Kad maži dalykai neužgožtų didžiųjų

Filosofas atviras - susitikimą paskatino būgštavimai, ar valdantieji apskritai supranta, kokioje padėtyje atsidūrusi mūsų kultūra ir ar šiai politikai keisti pakaks jėgų jų pasirinktai naujajai kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonsson.

- Per susitikimą su Seimo Kultūros komiteto pirmininku buvo suabejota, kaip skelbėte, „kai kuriais paskyrimais“. Turėjote galvoje kultūros ministrę? - „Respublika“ kreipėsi į LKK tarybos pirmininką Krescensijų Stoškų.

- Mums vienareikšmiškai atrodo, kad paskirtoji ministrė yra viena iš blogiausių. Norėjo gerą paskirti, o išėjo... Žmogus neblogą organizacinį darbą atliko būdamas atašė Švedijoje. Bet iš visų jos tekstų, kuriuos mes studijavome, matyti, kad jos nuovoka apie kultūrą yra tokia paviršutiniška ir tokia kosmopolitiška, kad, sakysiu tiesiai, mes niekaip neįsivaizduojame, kaip toks žmogus galėtų padaryti revoliuciją. Tai būtų kažkas fantastiško. Tą mes pasakėme ir ponui Karbauskiui. Jis sakė, kad ją kontroliuos. Bet tai atrodė kažkaip bejėgiškai.

- Jūs akcentuojate, kad iki šiol nei visuomenėje, nei tarp kultūros politikos formuotojų nebuvo nuovokos, kas yra kultūra. Kaip tai reikėtų suprasti?

- Tai yra viena skaudžiausių temų. Kas šiandien su kultūra siejama? Yra keiksmažodžių kultūra, patyčių kultūra, mirties kultūra, smurto kultūra. Tie dalykai būdavo siejami su antikultūra, naujaisiais laikais vadinama kontrkultūra, kuri dabar atsiduria kultūros zonoje. Ji labai agresyviai veržiasi į lietuvių kultūrą. Tas gerai žinomas vamzdis prie Neries. Juk jis iš esmės buvo taikytas pasityčioti, kaip sako pats kūrėjas, iš tarybinės energetikos. Ta patyčių kultūra pirmiausia ir pasklido vadinamajame mene. Arba grafičiai irgi laikomi kultūros faktu, irgi menu. Kokios dabar mūsų sienos? Bandyta su tuo kariauti, bet numota ranka, nes iš pat pradžių tai buvo pridengta Vakarų kultūros invazija į necivilizuotą barbarišką Lietuvą. Turbūt prisimenate tą Meko (Jonas Mekas vadinamas avangardistinio kino kūrėju - red. past.) kompanijos „fluxus“ liekanų pirkimo akciją. Mekas pasišaipė, pasityčiojo iš Lietuvos, o čia atsirado tokių naivuolių, kurie sumokėjo ar ne šešis milijonus. Tas procesas, vadinamas andergraundu, protestas prieš oficialiąją kultūrą Vakaruose nuėjęs toli. O kaip protestavo? Tyčiojosi, kaip išmanė, kad galėtų sumenkinti, suniekinti tą oficialią kultūrą. Ne visai normalus dalykas ir niekam į galvą Vakaruose neatėjo už tai mokėti didelius pinigus ir dar nacionalines premijas skirti. O Lietuvoje, pasirodo, tai yra kaip aukščiausios kultūros pavyzdys. Valdžia rami, visuomenė viską pakenčia. Bet kelti tokius dalykus į nacionalinius herojus yra pragaištinga kultūrai. Mes Lietuvoje jau apie 25 metus žinome, kad menininkais laikomi visi žmonės. Menu pripažįstama viskas, ką daro menininkas. O kai kiekvienas žmogus yra menininkas, jis gali pretenduoti į nacionalines meno premijas, gali turėti draugų, kurie prastumia į konkursus. Nebėra ribų, kas negali būti paskelbta meno vertybe. Tai žmonės ir sako, kam reikalinga Kultūros ministerija, jeigu joje kultūra suprantama tokiu išbalansuotu būdu, t.y. neskiriami skirtingi kultūros sluoksniai. Vadinasi, pirmiausia kalbant apie kultūros politiką reikėtų susiorientuoti, kiek kuriai kultūros sričiai skirti dėmesio ir kaip jos turi būti finansuojamos.

- Jums kilo abejonių, kad tie dalykai gali likti nesubalansuoti?

