3 nuotr.„Nors daugelis internautų, kalbėdami apie papildomą skubiai sukurtą dokumentą, kuris, pasak „tiktokerės" Aušrinės Armonaitės: „nėra tapatus Žaliajam sertifikatui, kuris bus taikomas Europos mastu", dažniausiai jį tapatina su Antrojo pasaulinio karo metais vykusiu žydų tautybės asmenų žymėjimu ar nacistinės Vokietijos išduodamais „kelionės dokumentais", aš siūlyčiau žvelgti dar giliau.
Nekalbant apie tai, kad toks „pasas", vėlgi, remiantis pačių politikų atviravimais, duos naudos tiek pat, kiek „tiktokerės" Armonaitės grojimas pianinu prisidės prie Lietuvos ekonomikos gaivinimo, čia galima įžvelgti ir dar vieną, užslėptą, mintį. Kadangi dabartinės moteriausybės posėdžiuose nedalyvavau ir tikrųjų motyvų nežinau, belieka tik įtarti, kad viskas daroma dėl pinigų. Ir tik dėl pinigų. Beje, kalbant apie tokius „dokumentus", būtų tikslinga pasigilinti į tai, kam ir kada įvairūs papildomi „pasai" buvo dalijami ir kokį ryšį jie turėjo su šlamančiaisiais.
Pasižvalgius po istoriją, nesunkiai galima atsekti, kad prostitucija ir politika vadinamos seniausiomis profesijomis pasaulyje, sėkmingai gyvavusios carinėje XIX-XX a. Rusijoje, kurios dalimi tuomet buvo ir Lietuva.
Tiesa, iš pradžių su tuo buvo bandoma kovoti, o imperatorius Pavelas I netgi liepė pagautas prostitutes iš Maskvos ir Sankt Peterburgo tremti į Irkutską. Ir būtent šis valdovas nusprendė, kad savo kūną pardavinėjančios moterys privalo nešioti geltonas suknias, kad „taip jas būtų galima iš tolo atpažinti ir atskirti nuo kitų, padoraus elgesio, moterų".
Kaip ir buvo galima prognozuoti, visos represinės priemonės naudos davė tiek pat, kiek naudos duoda bet kokios represinės priemonės, nesvarbu, taikomos carinėje Rusijoje ar nepriklausoma vadinamoje Lietuvoje. Ir tuomet caras Nikolajus I priėmė saliamonišką sprendimą - legalizuoti prostituciją.
XIX a. antroje pusėje taip ir buvo padaryta: visos savo kūnu prekiaujančios „meilės deivės" privalėjo atvykti užsiregistruoti policijoje, reguliariai tikrintis sveikatą. Kad ši tvarka veiktų, o kontroliuoti prostitutes būtų dar paprasčiau, jų turimus asmens dokumentus valdžios atstovai atimdavo, o vietoj jų išduodavo specialius, vadinamuosius geltonuosius bilietus.
Taip vienu šūviu buvo nušauti keli zuikiai: prostitutes buvo galima kontroliuoti, kas realiai leido sustabdyti venerinių ligų plitimą, ir buvo papildytas šalies biudžetas - tiek renkant mokesčius iš savo kūnu prekiaujančių moterų, tiek „parduodant" joms „geltonuosius bilietus".
Sakant paprasčiau, bet kokių naujų „dokumentų" išleidimas į rinką visuomet ir visaip būdavo susijęs su pinigais, tad neabejotina, kad eiliniai „tiktokerės" Armonaitės peršami „bilietai į laisvę" kažkam taps neblogu pasipelnymo šaltiniu. O tai, kad pati „tiktokerė" pastaruoju metu vis dažniau matoma pasipuošusi ryškiai geltonais drabužiais, tikėtina, tik sutapimas. Ak, tiesa, ji tokiu būdu palaiko „The Roop" „Eurovizijoje". Kaip ir skulptūros Vilniuje?
