Per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį politikai vieni kitiems kailius skalbė ne kartą. Vienas iš geriausių pavyzdžių tikriausiai būtų 1992 m. istorija. Tuometė Aukščiausioji Taryba ne tik suskilo politine prasme, bet tai padarė ir fiziškai. Viena Parlamento dalis liko posėdžiauti rūmuose, kiti išsikraustė kitapus Neries. Tiesa, po kurio laiko parlamentarai, kaip sakoma, pasileido, t.y. surengė pirmalaikius Seimo rinkimus.

Kitas pavyzdys - 2012 metai, kai buvo svarstoma galimybė apskritai anuliuoti Seimo rinkimus. Tuomet politikus į protą grąžino Konstitucinis Teismas. 2012-2016 m. kadencijoje juoda katė perbėgo tarp valdančiojoje daugumoje esančių socialdemokratų bei prezidentės ir vyriausybės.

„Konfrontacija buvo visada. Jei kalbėsime apie pačias partijas, naujokės dažniausiai susiskaldo. Pavyzdys Darbo partija 2004-2008 m. kadenciją pabaigė suskilusi į Viktoro Muntiano vadovaujamą atplaišą ir likusius „darbiečius“. Tokių pavyzdžių apsčiai matome ir šiandien“, - „Vakaro žinioms“ sakė politologas Algis Krupavičius. Tačiau, pasak jo, šiek tiek sutirštinamos spalvos įvardijant tai kaip „pjautynes“. Natūralu, kad artėjant rinkimams karščiuojamasi. Jau vasario-kovo mėnesiais vyksiantys savivaldybių rinkimai leis iš dalies prognozuoti partijų populiarumą.

Pavyzdžiui, Valstiečių ir žaliųjų partijos reitingas prieš kiek laiko buvo smarkiai nukritęs, tačiau šiuo metu yra stabilizavęsis. Liberalai dabar nuošalėje: tylomis sprendžia savo vidaus problemas. Pasak politologo, liberalams itin pakenkė „MG Baltic“ byla, tad didelio populiarumo jiems nėra ko tikėtis. R.Karbauskio siūlomas tolesnis verslo ir politikų sąsajų tyrimas, labai tikėtina, užkabins ir kitas partijas - socialdemokratus ir konservatorius.

„Jie dabar turi baimių, kad gali iškilti istorijos, kurios skleis negerą kvapą. Todėl teigia valdančiuosius varžant jų teises, mėtosi ir kitokiais kaltinimais. Tai natūralu, nes geriausia gynyba - puolimas“, - sakė A.Krupavičius. Tačiau, pasak jo, situacija tikrai nėra kritinė, nors juodos katės šešėlį galima įžiūrėti.

Situaciją komentuoja psichologas, buvęs Seimo narys Raimundas Alekna:

Manau, politikams bus sudėtinga susitarti, nes jie visi - asmenybės. Seimo darbas įtemptas, daug streso. Seimo nariai niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių. Kai atsiranda problemų, žmogus pradeda elgtis taip, kaip jam įprasta. Kai visuomenė reikalauja, kad Seimo nariai elgtųsi pagal jos valią, tai yra tik visuomenės lūkesčiai, o ne jų pačių noras.

Svarbiausia suvokti, kad pagalba reikalinga. Pirmą kartą man dalyvaujant savivaldos rinkimuose, lankiausi pas ekspertą, kuris mokė, kaip veikiama politikoje, kaip elgtis kuriant demokratinę visuomenę ir suteikė daug psichologinių žinių. Jis tam tikslui buvo iškviestas iš JAV. Iki tol niekas nežinojo, kaip funkcionuoja savivalda, kokie jos santykiai su rinkėjais, su kitomis institucijomis. Sąjūdžio laikais buvo daug emocijų, pakilimo. Bet vėliau to nepakanka, reikia konstruktyvaus darbo. Kai Aukščiausioji Taryba pati nusprendė išsiskirstyti, tai buvo brandus žingsnis. Bet po to viskas vyko ne visai pagal demokratinius principus.

Psichologo etato Seime gal ir nereiktų steigti. Bet partijos prieš rinkimus galėtų organizuoti psichologo mokymus, kaip samdomi įvaizdžio specialistai. Jis galėtų mokyti, kaip veikti politikoje negadinant sveikatos nei sau, nei kitiems. Pastebiu, kad politikai net neįsivaizduoja, kaip galėtų dirbti efektyviau. Ne tik politikoje, visose srityse tokių žinių trūksta. Politika tėra visuomenės atspindys.

Seime per visas kadencijas buvo nemažai tokių, kurie nelabai suprato, kur ir ko eina. Kartais ir mandatą naudodavo destruktyviai. Tačiau šiuo požiūriu Lietuva nėra išskirtinė, tai vyksta visuose pasaulio parlamentuose. Viskas priklauso nuo to, ką žmogus patyrė vaikystėje. Jei jis augo destruktyvioje aplinkoje, jis tokioje geriausiai ir jaučiasi. Tokie žmonės nesupranta komunikacijos, jei ji vyksta ramiai. Jei šeimoje barėsi, vienas kitą žemino, niekino, užaugęs vaikas tai atsineša į esamą erdvę. Tuo paaiškinamas ir Seimo narių elgesys.