- Man rodos, kad net tokios nuovokos kol kas nėra. Man norėtųsi, kad žmonės tą suprastų, nors jie ir ne tos krypties. Aš tai sakau todėl, kad partijos programoje tas subalansavimas ir demokratizavimas vienoje pirmųjų vietų įrašytas. Apie demokratizavimą buvo įrašyta ankstesnėse programose, o apie subalansavimą dar nebuvo. Labai gerai, kad ta mintimi pasinaudojo. Kai kurias problemas mes bandėme spręsti, bet, sakykime, aukštosios ir žemosios kultūros, lietuvių ir pasaulinės kultūros - daugybę tų santykių dar reikėtų išsiaiškinti, o diskusijų nėra. Šiandien partija pradėjo reformas nuo kostiumėlių, ir keistoka, kad į programą svarbus punktas įrašytas dėl nacionalinių švenčių. Dėmesį šventėms, kultūros ugdymui, valstybės 100-mečio jubiliejui labai vertiname, bet nesvarstomi esminiai dalykai, kaip atskirti tuos kultūros klodus. Norėtųsi, kad tai valdžios žmonėms rūpėtų.

- Pakalbėkime apie periferinę kultūrą. Kokių abejonių kelia jos santykis su profesionaliąja kultūra?

- Kad atsigręžiama į periferiją, yra gerai. Bet mes bijome, kad nebūtų kaip Biručiui (buvęs kultūros ministras Šarūnas Birutis - red. past.). Jis irgi į periferiją važiavo, kritiškai žiūrėjo į profesionaliąją kultūrą. Kokie jo pagrindiniai motyvai? Jis kėlė regioninės kultūros reikšmingumą. Bet žinome, kad nei vieno, nei kito nepadarė. Tokia buvo politika. Jis pageidavo, kad tų lėšų daugiau nueitų į regionus, bet kaip tos lėšos bus panaudotos, niekam ten nerūpėjo.

- Bet kultūros problema periferijoje didžiulė.

- Visi žino, kad problema didžiulė, kaimas nyksta. Ir Lietuva nyksta per kaimą. Todėl kultūra turėtų būti stiprinama. Bet ji viena neišspręs tų uždavinių, kuriuos reikėtų pagrįsti ekonominėmis sąlygomis, sudaryti sąlygas išgyventi. Gera mintis, kad žmonės turėtų daugiau kontaktų su menu. Bet, kai tai girdi, iš karto kažkas atrodo netikra. Ir jūs, ir kiekviena solidi partija gerai žino, kad dabar žmonės su rimtąja, solidžiąja kultūra nelabai kontaktuoja ir nenorės kontaktuoti. Sovietmečiu būdavo bandoma vykdyti tam tikrą švietimo programą, į operas ir teatrus kolūkiečius veždavo. Bet ką jie gaudavo pažiūrėję operą? Turbūt ne tiek jau daug, nes žiūrėti reikia pasirengimo, išsilavinimo, įpročių. Klasikinę muziką reikia mokėti klausyti. Aš matau pavyzdį - Stulgienės (Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė Liucija Stulgienė - red. past.) rengiamus koncertus S.Daukanto aikštėje. Ten susirenka labai daug žmonių, ta aikštė užpildoma, bet ištveriančių koncertą būna labai nedaug. Išgirdusieji muziką, kurios jie neatpažįsta, pirmą kartą išgirsta, traukia mobiliuosius telefonus ir kalbasi, o kai pasibaigia kantrybė, pradeda skirstytis. Vadinasi, tos aukštosios kultūros priėjimas prie masių nevyksta taip, kaip manydavo sovietmečiu ir dabar įsivaizduoja žmonės, kalbantys apie kultūros vežimą į provinciją. Reikia pradėti nuo mokyklos, tai nėra masinės kultūros reikalas.

- Turbūt sutiksite, kad tai ilgas procesas.

- Bet svarbiausia, kad jis ir nepasiekiamas. Visuma žmonių ir negali pasiekti tokio lygmens, kurį formuoja profesionalai. Dėl to kultūroje labai svarbu išlaikyti sritį, kuri duoda aukščiausius etalonus. Masiškumas eina su kitokia kultūra. Masinis menas, popkultūra ir aukštoji kultūra niekada nebus konkurentai. Popsas pats sau uždirba pinigus, o aukštąjį meną reikia išlaikyti. Vadinasi, reikalinga labai subalansuota politika, kad būtų suvokiama, jog kai kurias sritis reikia globoti. Tai panašu į turtingų visuomenės sluoksnių ir vargšų turtinių skirtumų subalansavimą.

- O kas turėtų imtis tos iniciatyvos?

