. Jei STT būtų pasidomėjusi politikų interesais Taivane, šiandien ko gero nebūtume turėję Kinijos problemos. Dar niekada korupcijos šešėlis užsienio politikoje taip neveikė mūsų šalyje vykstančių ekonominių socialinių reikalų. Tad klausimas apie mūsų prezidento veiksmus, sprendžiant šalies vidaus problemas.

A.KRUPAVIČIUS: Prezidentas yra valstybės vadovas. Tad, kai vienas ar kitas prezidentas bando lyderio vaidmenį paversti tik politikos komentatoriaus role, tai nėra geras sprendimas. Kad prezidentai ne pirmą kartą yra bandomi pastumti nuošalin iš užsienio politikos lauko, Lietuvoje jokia naujiena. Jaunoji konservatorių stovyklos karta veikia itin agresyviai. Geras pavyzdys yra atkaklus bandymas prezidentą nušalinti nuo atstovavimo šaliai Europos Vadovų Taryboje, nors joje dalyvauti jį įpareigoja pirmiausia LR Konstitucija.

Dėl „privačių interesų", kaip vieno iš dabartinės užsienio politikos variklių, irgi galima svarstyti. Ir logiškai pagrįsti, kad jie veikia, tikrai galėtume. Tik kalbėti reikėtų ilgokai. O vidaus politikoje G.Nausėda yra net išskirtinis. Pirmiausia jis, kaip ko gero nė vienas iš buvusių prezidentų, vidaus politikoje jokios apibrėžtos darbotvarkės net nesiūlė. Prezidentas pabandė pasiūlyti gana aiškią vidaus politikos darbotvarkės kryptį - Gerovės valstybės strategiją. Bet čia „pagalius įkišo" pandemija.

Kitas jo bruožas - kalbėtis su skirtingomis ir šiandien gerokai supriešintomis visuomenės dalimis. Čia jam sekasi nevienodai. Bet kol dauguma visuomenės juo pasitiki, o kitais valdžioje esančiais pasitiki vis mažiau ir mažiau, jam sekasi visai neblogai, nepaisant, ką ir kaip kalbėtų kokie nors veidaknygės burbulai.

K.STOŠKUS: Man neatrodo, kad prezidentas vengia reaguoti į vidaus politikos įvykius. Dabar jis pasirodo net gerokai dažniau, negu buvę prezidentai. Bet to pasirodymo sąlygos visai kitokios. Jos panašios bene tik į R.Pakso sąlygas. Kaip jis gali tą nuomonę išdėstyti, jeigu po jos visad užgriūva priekabiavimų ir „kritinių" atakų lavina. Šaudoma iš visų pabūklų. Sutelkiami visų kalibrų žurnalistai, politikai, Nepriklausomybės veteranai, prezidentai, politologai ir t.t.

Gerai būtų, jei tai būtų tikra kritika, paremta sveiko proto argumentais. Bet dažniausiai prasideda vis įmantresnių ir labiau atstumiančių etikečių ieškojimai, išradinėjimai, jų klijavimai ir kitokios patyčios. Aš irgi daug ko tikėjausi iš prezidento. Bet supratau, kad to nebus. G.Nausėda jau „suvystytas". Jis neįstengia pasipriešinti net mažiau pavojingiems, bet nė kiek ne mažiau gėdingiems Seimo sprendimams. Paskutinė dovana - atsisakymas vetuoti Seimo įstatymą apie konstituciškai, istoriškai ir kultūriškai neteisėtą lietuviškos abėcėlės pakeitimą. Tas nedaro garbės nei prezidento institucijai, nei visai Lietuvos valstybei.

A.PAULAUSKAS: Suprantama, prezidentas negali visko išmanyti, todėl jam turi talkinti patarėjai - geriausi savo srities profesionalai, - kada, ypač kai kuriems ministrams, akivaizdžiai trūksta kompetencijos, patirties. Nuolatinė prezidento patarėjų kaita verčia galvoti, kad vidinė psichologinė atmosfera prezidentūroje nėra palanki efektyvių sprendimų priėmimui.

Ar gali prezidentas pasigirti kokiais nors darbo rezultatais? Gal ir yra nedidelių pergalių, pvz., teikiant įstatymų projektus, vetuojant jau priimtus, ginčuose, kas turi vykti į Europos Sąjungos vadovų susitikimus, gal dar viena kita. Bet dideli reikalai, liečiantys visos visuomenės gyvenimą, žmonių ateitį, stringa.

Jau laikas reaguoti ir, negalintiems pagerinti padėties ministrams, pasiūlyti trauktis, - nors taip būtų pradėtos taisyti klaidos. Aktyvūs veiksmai, tai vienintelė reakcija į susidariusią padėtį. Krizė atveria galimybę prezidentui imtis iki tol nenaudotų veiksmų, geriau įvertinti savo konstitucines galias, juo labiau kad valdančioji dauguma išskydusi, neretai priimant sprendimus neturi daugumos.

V.SINICA: Prezidentas kol kas nesinaudoja visomis savo galiomis, ypač skiriant pareigūnus, kurie akivaizdžiai neatitiktų valdančiųjų politinės linijos. Žinoma, žmonių lūkesčiai prezidentams vidaus politikoje visada yra didesni nei realios jų galimybės.