- Dabar priėjote dar prie vieno labai sunkaus klausimo. Čia, atrodo, mūsų požiūriai (su R.Karbauskiu - red. past.) irgi skiriasi. Aš manau, kad būdai jau išmėginti, išdiskutuota. Dar pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo kalbama apie rankos atstumo principą. Kad kultūra ir kultūros politika neturi būti administruojama, o tik prižiūrima. Ji negali būti valdžios žmonių rankomis tvarkoma. Tokius sprendimus gali daryti tik pilietinė visuomenė. Vadinasi, reikalingi debatai, kad galima būtų nustatyti prioritetus. Suinteresuoti žmonės turėtų diskutuoti tarpusavyje, kai tuos santykius reikia nustatyti. Ir tik tada, nepavykus susitarti, galėtų perimti iniciatyvą į savo rankas administracinio rango žmonės, ekspertai ar profesionalių žmonių grupės. Reikia pereiti tą demokratinį išbandymą tvarkyti savo kultūros reikalus.

- Tai gresia pavojumi, kad prasidės nesibaigiantys antklodžių tampymai į save...

- Taip ir bus, nes kitaip negali būti.

- Ar jūsų vadovaujama Kultūros kongreso taryba, kurioje yra nemažai garsių žmonių, pajėgi kaip nors paveikti ir skatinti tuos kultūros procesus, kurie ligšioliniams ministrams ne itin rūpėjo?

- Mūsų taryba kol kas yra tik šauksmas tyruose. 1990 metais, kai vyko pirmasis Kultūros kongresas, jam buvo skirta daug dėmesio. Tada buvo daug pasirengimo Seime, daug pažadų, parengiamųjų darbų, studijų. Bet toliau valdžiai vis mažiau jo reikėjo. Iš pat pradžių dar ministrai mūsų paisė, o paskui numojo ranka. Mes esame nešališki žmonės, o nešališkų žmonių nereikėjo. Ekspertai ateina iš kitur, ateina iš tokių sričių, kur yra kolegos, draugai, bičiuliai, nes politika yra vykdoma klaniniu principu. Yra klaniniai centrai, klaninės ministerijos, visur apie jas yra susitelkusios žmonių grupės, kurios labai gerai susitvarko savo reikalus. Būtų gerai, jeigu atsirastų nešališkų žmonių poreikis. Mes bandome sudrumsti vandenį, nes pereinamuoju etapu politikai yra jautresni. O paskui, kai viskas susiklosto, jie savo vietas susitvarko ir į laiškus ar pareiškimus neatsako. Esame su tuo apsipratę, bet nesinori numirti susitaikius.

- Kaip suprantu, optimizmo po susitikimo su Seimo Kultūros komiteto pirmininku jums liko nedaug.

- Aš jį suprantu ir lenkiu prieš jį galvą. Suprantu jo padėtį, kurioje reikia jau nežmogiškų jėgų. Ant savo pečių jie yra užsikrovę per daug atsakomybių. Jeigu pagalbininkai, kurie yra ministerijose, būtų šiek tiek apdairesni, rūpestingesni, jie gal galėtų dalytis ta atsakomybe. Bet iš to, ką mes matome, galiu prisiekti - Kultūros ministerija nepasidalys. Beveik garantuotas. Jeigu pavyks ką nors sukontroliuoti iš šalies, bus labai gerai. Bet ir patiems vadovams šiek tiek reikėtų savo akiratį plėsti, nes jie atėję šiek tiek iš kitos sferos. Svarbu, kad žmonės išgirstų, o jis (R.Karbauskis - red. past.) turi savybę girdėti. Dabar dauguma atėjusių politikų, ministrai, Seimo pirmininkas yra nepalyginti atviresni žmonės, kokių nebuvo iki šiol. Tai ir teikia vilties.

- O kaip jums atrodo iniciatyvos vaikus aprengti tautiniais rūbais ir jiems bei senjorams nemokamai atverti muziejų duris?

- Aš lenkiu galvą. Tie dalykai iš tikrųjų svarbūs. Ne mes tai atradome, jie žinomi daugelyje šalių. Bet ne nuo to pradėti reikėjo ir tas nėra gerai.

- Turbūt niekas neabejoja, kad tai yra būdas parodyti, jog jie tikrai nori kažką padaryti. Todėl imasi mažų dalykų, nes dideli greitai nedaromi.

- Teisybė. Bet yra kita medalio pusė. Esu savo kailiu išbandęs. Kai užsiimama periferiniais dalykais, į kuriuos sutelkiamas žmonių dėmesys, atsiranda labai didelis pavojus užmiršti tai, kas yra svarbiausia. Tie populiarūs dalykai daug aiškiau matomi, lengviau sprendžiami, bet oponentams, kartu ir žiniasklaidai, tai gera proga pasišaipyti.

Parengta pagal savaitraštį  „Respublika“