Norint laimėti rinkimus tenka kalbėti apie mokesčius, algas ir pensijas, nors prezidentas realiai neturi galių inicijuoti pokyčius šiose srityse. Prezidentui reikėtų liautis kurti iliuziją, kad jis lemia dalykus, kurių iš tikrųjų nelemia. To pavyzdys - jo kelti tikslai suskiepyti 70 ar 90 procentų gyventojų. Tokios kalbos pasmerktos pakenkti pačiam prezidentui. Vidaus politikoje prezidento galios iš esmės yra veto teisė ir pareigūnų skyrimas. Jomis reikia drąsiai naudotis, ypač matant, kad valdančioji dauguma neturi visuomenės palaikymo ir yra trapi, sunkiai sukrapštanti 70 balsų jo veto atmetimui.

G.JAKAVONIS: Istorija niekad nesibaigia. Gyvendami didžiulių globalinių iššūkių laikais, esame istorijos dalyviai ir liudininkai, stebime tautai kylančius pavojus. Ką, jūsų manymu, turėtų daryti mūsų šalies vadovas, kad Lietuva išliktų nepriklausoma valstybė su joje gyvenančia lietuvių tauta, su savo kalba, tradicijomis, papročiais, kad mūsų piliečiai iš tikrųjų pasijustų gyvenantys Gerovės valstybėje?

V.SINICA: Kalbant be užuolankų, jūsų įvardytai vizijai reikalinga, kad Lietuvoje atsirastų prezidentas, kuris kaip Višegrado šalių lyderiai imtųsi atvirai ir principingai kovoti už šalies suverenumą tarptautiniuose santykiuose, šalies verslo ir dirbančiųjų interesus, šalies kultūros ir kalbos apsaugą nuo multikultūralizmo idėjų - tų pačių, kurios sovietmečiu vadintos internacionalizmu. Šiandien Lietuva griaunama tų pačių pražūtingų ideologinių idėjų, kurios griovė ją sovietmečiu. Tik įtakos centrai ir suinteresuoti asmenys - kiti. Vis daugiau žmonių tą mato. Jiems reikia prezidento, kuris gintų šalį ir jie, turėdami tokius lūkesčius, išsirinko G.Nausėdą. Kol kas jie nebuvo patenkinti.

A.KRUPAVIČIUS: Visuomenės ir tautos turi sugrįžti į save. Prie savo šaknų, tradicijų, papročių. Žinoti, iš kur kilę. Visuomenės vėl turėtų save surinkti iš neoliberalizmo šukių ir tapti bent šiokiomis tokiomis bendruomenėmis. Su įvairove, su skirtumais, su bent minimaliu pasitikėjimu vieni kitais. Ar tas įmanoma matomoje perspektyvoje? Sakyčiau, kad ne. Pernelyg daug nepasitikėjimo, negebėjimo girdėti ir tartis, per daug konkurencijos ir per mažai bendradarbiavimo. Per daug patologinės priešpriešos. Tą žinau asmeniškai. Gyvai. Iki kaulų smegenų. Tad neburiu iš kavos tirščių.

Ar tokioje saulėlydžio visuomenėje gali ką nors lemti prezidentas? Net ir toks, kuris turi viziją. Net toks, kuris bando kalbėtis su visais. Kartais tame kalbėjime gal trūksta griežtumo, kategoriškumo, vienos kitos galvos ant ešafoto kaip „prie Grybauskaitės", tuomet toks prezidentas viešai paskelbiamas silpnu. Kitais žodžiais - „per geru". Tą pamoką - nebūti „per geram" - verta pabandyti išmokti.

A.PAULAUSKAS: Prezidentui realiai liko dveji darbo metai. Būtų blogai, jei jis pradėtų galvoti apie antrą kadenciją ir, jos siekdamas, į tai orientuotų savo sprendimus. Aš drįsčiau patarti dirbti taip, kad atrodytų, jog kiekviena diena yra paskutinė kadencijos diena.

Prezidento darbą žmonės vertins pagal tai, ar pavyko išsaugoti nepriklausomą valstybę, ar padidėjo gimstamumas, ar žmonės patenkinti gyvenimu Lietuvoje, ar turi žmogus čia galimybes realizuoti savo gebėjimus, ar su juo tariamasi svarbiausiais klausimais, ar verslas tapo valdžios partneriu, o ne priešu, ar Lietuva turi tvirtą poziciją dėl pasaulyje vykstančių procesų. Tam reikia visai nedaug - tapti Lietuvos valstybės vadovu (Konstitucijos 77 str. 1 d.).

K.STOŠKUS: Pirmiausia jis turėtų įveikti savo neįveikiamą baimę. O tai reikštų, kad, nepaisant jokių sąlygų, tektų peržengti per save patį. Tokie įvykiai žmonių gyvenime labai retai tepasitaiko. Jeigu prezidentui labai rūpėtų tai, apie ką klausiate, jau iki šiol jis būtų bent iš dalies pamėginęs atsiriboti nuo tautų kultūrinius skirtumus naikinančios globalistinės ideologijos.

Bent jau daug daugiau dėmesio būtų skyręs Lietuvos demografinei krizei įveikti, tautiečių reemigracijai palengvinti, paspartinti bei paskatinti ir patriotiniam moksleivių ugdymui sustiprinti. Bet to neteko matyti ne tik man. Be viso to Lietuva negali būti nei stipri, nei teisinga, nei demokratiška. Vadinasi, ji negali tapti ir Gerovės valstybe pagal paties prezidento idealus. Taigi, mes turime visai neblogą, bet eilinį prezidentą. Jis yra toli gražu ne toks, kokio šiandien labiausiai reikėtų mūsų valstybei, nes ji pati kuria tokias sąlygas, kurios neleidžia subręsti labiausiai jai reikalingam prezidentui.